Ateinantį antradienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė skaitys ketvirtąjį savo metinį pranešimą. Politologai spėja, kad juo šalies vadovė bandys dar labiau sustiprinti atsigaunantį savo populiarumą ir nepagailės kritikos.

Išskirtinės tematikos nelaukia

Metiniu pranešimu apžvelgti valstybės padėtį ir vidaus bei užsienio politiką yra Prezidento konstitucinė prievolė. Kiekvienas šalies vadovas tradiciškai įveda sau būdingą tokio pranešimo stilių.

D.Grybauskaitės pranešimai iki šiol buvo trumpesni nei pirmtakų ir pasižymintys griežta retorika. Ankstesniais metais Prezidentė pranešimuose daug dėmesio skyrė teisėsaugos, korupcijos problemoms, Lietuvos vietai ES, emigracijai. Politologai mano, kad panašios temos vyraus ir šiųmetėje kalboje.

Politologas Vytautas Dumbliauskas mano, kad metiniame pranešime D.Grybauskaitė pasisakys dar griežčiau nei įprastai, nes visuomenė iš prezidento esą tikisi daugiau nei iš kitų valdžios institucijų. O ir skaudulių, vertų paminėti, yra apstu.

„Kadangi prezidentas renkamas tiesioginiuose rinkimuose, žmonės ko nors tikisi iš prezidento, vienasmenė institucija teikia daug vilčių. Žinant Seimo “populiarumą„, yra viltis, kad prezidentas ką nors pakeis. <...> D.Grybauskaitės populiarumas dabar atsigauna, tad aš manau, kad ji turėtų ir pranešime kaip nors dar sustiprinti tą atsigaunantį populiarumą. Galima tikėtis dar daugiau kritikos skaudžiais teisėsaugos, teisingumo, klausimais, kad žmonės teisybės neranda. Sunku pasakyti, koks bus jos akcentas, bet teisėsaugos klausimas tikrai bus ne paskutinis. Dar energetika, renovacijos žadamas bumas. Matom, kad nebus lengva, tad Prezidentė gal teiks savo vertinimą“, – sakė V.Dumbliauskas.

Panašios nuomonės apie būsimo Prezidentės pranešimo aspektus laikosi ir politologas Lauras Bielinis. Tačiau pranešimas esą neturėtų būti kuo nors išskirtinis.

„Manyčiau, kad Prezidentė turėtų užsiminti apie pirmininkavimą kaip iššūkį, problemą, kuri tuo metu ir bus pagrindinė. Taip pat apie tam tikrus Lietuvos finansinius ir ekonominius aspektus, susietus su galimu krizės įveikimu, ir apie pavojus dėl pernelyg didelio optimizmo. Natūralu, ji nuolat kalba apie korupcinius aspektus, ydas valstybės valdymo sistemoje“, – pabrėžė L.Bielinis.

Prezidento rinkimų neminės?

Tačiau ar pranešime bus justi artėjančių prezidento rinkimų peripetijos, politologų nuomonės išsiskiria. V.Dumbliauskas neabejoja, kad tekstas rašomas turint galvoje būsimus rinkimus. L.Bielinis sako, kad, bent tiesiogiai, apie rinkimus nebus užsiminta.

„Manau, kad ji nieko neužsimins apie būsimus rinkimus į prezidentus, sąmoningai. Ji pasakė, kad ištars savo žodį rudenį, paskui ji nieko neužsiminė apie būsimus rinkimus. Girdime tik kitų interpretacijas. Natūralu, tai žaidimo dalis, sukeliama įtampa, mes visi spėliojam, ieškom, svarstom. Bet ji laikosi tos nuostatos, kad nekalbės“, – svarstė L.Bielinis.

Pranešimai naudos duoda

Politologai tvirtina, kad prezidentų prievolė sakyti metinius pranešimus yra būtina, nes leidžia suprasti aiškią šalies vadovo poziciją aktualiais klausimais. Tačiau ar valdžios bei kitos institucijos atsižvelgia į išsakytus pastebėjimus arba kritiką, priklauso nuo santykių su valdžios atstovais.

„Teisiniu požiūriu prezidento pranešimas niekaip neįpareigoja Vyriausybės ir Seimo. <...> Poveikis įvyksta tik tuomet, jei prezidentas turi realią įtaką, priemones veikti Seimą ar Vyriausybę. Tada jo kalba yra savotiškas valdančiosios daugumos programos tęsinys. Šiandien mes matome, kad Prezidentė nuo valdančiosios daugumos gana distancijuota. Todėl ir šis jos pranešimas turėtų atrodyti daugiau kaip jos asmeninis situacijos matymas. Vertinimas ir reakcijos gali būti įvairios, bet realiai įpareigojimo vykdyti mes tikrai čia nematysime“, – tikino L.Bielinis.

Kritikuoti derėtų su saiku

Politinį šalies gyvenimą stebintys ekspertai sutaria, kad D.Grybauskaitė pasižymi griežta retorika, tačiau tai esą – jos teisėtas pasirinkimas. V.Dumbliauskas pastebi, kad kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus savo pranešimuose daug kalbėdavo apie moralę, o D.Grybauskaitė esą stengiasi paveikti klausytojus.

Politologo Alvido Lukošaičio nuomone, gerai, kai aukščiausias valstybės asmuo rodo gaires ir kelia žmonių ambicingumą, tačiau persistengti irgi nederėtų.

„Šios valstybės vadovės kalbų prasmė suvokiama pirmiausia per tam tikrą griežtumą, kietumą, pastangą ne tik įsiklausyti, bet ir “gražiai„ elgtis. Nelabai turėtų šauti į galvą toks reikalas, kad numosiu ranka ir tiek, ką buvo galima įtarti per ankstesnes kadencijas. <...> Tačiau reikėtų pasistengti, kad pranešimuose būtų brėžiami tam tikri vertybiniai kriterijai. Bet ne kad būtų kritika dėl kritikos. Tos kritikos ir kritikos objektų Lietuvoje – daugiau negu reikia. Pirmiausia turi būti nesismulkinama, nes kalba ne smulki žuvis, o ryklys, banginis politikos vandenyse“, – dėstė A.Lukošaitis.

Antra vertus, pasak A.Lukošaičio, pakelti visuomenės ūpui tokie šalies vadovo pranešimai – itin tinkami.

„Per daug yra čiupinėjimosi, trypčiojimo vietoje, dairymosi, tąsymosi. Todėl mes ir stringam daug kur. Todėl, kad čiupinėjamės. Čiupinėjamės su energetika, reformomis, orientacijomis, partnerystėmis užsienio politikos kontekste. Jei aš būčiau valstybės vadovas, taip ir pasakyčiau: baikim čiupinėtis, tikėkim savim, Lietuva, baikim dejuoti ir verkti, nes ir taip tų ašarų pakalnės pilnos ir upeliai teka labai srauniai. Reikia užsispyrimo, valios. Ko jau ko, bet politinės valios dėl daugelio dalykų trūksta, nors visos sąlygos yra. Mes kaip ropliai labai lėtai judam, dairomės, o kol apsidairom, visi traukiniai ir lėktuvai išvažiavę ir išskridę. Tiesą sakant, mes patys nesuprantam, kad tai mums nusibodę. Kai kas tai kartkartėmis pastebi, pakalba fragmentiškai apie proveržius, tai nuaidi keistai metaforiškai, lieka nesuprasta ir viskas tuo pasibaigia. O iš tikrųjų reikia to krestelėjimo“, – kalbėjo politologas.