Politinio elito nepasitenkinimas pernelyg ryžtingais ir kartais neapgalvotais Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmais gali pradėti sparčiai augti.

Taip mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas daktaras Tomas Janeliūnas. Jis dienraščiui taip pat sakė, kad tikėtina, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Povilo Malakausko atsistatydinimu ir ambasadoriaus Gruzijoje Mečio Laurinkaus atšaukimu viskas nesibaigs. Esą galima numatyti, kad valstybės vadovės iniciatyva bus nuversti dar keli aukšto rango pareigūnai.

– Ar pastaruosius įvykius – atsistatydinimų ir nušalinimų virtinę – galima vadinti Prezidentės bandymu stiprinti savo galias?

– Be abejo, visi šie sprendimai yra tarsi pačios D.Grybauskaitės programos įgyvendinimo dalykai. Ji dar prieš rinkimus skelbė savo norą ryžtingai ir nepriklausomai veikti, nori iš Lietuvos išvalyti tam tikras oligopolijas, klanus ir grupuotes, kurios veikė šešėliuose. Tam tikru požiūriu visi pastarieji veiksmai yra savotiškas programinių nuostatų įgyvendinimas.

– Kodėl dabar? Daug kas tuos veiksmus sieja su tyrimu dėl galimo slapto amerikiečių kalėjimo. Ar teisinga taip sieti?

– Šie įvykiai, matyt, ne veltui gretinami. Visiškai jų nesieti būtų neįmanoma, nes, kad ir kaip būtų, VSD yra ta institucija, kuri turėjo būti bent jau informuota, jeigu tas dalykas Lietuvoje buvo, arba tiksliai žinoti, kad to vis dėlto nebuvo.

Nesvarbu, kokios bus paskelbtos komiteto vykdomo tyrimo išvados, bet, be kitų argumentų, pareigūnų elgesys prieš tyrimą ir per jį, matyt, davė pagrindą priimti tuos sprendimus, kuriuos ir matome.

– Kiek pagrįsta opozicijos baimė, kad didžiausia valdančioji Tėvynės sąjungos partija pasinaudos šiomis galimybėmis sustiprinti savo įtaką, visur sustatydama savo žmones?

– Praktika rodo, kad tokių pastangų gali būti. Nė viena partija nėra šventa ir jeigu tik turi galimybių savo patikimus žmones sustatyti į svarbias institucijas, dažniausiai tuo ir naudojasi. Deja, dar nėra tokios praktikos, kad institucijos, kurios turėtų būti visiškai savarankiškos ir nepriklausomos, tokios ir būtų. Taigi iš tikrųjų konservatoriai gali tikėtis tai padaryti.

Kitas klausimas, ar pati Prezidentė į tas institucijas, kurių vadovus ji turi paskirti, norės įsileisti politiškai angažuotus vadovus, sakykim, glaudžiai susijusius su konservatoriais.

– Galima tikėtis, kad kandidatūros bus gana ilgai ir sunkiai derinamos?

– Tam tikros derybos turbūt vyks, nes dabar yra nemažai laisvų tokių svarbių pozicijų, dėl kurių reikės susitarti. Bet, įsivaizduočiau, dabartinis D.Grybauskaitės įtakos lygis labai didelis, todėl iniciatyva greičiausiai bus joā.

– Ar vadovaujant P.Malakauskui buvo galima pastebėti pokyčių į gera VSD darbe?

– Šio departamento specifika tokia, kad geriau nieko apie jį nežinoti. Bet pastarieji keleri metai parodė, kad VSD nepavyko pasitraukti į šešėlį, kuris tokiai institucijai būtinas. Vis dėlto tie Seimo reikalavimai, ta vadinamoji parlamentinė kontrolė, galų gale dirbtinai sukurtas ar realus galimo slapto kalėjimo skandalas tikrai neprisidėjo prie pasitikėjimo VSD didinimo.

Kokių nors realių, bent jau matomų, pokyčių šio departamento darbe vadovaujant P.Malakauskui nebuvo matyti. Tačiau įsivaizduoju, kad buvo pertvarkomas VSD, perskirstomos funkcijos, tas vidinis, visuomenei nematomas darbas. Reikia tikėtis, kad bent jau viduje departamentas pasikeitė.

– Ar ne paradoksalu – tokie dešiniųjų pažiūrų neslepiantys žmonės M.Laurinkus ir P.Malakauskas, pavadovavę tai sistemai, staiga tapo beveik dešiniųjų priešais?

– Galima sutikti, kad tai tam tikras paradoksas.

Kita vertus, būtent ta sistema dėl savo specifikos priverčia nustumti į šalį buvusias politines, ideologines nuostatas ir elgtis taip, kaip verčia pačios sistemos reikalavimai.

Juolab į labai nepavydėtiną padėtį P.Malakauską įstūmė neišvengiamas susidūrimas su konservatoriais, kurie vertė pateikti medžiagą, galinčią būti labai jautrią tiek instituciškai pačiam departamentui, tiek galbūt galėtų sukelti viešų reakcijų už departamento ribų. Nes VSD vadovas ir vienu, ir kitu atveju būtų pažeidęs kokį nors principą – arba parlamentinės kontrolės ir ištikimybės valdančiajai partijai bei konservatorių ideologams, arba tam tikriems principams, kuriais vadovaujasi visos slaptosios tarnybos, saugančios savo sprendimus, netgi jeigu jie klaidingi.

Beje, klaidas specialiosios tarnybos ir yra labiausiai linkusios saugoti.

– Neatsitiks to paties naujajam saugumo vadovui?

– Niekas negalėtų garantuoti. Matyt, priklauso ne tiek nuo naujojo vadovo, kiek nuo departamente vykstančių procesų, galbūt likusių klaidų, kurių taip ir nepavyksta nei iki galo ištrinti, nei jų pripažinti, nei ištaisyti.

Turbūt naujasis vadovas turės būti pasiruošęs eiti į tam tikrus kompromisus su statutinėmis sąlygomis. Arba jis gali tapti savotiška auka, kai iš pagrindų pertvarko visą sistemą, bet tampa tik laikinu, pereinamojo laikotarpio vadovu.

– Nieko nėra pastoviau už laikinumą.

– Čia irgi gali visko būti. Jeigu ta pertvarka saugumo sistemoje vyks taip, kad atitiktų pirmiausia Prezidentės lūkesčius, tuomet gali būti, jog įgytas pasitikėjimas užtikrins ilgalaikį įsitvirtinimą šioje sistemoje. Tai būtų naudinga, nes pastarųjų metų ypač dažna saugumo vadovų kaita anaiptol nestiprina sistemos.

– Ar gali kristi ir daugiau įvairių institucijų vadovų?

– Visko dar gali būti. Ne vien saugumo srityje buvo užsilikusių problemų ir tų pasitikėjimo šešėlių. Jeigu jau D.Grybauskaitė ėmėsi vienos srities, tai vargu ar sustos pusiaukelėje. Turbūt ryžtingai nusiteikta išvalyti ne tik šią, bet ir kitas gana skaudžias sritis.

– Diplomatinėje srityje Prezidentė ėmėsi prieštaringai įvertintų veiksmų – nepaskyrė ambasadoriumi kitos šalies sutikimą gavusio diplomato Valterio Baliukonio, staiga viešai ir gana triukšmingai pareikalavo atšaukti ambasadorių M.Laurinkų. Ar taip elgiamasi normaliomis sąlygomis?

– Diplomatiniu požiūriu tai tikrai negeri precendentai. Diplomatiniuose sluoksniuose tai suprantama kaip blogo elgesio tonas.

Kita vertus, tai daroma, matyt, suprantant, jog negatyvus įspūdis diplomatinėje sferoje nevertas to, kad toliau būtų taikstomasi su tam tikrais dalykais, nepatinkančiais Prezidentei.

– Kiek čia populizmo?

– Yra ir to. Bandymas demonstruoti griežtą toną, griežtą ranką, primygtinis savo pozicijos ir įtakos demonstravimas, pavyzdžiui, pareiškimais, kad vos ne per 24 valandas turi būti atšauktas ambasadorius, neabejotinai susijęs su viešojo įvaizdžio kūrimu.

Prezidentė taip palaiko įvaizdį, kuris jau yra sukurtas. Priešingu atveju jis nunyktų ir tada D.Grybauskaitė būtų laikoma kaip perėmusi pačias blogiausias Valdo Adamkaus tradicijas, kai iš pradžių demonstruojamas tvirtumas, o paskui susitaikoma su padėtimi ir nieko nebedaroma.

Politiniu požiūriu tai veikia, nes tai, kad iš esmės niekas D.Grybauskaitei kol kas nedrįso pareikšti kokių nors politinių prieštaravimų ar pasipriešinti jos pozicijai, rodo, jog toks stilius skirtas ne tik masėms, bet ir politiniam elitui.

– Prezidentė neperdegs?

– Rizikos yra. Besitęsiant valymo politiniuose sluoksniuose procesui gali pradėti kauptis kritikos masė – nuskriaustų, nustumtų, pašalintų, išmestų politikų, kurie buvo įpratę naudotis savo įtaka, savo galia. Manau, kad jų ambicijos gali susikaupti į tam tikrą kritinę masę, kuri galiausiai gali atsigręžti prieš D.Grybauskaitę.

Tokia konfrontacija, tiesą sakant, jau dabar po truputį auga. Iš vienos kitos pusės jau pasigirsta viešojoje erdvėje kritiškų žodžių, kartais netgi gana agresyvoka retorine forma. Tai gali augti vis sparčiau.