Mėgstama kartoti, esą siužeto poreikis yra pirmykštis – net jei gyvenimas, kaip kai kurie mėgsta sakyti, yra ištisa atsitiktinumų arba dieviškosios valios apraiškų virtinė, istorijos mums paaiškina mūsų pačių žmogišką buvimą. Pasakojimai mus paverčia ir individais, ir bendruomenių nariais: viena vertus, bando išryškinti žmogaus savastį ir tapsmą, kita vertus – ryšius su kitais, taigi, aristotelišką „politinio gyvūno“ supratimą. Ta proga pristatysiu tris labai skirtingas knygas: istorinę studiją „1989-ieji. Revoliucija“, skandinavišką detektyvą ir estų rašytojo filosofinį romaną, besinaudojantį kai kuriomis detektyvų strategijomis. Visos šios knygos pasakoja daugiau ar mažiau įdomias istorijas – pasiilgusius siužeto kviečiu į jį nerti.

Reinas Raudas, „Rekonstrukcija“

Nusprendžiau pradėti nuo knygos, kuri iš aptariamos trijulės patiko labiausiai. Tai – R. Raudo, Lietuvai savotiškai artimo žmogaus, romanas „Rekonstrukcija“. R. Raudas yra Rytų filosofijos specialistas, filosofas, literatūros teoretikas, rašytojas, Talino universiteto dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras ir net buvęs Talino universiteto rektorius. Jis puikiai kalba lietuviškai, o susidomėję gali jo paskaitų paklausyti, pavyzdžiui, „Santaroje-Šviesoje“ ar panašiuose akademiniuose renginiuose. „Rekonstrukcija“ yra trečiasis mūsų kalba pasirodantis R. Raudo veikalas. Pirmieji du – filosofinis esė romanas „Hektoras ir Bernardas“ ir, pasak paties autoriaus, „spagečių vesterno“ žanro tekstas „Brolis“.

Klišės romane naudojamos labai sąmoningai, jos ironiškai parodo banaliąją gyvenimo ir žmogaus pusę.

Kaip galima pastebėti jau iš žanrinių apibūdinimų, kiekviena šio rašytojo knyga yra be galo skirtinga, todėl, jei jums patiks „Brolis“, dar nebūtinai reiškia, kad noriai skaitysite „Hektorą ir Bernardą“ ir „Rekonstrukciją“. Tačiau esama ir kai ko, kas jas sieja – tai gera ir kokybiška literatūra. Be galo sunku artikuliuotai paaiškinti kriterijus, kuriais remdamiesi vieną tekstą vadiname vykusiu, o kitą – ne. Galbūt kriterijai geram menui tėra biurokratizmas, nes menas ir taisyklės, bent jau nuo Romantizmo laikų, yra kone priešingi poliai. Tačiau pačiam pajusti gero teksto įtaigą ir skaitymo malonumą visada galima, ir „Rekonstrukcija“ gali tai atnešti. Žinoma, tai galbūt ir ne pasaulinis šedevras – tokie kasdien neparašomi, – bet tikrai solidus ir išmintingas romanas, be kita ko, dar ir įtraukiantis.

Tad apie ką jis? Temų daug: šeimos santykiai, dievoieška, laisvė, autentiškumas, fanatizmas, individo ir bendruomenės santykiai. Vidutinio amžiaus vyras sužino, kad serga paskutinės stadijos vėžiu, ir prieš mirtį ryžtasi išsiaiškinti savo dukters, kuri prieš penkerius metus nusižudė kartu su kitais trimis jaunuoliais, mirties aplinkybes. Ši gana šabloniška pradžia mane nuteikė truputį ironiškai, bet vėliau supratau, kad klišės romane naudojamos labai sąmoningai, jos ironiškai parodo banaliąją gyvenimo ir žmogaus pusę. Štai ir šis ligonis tampa savotišku keliaujančiu detektyvu, kuriam tenka vykti net į Paryžių, dukters studijų miestą, mat vienas pėdsakas veda prie kito. Knyga, kurią skaitytojas laiko rankoje, yra parašyta kaip mirštančio žmogaus paskutinis darbas apklausus visus susijusius asmenis. Ne kartą minima, kad „tada dar nežinojau to, ką papasakojo Janė“ arba „nors tai iš tikrųjų buvo anksčiau“. Taigi romanas iš tiesų ir yra „rekonstrukcija“ – ne tik dukters asmenybės (kurios jis, nors ir tėvas, niekada nepažinojo) ir įvykių prieš jos mirtį, bet ir paties skaitytojo nuolat atliekama įvykių sekos rekonstrukcija, mat tai, kokia tvarka pasakotojas lankėsi pas dukros pažįstamus, ir tai, kokia seka vėliau tai pasakoja, nesutampa. Todėl norintis ir pats gali pabūti šiokiu tokiu teksto detektyvu.

Be abejo, į klasikinį kriminalinio romano žanrą „Rekonstrukcija“ net netaiko ar veikiau šį žanrą perauga. Paaiškėja, kad jaunuoliai nusižudė dėl religinių priežasčių – hipiškas keistuolių menininkų vasaros susibūrimas ilgainiui tapo dvasinių praktikų ir ieškojimų vieta, o galiausiai buvo susitarta „eiti iki galo“ ir „nutraukti saitus su pasauliu“. Įspūdingiausia romane man kaip tik ši dalis – netikrų pranašų retorika ir banalūs filosofavimai, kurių tiek daug mūsų viešojoje erdvėje, atpažinimas kartais net nukrėsdavo. Todėl knyga daug pasako ne tik apie sektų ir viso pseudodvasingumo pavojus ir fundamentalizmą, bet ir apie socialinę terpę, kurioje gyvename.

Camilla Grebe, „Meilužis ir drugys“

Ko gero, kiekvienas literatūrologas turi populiariosios literatūros žanrą, kurį ryte ryja tada, kai nori tiesiog pailsėti ir patenkinti tą keistai pirmykštį siužeto alkį. Detektyvai (o ypač skandinaviški) man labai patinka, todėl, pamačiusi negirdėtą autorės pavardę ir dar šitokį ditirambą ant viršelio – „Jo Nesbo detektyvų tamsa ir Paulos Hawkins trilerių įtampa“, – nedelsdama ją čiupau. Perskaičiau labai greitai, nes vertimas ir redagavimas sklandūs, kalba, nors ir plokštoka (daugiau nei tikėtina, kad taip buvo ir originale), už dantų nekliūva. Ir vis dėlto šioks toks nusivylimo poskonis liko. Kodėl?

Kai amnezija kaitaliojasi su erotomanija ir sociopatija, o galų gale viskas paaiškinama sutrikimu, detektyvas šiek tiek praranda savo skonį.

Tačiau visų pirma – apie pasakojimo struktūrą ir siužetą. Romane yra trys pagrindiniai veikėjai – Pėteris, Ema ir Hanė, kurie visi yra ir pasakotojai, kiekvienas neilgas skyrelis parašytas iš kurio nors jų perspektyvos. Pėteris yra išsiskyręs vidutinio amžiaus detektyvas, kuriam pavesta ištirti netipiška bylą – turtingo verslininko ir bulvarinės spaudos garsenybės name rastas moters nukirsta galva kūnas, o namo savininkas dingęs. Hanė – jo buvusi mylimoji, dėl Pėterio išdavystės likusi gyventi su nemylimu tironu vyru. Dabar Hanė serga pradine silpnaprotystės forma. Ema – pardavėja to tinklo, kurio vadovo namuose įvyko nusikaltimas. Kiekvienas jų, žinoma, tempiasi paskui save vežimą kraupokų praeities smulkmenų: kaltę, nenusisekusias santuokas, tragiškas artimųjų mirtis, priklausomybes, neišsipildžiusias viltis. Tokios komplikuotos figūros yra būdingos skandinaviškiems detektyvams ir trileriams, kuriuose ypač dažnai išryškėja psichologinės veikėjų problemos, didžiąja dalimi ir lemiančios jų pasirinkimus.

Būtent traumų, ligų, psichozių – kitaip tariant, laikraštinio psichologizavimo – man šiame romane pasirodė per daug. Kai amnezija kaitaliojasi su erotomanija ir sociopatija, o galų gale viskas paaiškinama sutrikimu, detektyvas šiek tiek praranda savo skonį. Žinoma, atmosferai kurti tai padeda, tačiau sukelia tam tikrą dirbtinumo ir neįtikinamumo įspūdį. Be to, palyginti su užtemptu ir į veikėjų praeities traumas nuolat šokčiojančiu pasakojimu, pabaiga ateina labai staigiai ir, sakyčiau, truputį šabloniškai. Taigi užkietėjusiems žanro gerbėjams ir tiems, kurie domisi populiariąja psichologija, „Meilužis ir drugys“ veikiausiai patiks, o tie, kurie į detektyvų vandenis užklysta rečiau arba ieško kažko itin rafinuoto, gali ir truputį nuvilti. Kitaip tariant – atostogų detektyvas.

Victoras Sebestyenas, „1989. Revoliucija“

V. Sebestyenas ankstyvoje vaikystėje su tėvais paliko gimtąją Vengriją dėl 1956 m. įvykių ir, kad ir kaip nemėgčiau filosofuoti apie rašytojų intencijas ir jų biografijos detales, tai negalioja mokslininkams ir žurnalistams. V. Sebestyenas bendradarbiavo su daugybe leidinių kaip politikos apžvalgininkas, rašė naujienų reportažus griūvant Berlyno sienai, keliavo po rytų bloko šalis Brežnevo perestroikos metais. Lietuviams jis jau pažįstamas iš knygos „1946: modernaus pasaulio kūrimas“, išleistos tos pačios leidyklos „Sofoklis“.

Paskutinis Sovietų sąjungos lyderis jokiais būdais nepiešiamas kaip teigiamas herojus, bet jo, kaip savo paties režimą sugriovusiojo, poveikis jaučiamas nuolat.

Knyga, mano galva, yra vertinga ir reikšminga, net ir atmetus pernelyg didelį Gorbačiovo vaidmens sureikšminimą – paskutinis Sovietų sąjungos lyderis jokiais būdais nepiešiamas kaip teigiamas herojus, bet jo, kaip savo paties režimą sugriovusiojo, poveikis jaučiamas nuolat. Beje, reikia pridurti, kad ši knyga nekalba apie pačią SSRS – joje aptariamos po „geležine uždanga“ buvusios Rytų bloko šalys: Lenkija, Vengrija, Rumunija ir kt. Nors didžioji dalis pasakojamų dalykų yra žinomi, suprantami ar bent nujaučiami bet kuriam išsilavinusiam žmogui, puslapius verti kaip pašėlęs – poveikis kone toks pat, kaip prieš tai apžvelgto detektyvo. Matyt, šį įspūdį kuria lengvas publicistinis stilius, neblogas vertimas ir, kas svarbiausia, didžiųjų politinių pertvarkų fone besiskleidžiantys paprastų žmonių likimai. „Mažosios istorijos“ dabar domina daugelį, o jų knygoje netrūksta. Ir nors jaučiamas tam tikras vienašališkumas – pvz., džiaugiamasi Ronaldo Reagano prezidentavimu, kritikuojamas vyresnysis Bushas, plačiau nenušviečiami Margaret Thatcher motyvai – tai autoriaus pozicija, su kuria gali diskutuoti labiau „pasikaustę“ istorikai.

Dar vienas akivaizdus privalumas – ši knyga nėra griežtąja prasme mokslinė studija, veikiau istorijos populiarinimas, todėl ja siekta įtraukti skaitytoją. Tai visiškai pavyko – ne specialistas per porą vakarų gali sėkmingai sudoroti apystorį tomą ir džiaugtis skaitymo malonumu.