Būtina suprasti, kad, norint į visuomenę integruoti psichikos negalią turinčius žmones, Lietuvai dar reikia nužengti ilgą kelią ir pakeisti švietimo sistemą. Tuo įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Jonas Ruškus. Jo nuomone, mūsų šalyje per maža galimybių tobulėti žmonėms, turintiems negalią. Be to, turėtų būti labiau vertinami norintieji savanoriauti, dirbti ir bendrauti su žmonėmis, turinčiais negalią. Pasak mokslininko, daugelyje pasaulio šalių mokinių gabumai jau seniai vertinami pagal daugybę kriterijų, o ne kelių testų rezultatus.

„Įdomu tai, kad Lietuvoje jau labai seniai kritikuojama Švietimo ir mokslo ministerija ir tie, kurie organizuoja priėmimą į aukštąsias mokyklas. Baikime priimti į aukštąsias mokyklas vien tik pagal vieno testo arba vieno egzamino rezultatus, manydami, kad tai yra gabumo prielaida ir pavadindami tuos vaikus gabiais. Patys geriausi pasaulio universitetai, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), vertina visą rinkinį vaiko gebėjimų“, – LRT Radijui sako J. Ruškus.

– Norėčiau į Jus kreiptis ne kaip į teoretiką, bet kaip į praktiką – žmogų, kuris ketverius metus gyveno Arkos bendruomenėje Prancūzijoje, t. y. bendruomenėje, kuri globoja ar gyvena kartu su protinę negalią turinčiais žmonėmis. [...] Tokių bendruomenės namų Lietuvoje daug neturime.

– Iš tiesų tokių bendruomenės namų, kaip Arkos bendruomenė, yra labai mažai. Gal ir nėra tikslo, kad Arkos bendruomenių atsirastų labai daug. Įstaigų, bendruomenių arba buvimo su negalią turinčiu žmogumi formų gali būti labai įvairių.

Arkos bendruomenės [...] tikslas nėra tapti visuotine. Jos tikslas – nešti žinią. Ji nesako – kurkite namus neįgaliesiems. [...] Nešama žinia yra tokia, kad negalią (intelekto, psichikos ar kitų sutrikimų) turintys žmonės keičia visuomenę ir kiekvieną jos narį individualiai. Jie padeda mums būti ir išlikti žmonėmis.

– Žodžių junginys „socialinis teisingumas“ Lietuvoje turbūt dažniausiai skamba, artėjant Seimo rinkimams. Jį įvairiose programose turbūt ne viena ministerija mėgino įgyvendinti arba bent jau ieškoti būdų, kaip tai padaryti. Atsispyrus nuo Jūsų minties, kad visi turime skirtingas sąlygas, bet vienodas galimybes, kodėl atsitinka taip, kad vieni iš mūsų (kaip mums atrodo) gyvena sėkmingesnį gyvenimą, o kiti – lieka šešėlyje?

– Vienodų galimybių neturime. Turime vienodas teises. Mūsų teisė – gyventi orų ir visavertį gyvenimą, dalyvauti visuomenės gyvenime. Žmogus negali išgyventi be visuomenės. Jam reikia būti visuomenėje. Kodėl taip atsitinka, kad vieni tampa labiau sėkmingi, kiti – mažiau? Dėl pačių įvairiausių kliūčių, kurios yra visuomenėje. Jas gali sukurti švietimo sistema. Taip pat tai padaryti gali mūsų turimi stereotipai, įsitikinimai, tradicijos. Visa tai gali trukdyti žmonėms dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Yra keliami lūkesčiai, kurie nebūtinai susiję su mūsų savęs realizavimu visuomenėje.

Mūsų visuomenė yra susikūrusi pačių įvairiausių kliūčių. Deja, ne visi gali jas įveikti. Jeigu žmonės turi negalių, yra kažkokie kitokie, turi kitokių lūkesčių, jiems tampa sunku. Vis dėlto būti [...] kitoniškam nėra taip paprasta, todėl kalbu apie įvairovės visuomenę. Turbūt reikėtų nustoti kalbėti apie vienodą visuomenę, kur visi vienodai mąsto, yra vienodi, atitinka tas pačias normas. Žmogaus teisių profesorė Theresia Degener yra labai gražiai pasakiusi apie normalizacijos terorą – tai yra teroras, nukreiptas prieš pačius žmones: būkime visi vienodi, atitikime normą. Reikia nustoti taip elgtis. Reikia pradėti gerbti kiekvieną žmogų. Gerbti ne vien tik tarpasmeniniame santykyje (kas yra savaime suprantama), bet gerbti ir įstatymais. Reikia, kad įstatymai sudarytų sąlygas visiems gyventi visavertį gyvenimą mūsų visuomenėse.

– Vis dėlto apie jaunuolį, vienuoliktoką ar dvyliktoką, kuris sukuria sėkmingą startuolį, įkuria įmonę, mes rašome, tuo didžiuojamės, bet apie jaunuolį, kuris nusprendžia savanoriauti globos namuose ar padėti mirštančiam žmogui nieko nežinome. Tai – veržlumo, sėkmingumo jaunystės kultas. Ar sutiktumėte su tuo?

– Labai sveikinu tą jaunuolį, kuris kažką sukūrė. Tai yra labai gerai, bet iš tikrųjų mes gyvename vadinamojoje neoliberalioje visuomenėje, kur konkurenciniai ir produktyvumo santykiai – pirmosios vertybės. Man šiek tiek gaila, kad Lietuvos švietimo strategija, kuri deklaruoja solidarumą, lygias teises, kūrybiškumą, vis dėlto yra labai stipriai orientuota, pagrįsta konkurenciniu ir moksleivių atrankos, skirstymo į gabius ir beraščius modeliu.

Staiga atsitinka taip, kad tie vaikai, kurie nėra linkę į verslą, yra kitokie. Jie būna orientuoti į kitus žmones, kurie giliai savo savastimi pajuto bendruomenės solidarumą ir jaučia poreikį būti su kitais žmonėmis. Profesijos, kurių atstovų pareiga – buvimas su žmonėmis, šiais laikais irgi yra lyg ir mažiau vertingos. Tai tokios profesijos, kaip socialinis darbas arba pedagogika. Tai tampa profesijomis, kurios lyg ir nevertingos. Šiek tiek baisu, kad tai gali atsisukti prieš žmoniją ir mus pačius.

Pagalba žmogui tampa nuvertinama. Žmogaus pripažinimas, pagalba žmogui, padedant jam grįžti į visuomenę [...] tampa mažiau vertinga nei kiti [darbai – LRT.lt]. Tai šiek tiek liūdna, tačiau, manau, kad tam ir yra žmogaus teisių gynimo organizacijos, neįgaliųjų organizacijos. Reikia burtis, kad būtų nešama žinia ne tik apie savo poreikius, bet ir orumą, galimybes. Šie žmonės taip pat visuomenei duoda labai daug.

– Po mokyklos tas pats tęsiasi ir universitete. Man atrodo, kad socialinių, humanitarinių mokslų atstovams šiurpą kelia tos politikų ar pramonininkų kalbos, kad universitetas turi kuo artimiau bendradarbiauti su verslu, kurti pridėtinę vertę ir kad universitete turi būti tokios profesijos, kurias baigę žmonės būtų darbingi, o ne bedarbiai. Ne tik socialinio darbo, bet ir jokių menų, jokios filosofijos šiai valstybei tada, atrodo, nebereikia.

– Šiek tiek neramu iš viešų, oficialių tribūnų girdėti, kad norima paklusnaus žmogaus, kuris nemąstytų, realizuotų kažkieno sugalvotas užduotis ir būtų konvejerio mechanizmu, gerai vykdančiu užduotį. Universitetų misija – ne tokia. Universitetų misija – kad žmogus būtų mąstantis, turėtų supratimą, kas vyksta su juo, su visuomene. Tai suteikia humanitariniai ir socialiniai mokslai.

Išimtinai technologinis mąstymas labiau veda į funkcijų vykdymą, kai iš tikrųjų, atrodo, Lietuvai tokių kompetencijų nebereikia. Ar socialine prasme, ar bet kokia kita prasme tose pačiose technologijose reikalingi kūrybiniai proveržiai. Mes girdime, kaip tas poreikis kūrybiniams proveržiams alsuoja, bet netgi iš pačių norinčių studijuoti kartais girdime labai siauros specializacijos poreikius. Šiek tiek liūdna.

Mes matome, kaip kai kuriose kitose valstybėse žmonės turi technologinį išsilavinimą, patirtį, bet taip pat jie išplėtoja pačius įvairiausius humanitarinius ir socialinius gebėjimus. Čia kalbama ne apie dominavimą vienokių arba kitokių – pavyzdžiui, humanitarinių arba technologinių – mokslų. Kalbama apie papildymą, humanitarinių ir technologinių dalykų pusiausvyrą.

Turbūt niekam nereikalingas daktaras, kuris, pavyzdžiui, labai gerai išmano [gydymo – LRT.lt] technologiją, bet neturi atjautos, socialinio supratimo, vaizduotės. Tai suteikia humanitariniai mokslai ir menai. Gali būti atvirkščiai – žmogus turi daug vaizduotės, bet nežino, kaip funkcionuoja šiandieninėje visuomenėje būtini technologiniai mechanizmai.

– Nežinau, kam labiau tai buvo didelis įvertinimas – ar Jums, ar Lietuvai, – bet Jūs esate Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto narys, dirbate su kitų valstybių ataskaitomis – vertinate, kaip tose valstybėse įgyvendinama neįgaliųjų teisių konvencija. Ar neįgalus žmogus šiandien turi visas sąlygas studijuoti universitete, siekti mokslo ir kažkuo tapti, pavyzdžiui, dėstytoju arba mokytoju?

– Norėčiau truputį pakomentuoti JT. Labai svarbu tai, ką jose pamačiau. Ten yra įgyvendinamas solidarumas, pagalba neįgaliesiems arba solidarumas su neįgaliaisiais. Tai nėra mūsų laisvalaikio, gailesčio, „kai lieka laiko“ klausimas. Tai yra valstybės įsipareigojimas keisti įstatymus ir sukurti tokius, kad negalią turintys žmonės būtų visaverčiai visuomenės nariai, galėtų gyventi visavertį, orų gyvenimą mūsų visuomenėje.

Taip pat JT pamačiau – norint, kad visuomenėje būtų kuriamos galimybės, šalinamos kliūtys, neleidžiančios dalyvauti visuomenės gyvenime, keičiami įstatymai, reikia turėti pagrindą – pilietines, nevyriausybines organizacijas. Tai – tos organizacijos, kurios neša žinią apie žmogaus teisę gyventi oriai mūsų visuomenėse.

Kalbant apie universitetines studijas arba negalią turinčių žmonių galimybę dalyvauti, mokytis universitete šiandien yra sukurti tam tikri mechanizmai, tačiau vėl grįžtame prie brandos egzaminų ir atrankos į universitetus sistemos netobulumo. Turint negalią – fizinę, psichikos ar somatinių sutrikimų, mokymosi sunkumų (žinoma, mokymosi sunkumų nereikia susieti su intelekto sutrikimais), – yra maža arba nėra paramos. Nėra struktūros, padedančios pereiti iš vidurinio lavinimo mokymo įstaigos.

Šiandien labai daug kas priklauso nuo to, kaip patys universitetai, kolegijos supranta tų žmonių ribotas galimybes ir pagalbą. Yra aukštųjų mokyklų, kurios labai stengiasi. Pavyzdžiui, aš džiaugiuosi, kad VDU yra natūralu, jog negalią turintys žmonės turi mokytis ir turėti galimybes mokytis universitete. Yra tokių universitetų ir kolegijų. Kitose mokyklose tai netapo vertybėmis. Taip neturėtų būti. Įstatymas, o ne institucijų, organizacijų, universitetų, kolegijų supratimas, geras noras turi užtikrinti lygias galimybes. Ne nuo to tai turi priklausyti. Tai turi priklausyti nuo valstybės valios, pasireiškiančios įstatymuose.

– LRT Radijo klausytojo nuomone, reikėtų pasidžiaugti ir pačiomis smulkiausiomis pergalėmis, kalbant apie neįgaliųjų integraciją visuomenėje, nes seniau neįgalieji buvo vadinami invalidais, o dabar toks žodis žiniasklaidoje ir visuomenėje yra mažiau vartojamas. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?

– Iš tikrųjų Lietuva nužengė nemažą kelią. Nebeturime žodžio „invalidai“, nors tai dar galima išgirsti buityje. Gal naudojama terminologija – svarbu, bet svarbu ir atpažinti, kad tas žmogus, kad ir kokią negalią beturėtų, yra mūsų bendruomenės, visuomenės visavertis narys. Kartais už žodžio „invalidas“ galime išgirsti labai puikią nuostatą.

Lietuvai reikia dar labai daug nužengti. Per tuos 25-erius metus negalią turintys žmonės tapo mūsų visuomenės nariais, bet, jeigu pradėsime kalbėti apie intelekto, psichikos sutrikimus turinčius asmenis, tuos, kurie, vadinkime tiesiai šviesiai, yra uždaryti institucijose ir kurie neturi kitų galimybių (tokių žmonių yra tūkstančiai), tada suprantame, kad Lietuvai dar reikės nužengti labai didelį kelią.

Kyla klausimas ar mūsų valstybės teisinė bazė sudaro prielaidas įveikti kliūtis? Nesvarbu, ar tai būtų institucinės kliūtis, ar kitos. Neturėtų būti taip, kad negalią – ar dauno, ar autizmo sindromą – turintį vaiką tėvai atveda į mokyklą ir mokyklos vadovai sako – mes neturime galimybių. Kitaip tariant – mes nenorime. Taip neturėtų būti.

Iš tikrųjų bet kuri mokykla turi reaguoti į tėvų prašymą ir priimti bet kurį vaiką. Mokyklos rūpestis atitinkamai keisti mokyklą, kurti „įtraukiąją“ mokyklą (dar ji vadinama tarptautiniu žodžiu „inkliuzinė“ mokykla), kad visi vaikai galėtų mokytis drauge: ir tie, kurie yra veržlūs, energingi, verslūs, ir tie, kuriems galbūt reikia daugiau atjautos. Reikia savo įstaigose nugriauti vyraujančias kliūtis, barjerus ir sukurti visiems prieinamą aplinką. Tokia mokykla bus turtinga ir turininga. Mokykloje, kuri labai tiksliai atsirenka vaikus pagal tam tikrus gebėjimus, taip pat galima laukti pačių įvairiausių problemų.

– Kita LRT Radijo klausytoja tvirtina, kad kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, dar mokykloje mokiniai privalomai turi atlikti tam tikrą socialinę veiklą: savanoriauti, padėti pasirinktai visuomenės grupei. Tokiu būdu, gal net priverstinai, susidūrę su atskirtyje esančiais žmonėmis, mano klausytoja, jie natūraliai tampa jautresni, supratingesni, socialiai atidesni. Ji domisi – gal žinote, ar Lietuvoje kada nors tokia tvarka bus svarstoma?

– Įdomu tai, kad Lietuvoje jau labai seniai kritikuojama Švietimo ir mokslo ministerija ir tie, kurie organizuoja priėmimą į aukštąsias mokyklas. Baikime priimti į aukštąsias mokyklas vien tik pagal vieno testo arba vieno egzamino rezultatus, laikydami, kad tai yra gabumo prielaida ir pavadindami tuos vaikus gabiais. Patys geriausi pasaulio universitetai, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, vertina visą rinkinį vaiko gebėjimų.

Jei moksleivis bendrojo lavinimo mokslų metu savanoriavo, dirbo, ypač, su neįgaliais vaikais, gatvės vaikais, neįgaliais žmonėmis, seneliais, jam tai iš karto yra labai didelis privalumas, nes iš to žmogaus galima daug tikėtis. Žinosime, kad jis mokės bendrauti, turės atjautą, mokės būti su žmonėmis, mokytis. Manau, kad mūsų švietimo sistemoje, ypač, kalbant apie brandos egzaminus ir priėmimą į aukštąsias mokyklas, reikalingas sąjūdis, kad būtų nustota normalizuoti vaikus pagal brandos egzaminų rezultatus. Taip, tai reikalinga, bet to neužtenka. Savanorystė, darbas su pačiais įvairiausiais visuomenės nariais [...] yra, privaloma asmenybės vystymosi dalis.