Kodėl Vakarų Europoje tiek daug euroskepticizmo, gali paaiškinti „Eurovizijos“ dainų konkursas, sako rašytojas, Talino ir Helsinkio universiteto profesorius Reinas Raudas. „Jau seniai senojoje Europoje jis nieko nereiškia, nors Rytų Europoje visi žiūri, kiek gavo taškų. Taip pat „Eurovizija“ skaldoma į dvi dalis: nuolatinėms narėms nereikia „kvalifikacijos“, o kitos turi varžytis. Tai labai gerai atspindi Europos politikos realybę: vienos šalys, nepaisant to, kas jose vyksta, yra europietiškos, o visi kiti vis tiek įtartini, nes naujieji“, – mano jis.

Anot R. Raudo, abejotinas yra ir naujas Europos Komisijos projektas, kuriame pabrėžiama būtinybė susigrąžinti pasitikėjimą Europa: „Šis tekstas man labai nepatinka, nes atrodo, kad yra iš pagrindų neteisingai konstruotas. Visiems europiečiams turėti tą patį naratyvą yra absurdas. [...] Intelektualai iš viso negali mąstyti galios sąlygomis. Mes neturime spręsti užduoties, kurią mums duoda valdovai. Mes turime mąstyti, o valdovai galėtų pasimokyti iš to, ką mes išmąstėme.“

– Daug keliaujate po visą pasaulį. Iš ko atpažįstate europietį?

– Tai labai įdomus klausimas, nes europiečio negaliu atpažinti. Tarkim, Afrikoje pamatytas kitoks žmogus nebūtinai yra europietis, jis gali būti iš Australijos, Kanados, JAV. Bet gal mums ir nereikia kažkokio bendro, ryškaus, iš išorės matomo europiečio identiteto. Gal kaip tik galime apsiriboti tuo, kaip matome į kitą, kaip mąstome, kas generuoja mūsų mintis.

– Kaip asmeniškai išgyvenate, jaučiate buvimą europiečiu?

– Manau, kad mano buvimas europiečiu neatskiriamas nuo buvimo estu, akademiku, kultūros ir literatūros žmogumi. Europietiškumas yra visur. Ir džiaugčiausi, jei bet kuris Estijos žvejys, Italijos vyno gamintojas ar Olandijos teisininkas irgi suvoktų save kaip kažko didesnio dalį.

– Kas apskritai kuria ir apibrėžia europietišką identitetą?

– Man atrodo, kad Europa negali turėti savo idėjos, nes pati yra idėjų generatorė. O idėjų generatorė gali generuoti labai skirtingas ir visiškai priešingas idėjas ir toje pačioje erdvėje, ir istorinėje perspektyvoje. Europa yra terpė, kurios trys principai man patys svarbiausi. Pirmas tas, kad europietiškam mąstymui įstatymai yra ne moraliniai absoliutai ar valdovo valia, o susitarimai: mes tarpusavyje kalbamės ir išsiaiškiname, kaip turi būti ir pagal kokias taisykles turime elgtis. Atėnai nuo visų kitų politinių centrų ir skyrėsi tuo, kad ten blogų, neveikiančių įstatymų būdavo atsisakoma ir rasdavosi nauji. Šis susitarimo ieškojimo principas Europoje ir išliko.

Antras principas – pagarba kitokiam. Pavyzdžiui, man kaip Europos politikas labiausiai patinka Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, kuris dar buvo ir tolerancijos įsikūnijimas bei kultūros žmogus. Jis labai daug padarė, kad žmonės nebūtų žudomi ar engiami dėl to, kad yra kitokie, kitaip mąsto. Dėl pagarbos kitam mes iki šiol Europoje ir turime daugybę kultūrų bei kalbų, nors teritorijose, kurios buvo panašiai integruotos, pavyzdžiui, JAV, tokios įvairovės nėra – integracija sunaikino tuos skirtumus. Europoje tie skirtumai buvo toleruojami, dėl to mes ir išlikome.

Trečias principas – Europos kultūroje žinios buvo vertinamos dėl jų pačių, o ne dėl pragmatiškos naudos. Mokslas vystėsi ne dėl noro gauti kuo daugiau pelno, tobulinti technologijas ir pramonę, o dėl to, kad mums buvo tiesiog įdomu, kaip viskas veikia. Nors ir paradoksalu, būtent tai leido Europai ištobulinti technologijas ir susikurti technologinės pažangos srautą. Jei Europos valdovai būtų visą laiką nurodinėję, ką tyrinėti, ko ieškoti, kaip mąstyti, mes iki šiol ieškotume išminties akmens ir būtume alchemijos lygmens. Kadangi mes iš ten pasprukome, intelektualai turėjo galimybę laisvai žaisti su savo mintimis ir patenkinti smalsumą, mes turime ne tik kompiuterius – ko tik neturime. Visus šiuos didelius atradimus iš tikrųjų lėmė intelektualiniai projektai, kurie savo laikais neturėjo jokios pragmatinės prasmės.

– Kaip šie trys aspektai veikia šiandieninėje Europoje? Galbūt skeptikai pasakys, kad tradicija įstatymų netraktuoti kaip nekeičiamų virto slaptomis lobistų kovomis dėl jiems naudingų įstatymų priėmimo. Be to, pastebime labai daug nepagarbos ir nepakantos kitokiam. O nuo Europos tikrai neatsilieka JAV, Japonijos, Kinijos mokslininkų išradimai.

– Visai įmanoma antieuropietiška idėja, kad nereikia plepalų, reikia veikti. O tendencijos, kad universitetai, mokslininkai turi užsiimti ne kažkokiomis aukštomis materijomis, bet tiesiog duoti pramonei tai, ko ji nori, buvo visada. Visada buvo ir religinių fanatikų, kurie nenorėjo kitų tikėjimų, buvo diktatorių, kurie norėjo, kad amžinai galiotų jų įstatymai. Tarkim, inkvizicijos laikais buvo stengiamasi prijaukinti mokslininkus ir apriboti jų mąstymo laisvę. Bet visos tos tendencijos nelaimėjo, todėl mes esame čia, kur mes dabar esame, antraip turėtume visai kitokį pasaulį ir kitokią Europą. Savaime suprantama, kad minėtos tendencijos egzistuoja ir dabar, bet ar jos laimės, nežinau. Tikiuosi, kad ne.

– Kovą paskelbta Europos Komisijos projekto „Naujasis Europos naratyvas“ direktyva „Europa kaip pasaulėžiūra ir organizmas“, kurioje pabrėžiama būtinybė sugrąžinti pasitikėjimą Europa. Kokios lygio yra nepasitikėjimas Europa? Ar tai nėra dirbtinai eskaluojama problema? Kokios giluminės priežastys galėtų lemti nepasitikėjimą?

– Atvirai pasakius, šis tekstas man jokio pasitikėjimo nekelia ir labai nepatinka, nes atrodo, kad yra iš pagrindų neteisingai konstruotas. Visiems europiečiams turėti tą patį naratyvą yra absurdas. Jei kažkur politikų kabinetuose ir gimė idėja „Aha, ką mums reikia dabar daryti? Mums reikia... Koks tas žodis buvo? Naratyvas! Šito norime. Norime naratyvo. Duokit mums naratyvą!“, aš taip negaliu mąstyti, t. y. intelektualai iš viso negali mąstyti galios sąlygomis. Mes neturime spręsti užduoties, kurią mums duoda valdovai. Mes turime mąstyti, o valdovai galėtų pasimokyti iš to, ką mes išmąstėme.

Taip yra ir su nauju Europos naratyvu. Tame tekste itin daug kitų labai abejotinų momentų, bet aš jame sprendimo nematau. Man atrodo, jog politinės institucijos turi daugiau žiūrėti į save ir į tai, ką daro ne taip, kad grąžintų pasitikėjimą, bet ne galvoti reklamines kampanijas, kaip tai daryti. Pavyzdžiui, Europos institucijų poelgis Ukrainos krizės atžvilgiu, man atrodo, padarė labai daug tam, kad pasitikėjimo jomis nebūtų.

– Kokios dar galėtų būti nepasitikėjimo priežastys?

– Man atrodo, kad Europos institucijos, priešingai nei skelbia Europos principai, nori labai suvienodinti, sukurti standartus, unifikuoti. Galbūt jos kažkokia retorika pripažįsta ir net pabrėžia pagarbą kitokybei, bet savo praktikoje labai daug jos naikina. Pvz., kodėl Škotijos žmonės turi būti patenkinti kažkuriomis direktyvomis, kodėl pas juos viskas turi būti taip pat, kaip Sicilijoje arba Laplandijoje. Mūsų įvairovė yra mūsų turtas, todėl unifikavimas ir diskusijos apie „agurko kreivę“ jokio pasitikėjimo mums nekelia.

Antra, Europos institucijų problema ta, kad tikrasis galios centras – ne išrenkamas Europos Parlamentas, o Europos Komisija: tiesiog šalys skiria kandidatus, kurie yra ne išrinkti demokratiniu būdu iš kelių kandidatų, o tėra politikų tarpusavio susitarimo rezultatas. Aš tokiais galios centrais netikiu, man atrodo, kad tai yda, kurią Europos Sąjungos institucijos galėtų pačios ištaisyti.

– Kadangi Europa yra daugiau negu Europos Sąjunga ir apima ne vien europines institucijas. Taigi kas stipriausiai šiandien formuoja europinį identitetą? Nors kalbėjome apie tai, kad suvienodinti mūsų turtą – įvairovę – ydinga praktika, kokios bendros vertybės Europą sieja?

– Labai svarbi galimybė laisvai judėti. Umberto Eco sakė, kad pagrindinę paslaugą Europai padarė „Erasmus“ programa. Suteikusios galimybę studentams, kai jie dar formuojasi kaip asmenybės, studijuoti kitose šalyse ir kituose universitetuose, Europos institucijos padarė tai, kad europinis identitetas atsirastų. Taip pat U. Eco sakė, kad labai gaila, jog to neturi kitų profesijų žmonės. Retkarčiais galvoju, kad būtų visai gerai, jei kokie mūsų valdininkai nuvažiuotų praktikos į Portugaliją, kad pamatytų, kaip iš tikrųjų reikia elgtis su euronormomis, kai kalba eina apie tradicinį restoraną ar dar kažką. O portugalai galėtų atvažiuoti ir pažiūrėti, kad visai įmanoma gyventi ir be katalikybės, kad ir tada žmonės laimingi, vienas kitą gerbia. Laisva judėjimo erdvė labai naudinga visiems, ypač toms visuomenėms, kurios geriausiai susitvarkiusios ir yra patraukliausios. Lietuvoje, žinoma, liūdna, kad daug žmonių išvažiuoja, bet į tai reikėtų reaguoti galvojant, kaip Lietuvą padaryti patrauklesnę kitų šalių žmonėms.

– Vis dėlto judėjimo laisvė iškelia ir nacionalistines idėjas, supriešinimo su europinėmis idėjomis apraiškų tikrai apstu. Kaip vertinate tokias europinės tapatybės paieškų kontekste kylančias radikalias nacionalistines idėjas?

– Yra toks pavojus, ir čia veikia beveik fiziniai principai: jei yra spaudimas iš vienos pusės, atsiranda spaudimas ir iš kitos. Reikia tik galvoti, ką daryti, kad mums nepatinkančios tendencijos neimtų vyrauti. O kažkokia mažuma visada yra: kiekvienoje visuomenėje yra kažkiek fašistų, kažkiek anarchistų arba kraštutinių liberalų. Todėl reikia žiūrėti, kas yra įtikinamesni už kitus. Nereikia manyti, kad kitaip mąstantys žmonės nesugebėtų taip pat gerai organizuoti savo minčių ir naudotis visomis politinėmis technologijomis, kad įtikintų likusius.

Man atrodo, kad tokie svyravimai neišvengiami, tik reikia žiūrėti, kad jie nepadarytų labai daug žalos. Nacionalizmas Rytų Europoje galėtų padaryti labai daug žalos, bet dar daugiau žalos padarytų Prancūzijoje, Anglijoje ar kitose senose Europos šalyse. Tik reikia išskirti Vengriją. Kai tokia politinė jėga paima valdžią, ji sunaikina galimybes iš tos valdžios būti išstumtai. To reikia išvengti, o tada viskas bus gerai.

– Užsiminėte apie senąją ir naująją Europą. Prieš pokalbį „Eurovizijos“ dainų konkursą pateikėte kaip puikų europinės tapatybės suskaldymo pavyzdį.

– Atsakydamas į klausimą, kodėl Vakarų Europoje atsirado daug euroskepticizmo, kaip tik noriu paminėti „Eurovizijos“ dainų konkursą. Maždaug 1970 m. jis visoje Europoje buvo dar gana svarbus. Tačiau jau seniai senojoje Europoje jis nieko nereiškia, nors Rytų Europoje visi žiūri, kiek gavo taškų ir t. t. Taip pat „Eurovizija“ skaldoma į dvi dalis: nuolatinėms narėms nereikia „kvalifikacijos“, o visos kitos turi varžytis. Tai, man atrodo, labai gerai atspindi Europos politikos realybę: vienos šalys, nepaisant to, kas jose vyksta, yra europietiškos, o visi kiti vis tiek įtartini, nes naujieji. Jei pas mus vyksta kažkas negero, mes visi kolektyviai esame atsakingi. O jei, tarkim, kažkoks prancūzų ar anglų politikas nusišneka, nekorektiškai kalba, nuomonė kitokia – jis žmogus, ko nebūna...

– Vieni lygesni už kitus ir kalbėti apie bendrą Europos identitetą vis dėlto sudėtinga?

– Sudėtinga, bet taip yra su bet kokiu klubu. Tie, kurie klubą įkūrė, save laiko tikresniais jo nariais už tuos kurie prisijungė palyginti neseniai. Taigi nereikia įsižeisti, veikiau reikėtų suvokti savo europietiškumą ne vien tarptautiniu lygmeniu, bet ir kasdienėje praktikoje.