Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune legendiniams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui skirtuose renginiuose dalyvavęs prezidentas Valdas Adamkus lakūnų žygdarbiui prilygino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu vykusį Baltijos kelią. Pokalbyje su „Kauno diena“ buvęs šalies vadovas atskleidė savą garbės sampratą ir kalbėjo apie tai, kaip išauginti garbingas ateities kartas.

– Legendiniams lakūnams skirto bėgimo pavadinimą „Ir stok už garbę Lietuvos“ rengėjams padiktavo toks pat didingas užrašas ant taurės, kurią 1937-aisiais Europos vyrų krepšinio čempionate iškovojo Lietuvos krepšininkai. Vis dėlto kokią prasmę mums turėtų skleisti žodis „garbė“?

– Ar visi įsisąmoniname, kas yra garbė? Ypač kai kalbame apie valstybės garbę. Istoriniu požiūriu turėtume didžiuotis praeitimi. Didžiuotis dabartimi ir atlikti savo pareigą valstybei, tautai ir savo artimui. Tai daryti su pagarba, meile ir, svarbiausia, parodyti pasitikėjimą savo valstybe ir savo artimu žmogumi. Mano manymu, tai kiekvieno sąžiningo piliečio moralinė pareiga.

– Kas turėtų būti (kitiems gal ir yra) valstybės garbės, ar tiesiog garbės, sampratos pagrindai?

– Įvykiai, svarbūs Lietuvai, ir garbingi įvykiai yra susiję su žmogumi. Kad ir kaip toli žvelgtum į praeitį, kuri yra mūsų pasididžiavimo priežastis, svarbiausi yra žmonės. Žmonės, kurie praktiškai iš nevilties prikėlė Lietuvą 1918 m., kurie beveik neturėjo į ką atsiremti, nebent į tėvų ar prosenelių praeitį. Tie žmonės iš kartos į kartą išsaugojo atsidavimą Lietuvai ir perdavė jį naujoms kartoms. Ir ta karta šiandien suteikia vilčių. S.Dariaus ir S.Girėno žygis taip pat buvo paremtas tėvų įskiepyta meile tėvų žemei. Jie tai įrodė savo darbais ir gyvybės auka.

– Ar šiandien garbės sąvoka Lietuvoje egzistuoja tokia, apie kokią jūs kalbate, ar šiek tiek sušlubavusi, o gal net iškreipta?

– Yra dalies tai dabartinės visuomenės problema. Vieniems garbės supratimas išliko tas idealizmas, apie kurį kalbu. Mano tėvų kartos žmonės, jaunesni tuo stengiasi gyventi ir šiandien. Tam tikra visuomenės dalis yra pasidavusi pusę šimtmečio trukusio okupacijos laikotarpio mąstysenai. Vertybių skalė buvo suskaldyta, pakeista socializmu ir materializmu. Ir štai turime du požiūrius – vieni idealizuoja, kitiems tai – antraeilis dalykas. Manau, kad praeis tam tikras laiko tarpas – duok Dieve, kad nereikėtų laukti dar 20 metų – kol mūsų nauja karta persiims tikrųjų vertybių sąvoka. Išaugs karta, kuri ne tik kalbės apie laisvę ir demokratiją, o gyvens tuo.

– Auklėdami vaikus ir norėdami įskiepyti jiems tą deramą garbės sampratą turėtume ne tik pasakoti apie garbingus istorinius įvykius ar garbingas istorines asmenybes. Norėtųsi remtis šiandienos pavyzdžiais. Dažniausiai šiandien matomos asmenybės – politikai. Ar galime juos vadinti garbės pavyzdžiais?

– Bendro vardiklio čia nėra. Mes turime iškilių pavyzdžių, kai žmonės ir nuoširdžiai myli Lietuvą, ir pasiaukojamai dirba Lietuvai. Taip, turime ir tokių, kurių garbės supratimas iškreiptas. Nenorėčiau nurodyti konkrečių pavyzdžių. Noriu palinkėti atsisakyti netikrų dievų ir priimti pasaulyje išpažįstamas vertybes, jomis gyventi. Ir ne vien kalbėti, o daryti ir būti pavyzdžiu mūsų jaunajai kartai.

– Politikai – tautos veidas. Tauta juos ir renka. Todėl labai svarbu garbinga politika. Ar gali politika būti garbinga?

– Aš manau, kad taip. Politika gali būti garbinga. Čia priklauso nuo asmenybių, nuo idealo supratimo. Reikalauti iš visų vieno ir to paties negali, tačiau, mano supratimu, jeigu dauguma mūsų tautos žmonių pasiims tai, kas jau sukurta ir sėkmingai gyvuoja Vakarų pasaulyje, pritaikys mūsų valstybėje, tada, aš manau, mes priartėsime prie teisingo ir garbingo supratimo mūsų pačių valstybės gyvenime.