Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorės Ilonos Tamutienės, socialinis teisingumas reikalauja, kad ekonominio augimo naudą patirtų visi šalies gyventojai. Bet, nors ekonomika gerėja, padėtis dėl skurdo ir socialinės atskirties išlieka kritinė. Ši problema aštriausiai liečia socialinėje atskirtyje atsidūrusius žmones ir su jais tiesiogiai dirbančius, ypač nevyriausybiniame sektoriuje. Lietuvoje itin trūksta supratimo, kad paslaugos socialiai pažeidžiamiems žmonėms yra jų socialinės teisės, kurios tuo pačiu yra ir viešosios gėrybės - kitaip tariant, jos turi būti remiamos valstybės lėšomis. Tačiau Kauno miesto savivaldybė vienam vaikui per mėnesį skyrė vos 16 eurų. Centrų darbuotojų atlyginimai yra simboliniai, todėl galima teigti, kad savo neapmokamu darbu vaikų dienos centrai remia savivaldybę.

VDU profesorė Ilona Tamutienė, Mariaus Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

„Darbas su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis nėra tik jų pačių ir altruistiškų pagalbininkų asmeninis reikalas. Tai - viešoji problema, kurią turime matyti plačiau. Šią problemą itin gerai atskleidžia vaikų dienos centrų (VDC) vystymo atvejis. 2018 metais, siekiant įvertinti valstybės ir savivaldybių vaidmenį VDC vystymui, buvo surinkti duomenys iš 62 tokių centrų. 2014-2020 m. Nacionalinės pažangos programoje numatyta, kad 15 proc. viešųjų paslaugų iki 2020 metų turėtų būti perduota bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijoms arba privačiam sektoriui. Tačiau VDC analizė rodo, kad toks „perdavimas“, koks dabar egzistuoja Lietuvoje, yra veikiau atsakomybės už darbą su pažeidžiamais žmonėmis permetimas nuo savivaldybių ant nevyriausybinio, religinio sektoriaus pečių, juos prispaudžiant dar ir didele biurokratine našta bei priežiūra ir kontrole“, - sako prof. I. Tamutienė.

Dienos centrai padeda spręsti problemas, kurios iškyla tiek ikimokyklinio, tiek mokyklinio amžiaus vaikus auginančioms šeimoms: užtikrinti sėkmingą vaiko vystymąsi, šeimos ir darbo derinimą, kelti visų šeimos narių gerovę. Tyrimai rodo, kad mokyklinio amžiaus vaikų priežiūra ir ugdymas apskritai yra vienas sparčiausiai augančių paslaugų sektorių pasaulyje. Kokybiška priežiūra ir ugdymas pagerina vaikų emocinį, pažintinį bei socialinį vystymąsi ir šeimų gyvenimus apskritai. Tai itin reikšmingai prisideda prie socialinės atskirties mažinimo, padeda vienišoms mamoms suderinti darbą su vaikų auginimu.

Trečdalis visų Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, o ketvirtadalis skursta.

Lietuvoje mokyklinio amžiaus vaikams socialinę priežiūrą, psichologinę pagalbą ir ugdymą teikia vaikų dienos centrai, pradėti kurti daugiau nei prieš du dešimtmečius. Kaip teigiama VDU pranešime, sprendžiant vaikų gerovės problemas, ypač tų, kurių šeimos yra nepilnos (be vieno iš tėvų), skurdžios, piktnaudžiauja alkoholiu arba turi kompleksinių problemų. Centruose vaikai ne tik prižiūrimi, bet ir socializuojami, jiems teikiama psichologinė pagalba, padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas, kitos paslaugos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2018 m. pradžioje šalyje veikė 369 vaikų dienos centrai, kuriuos lankė 9348 vaikai. Socialinės rizikos šeimų Lietuvoje 2017-aisiais buvo 9786, o jose augo 18 415 vaikų. Net 27,1 proc. (140 432) visų šalies vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, dažniausiai tik su motina. Šiose šeimose 2017 metais skurdo 48,4 proc. jose augančių vaikų. Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams labai didelis. Galimybę lankyti dienos centrus turi tik 7 proc. skurde gyvenančių vaikų, augančių su vienu iš tėvų.

„Trečdalis visų Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, o ketvirtadalis skursta - nepaisant to, deja, VDC paslaugų poreikis tenkinamas gana simboliškai. Lietuvoje trečdalį vaikų dienos centrų (123) įsteigė savivaldybės, o likę 66 proc. veikia prie nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių ar kitų organizacijų ir įstaigų. Skaičiai ne tik rodo šalies vaikų gerovės problemas, bet ir leidžia daryti prielaidą, kad rizikos grupės vaikų gerovė nėra prioritetinė sritis. Tokio tipo paslaugos vaikams nėra matomos platesniu kontekstu, kaip darbo ir šeimos derinimo, darbo vietų plėtros, bendruomeniškumo, pilietiškumo skatinimo priemonė. Be to, veiklos administracinis režimas, veikiantis NVO plėtrą, yra problematiškas“, - atkreipia dėmesį VDU profesorė I. Tamutienė.

Jos teigimu, ekonomine logika grįsta konkurencija yra labai priklausoma nuo pasiūlos ir paklausos. Paslaugų teikėjai konkuruoja dėl tų, kurie už tas paslaugas moka ir neša jiems pelną. Tokie varžymusi pagrįsti santykiai neįmanomi kalbant apie žmones, atsidūrusius socialinėje atskirtyje, nes jie yra nemokūs. Rinkos logika čia neveikia ir neveiks niekada. Problemai spręsti, mokslininkės dr. I. Tamutienės nuomone, labiau tinka solidarumo ir partnerystės principai, tačiau valdžia bei nevyriausybinės organizacijos juos taiko, švelniai tariant, retai. Tai prisideda prie didelio atotrūkio tarp politinių tikslų ir jų realizavimo praktikoje. Savivaldybės, kurios yra atsakingos už socialinių paslaugų užtikrinimą, pasitelkusios naująją viešąją vadybą (NVV), perkelia atsakomybę ant nevyriausybinių VDC pečių, savo indėlį apribodamos simboline parama, didele administracine našta bei atskaitomybės reikalavimu.

Politikų sprendimu, Kaune nevyriausybiniai vaikų dienos centrai 2017 metais negavo jokio finansavimo iš Kauno miesto savivaldybės. Galiausiai, po aštrių politinių diskusijų, 2018-aisiais buvo nuspręsta jiems skirti paramą. Akcentuota, kad Savivaldybė pirks paslaugas už ne daugiau nei 73400 eurų, kurie bus skirti aštuoniolikai VDC, dirbančių su ne mažiau kaip 20 vaikų ir jų tėvų. Tai sudaro maždaug po 320 eurų visoms vieno centro išlaidoms per mėnesį arba 16 eurų vienam vaikui per mėnesį. Ši simbolinė parama buvo pasiūlyta mainais už rimtus vaikų bei jų šeimų gerovės užtikrinimo įsipareigojimus.

Kauno miesto savivaldybės teritorijoje veikia 21 vaikų dienos centras, iš kurių tik du įsteigė savivaldybė. Likusių, nevyriausybinių VDC darbuotojai pasakoja, kad atsakomybę už centrus lankančių vaikų gerovę Savivaldybė yra tiesiog permetusi ant jų pečių. Centrų darbuotojams tenka dirbti visu krūviu, o būti apmokamiems pagal pritrauktų lėšų galimybes - tai yra už minimalią algą (dažniausiai simbolinę), nes centrai pajėgia įdarbinti tik pusės ar ketvirčio etato krūviu. Įvertinus šį faktą, galima daryti prielaidą, kad savo neapmokamu darbu vaikų dienos centrai paremia Savivaldybę“, - teigia prof. I. Tamutienė.