Nors už lango negirdėti nei pabūklų, nei karinio transporto, tylusis informacinis karas Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, vyksta nuolat. Ne veltui teigiama, jog karo pramonė – viena pažangiausių: koks kitas ginklas nei sumaniai pateikta manipuliacija informacija, pvz., jūsų telefone, galėtų būti taiklesnis informacinių technologijų ir žinių visuomenės laikais?

Apie tai, kokios žalos gali pridaryti svetimos valstybės propaganda taikos metu, kaip ją atpažinti ir kokie jos veikimo mechanizmai, pasakojo neseniai Šiaulių universitete atvirą paskaitą vedę Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistai bei paties universiteto lektoriai.

„Kodėl svarbu atpažinti propagandą? Nes ant kortos – šalies ir visų mūsų likimas, ypač – ilgalaikėje perspektyvoje. O propaganda yra būtent tas atvejis, kuomet nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, – sakė Šiaulių universiteto docentas, Gynybos ir karybos edukacinio centro vadovas dr. Simonas Strelcovas. Jis įsitikinęs, jog svarbiausias ginklas informaciniame kare yra pakankamai didelė kritiškai gebančių mąstyti visuomenės narių dalis.

Visada yra dalis tiesos

„Informacinis karas – tai kuomet viena valstybė savo naudai bando paveikti kitos valstybės piliečių sąmoningumą, nuostatas, vertybes ir kt. pastariesiems to nesuvokiant. Kitaip tariant, kai kitos šalies valstybingumą siekiama pažeisti savo galią demonstruojant ne fiziškai, o įtvirtinant ją gyventojų protuose, manipuliuojant informacija, – aiškino Arvydas Čepukėnas, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos vyriausiasis specialistas. – Vieša paslaptis, kad, pavyzdžiui, Lietuvai nuolat tenka susidurti su Rusijos vykdomomis priešiškos informacijos atakomis, kuriomis siekiama sumenkinti Lietuvos istoriją, pasididžiavimą savo valstybe, taip pat susilpninti piliečių pasitikėjimą sava valdžia ir panašiai.“

Pagrindinė propagandos užduotis – tyčia ir sistemingai įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis platinant iškraipytus faktus ir kitą sufalsifikuotą informaciją – keisti žmogaus nuostatas ir pakreipti jo veiklą ta linkme, kuri būtų palanki propagandą skleidžiančiai valstybei. „Pavyzdžiui, Lietuvoje atnaujinus jaunuolių šaukimą į privalomąją karo tarnybą, mūsų šalies erdvėje buvo paskleista melaginga žinutė, jog šauktiniai bus siunčiami kariauti į Ukrainą. Tokiu būdu Rusijos propagandistai, siekdami savo šaliai naudingų tikslų, Lietuvos šaukiamojo amžiaus jaunuolių, jų tėvų, giminaičių ar mokytojų protuose bandė pasėti pasipriešinimo grūdą privalomajai karo tarnybai“, – kalbėjo Auksė Ūsienė, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė.

Esminė detalė, kodėl propaganda veikia mūsų širdis ir protus, – propagandiniame pranešime visada yra dalis tiesos, o tai ir yra mechanizmas, skatinantis suabejoti tuo, kuo buvo tikėta iki tol. „Jei auka tapusios valstybės piliečiai stokoja kritiško mąstymo atskirti tiesą nuo melo ir išugdytos valios priešintis kitų primetamoms ideologijoms bei veiksmams, nereikia nė karinės jėgos perkainoti jų vertybėms ir palaužti šalį“, – sakė A. Ūsienė.

Informacinis saugumas svarbu kiekvienam

„Nė vienas iš mūsų negyvename šiltnamio sąlygomis, todėl informacinio saugumo tema yra aktuali kiekvienam piliečiui, nepaisant jo lyties, amžiaus, socialinio statuso, politinių simpatijų ar gyvenamosios vietos. Kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai susiduriame su vienokiu ar kitokiu priešiškos informacijos poveikiu, tačiau vieni geba tą poveikį identifikuoti ir atitinkamai reaguoti, o kiti priima kaip neginčijamą faktą“, – kalbėjo Šiaulių universiteto docentas dr. S. Strelcovas.

Pasak A. Ūsienės, vienu didžiausiu mūsų šalies agresoriumi yra laikoma Rusija, o jos skleidžiama ir finansuojama propaganda skverbiasi į visas mūsų visuomenės informavimo priemones: televiziją, kiną, radiją, spaudą, internetą ar renginius. „Pastebima, jog itin daug propagandos Lietuvos informaciniame lauke plinta interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose rašomais komentarais – praktiškai 60–80 proc. propaganda „kvepiančių“ komentarų parašoma iš vos kelių IP adresų. Vis dažniau pasitaiko ir kibernetinių atakų, pavyzdžiui, praėjusiais metais rusų propagandistams pavyko įsilaužti į TV3 televizijos serverį ir suklastoti žinių laidoje pateiktos Lietuvos piliečių apklausos apie Rusijos skleidžiamą propagandą duomenis“, – vardijo A. Ūsienė.

Kodėl svarbu žinoti, kas laimėjo Žalgirio mūšį?

Skleidžiama propaganda dažniausiai taikomasi į konkrečios šalies politiką, istoriją, tautines mažumas, kariuomenę, kultūrą ar kitas socialinio gyvenimo sferas.

Kaip teigia A. Ūsienė, norint sumažinti gyventojų pilietiškumą ir pagarbą savo valstybei, pakanka sumenkinti šalies istoriją. Todėl Rusijos propagandinėse žinutėse pastebimas ryškus didžiųjų šalies istorinių faktų klastojimas, kuris menkina šalies valstybingumą. Pavyzdžiui, eskaluojama žinia neva Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įkūrė ne lietuvių, o rusų protėviai. Mat, pasak jų, Lietuvos valstybės pagrindus kloję didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir Algirdas buvo ne lietuviškos, o rusėniškos kilmės, t. y. slavai. Taip pat falsifikuojami ir Žalgirio mūšio įvykiai – teigiama, kad kryžiuočių ordiną 1410 metais vykusiame mūšyje nugalėjo rusų karžygiai, o lietuviai ir lenkai tebuvo jų sąjungininkai ir t. t.

Iškraipomi ir palyginti netolimi istoriniai įvykiai. „Vienas Rusijos prioritetų – posovietinė erdvė, kuriai priklauso ir Lietuva. Propagandinėse žinutėse Rusijos valdžia neretai sovietinius laikus menančius mūsų šalies piliečius deklaruoja kaip tėvynainius ir savaip interpretuodami istorinius faktus siekia pakeisti jų identitetą, t. y. sudaryti įspūdį, kad Rusija visada buvo draugiška, o istorinių lūžių metais mūsų šaliai net padėjo“, – kalbėjo A. Ūsienė.

Regione propaganda – adaptuota pagal aktualijas

Kaip propagandos naratyvai pasitelkiamos ir šiandienos Lietuvos politikos aktualijos. Dažnai apeliuojama į mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas, ypač rusus ir lenkus, melagingai teigiant, jog rusakalbiai ar lenkiškai kalbantys gyventojai Lietuvoje yra engiami. Pasak dr. S. Strelcovo, regionuose, kur tautinis susiskaldymas yra mažesnis, aktuali kiek kita propagandos tematika. Pavyzdžiui, Šiauliuose, kur įsikūręs NATO pajėgų integravimo vienetas, visuomenės nerimą kelią propagandinės žinutės, nukreiptos į NATO. Kai eskaluojama, jog, pavyzdžiui, NATO nėra stiprus karinis blokas, o narystė jame tėra tik valstybės pinigų eikvojimas.

Propaganda neaplenkia ir kultūrinių renginių, pavyzdžiui, Rusijos muzikantų koncertai Lietuvoje dažniausiai vyksta šaliai svarbių sukakčių, švenčių metu. Kvietimai, reklama ir agitacija prasideda prieš keletą mėnesių – tikslingai sukuriama situacija, kad neva šalies piliečiams vienintelis pasirinkimas švęsti Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją tėra Rusijos grupės ar atlikėjo koncertas.

Kokiais ginklais kovoti informaciniame mūšio lauke?

Pasak Šiaulių universiteto atstovo, didžiausia klaida informacinio karo metu – nekreipti dėmesio ir būti abejingiems. „Esame vienintelis universitetas Šiaurės Lietuvoje, todėl mūsų pareiga – ugdyti mąstančią, pilietišką, gerąja prasme patriotišką ir kritiškai galvojančią visuomenę“, – kalbėjo Gynybos ir karybos edukacinio centro vadovas.

Tuo tarpu A. Ūsienė kaip vieną veiksmingiausių būdų kovoti su priešiška informacija įvardijo tiesiog... tiesą, kuri padeda išsklaidyti visuomenės sąmonę apgaubusią miglą.

„Svarbu išlikti budriems, pilietiškiems ir atsiriboti nuo patiklaus naivumo – tuomet būsime pasirengę bet kokioms grėsmėms. Juk XXI amžiaus karai prasideda ne mūšio lauke, o gyventojų galvose, todėl labai svarbu, kad jose vyrautų kritiškas mąstymas ir pasitikėjimas savimi, kraštu bei savo valstybe“, – kalbėjo dr. S. Strelcovas.