Baltijos kelyje vienybė pasireiškė tobuliausiu pavidalu, po to tokių pakilimų nebebuvo, sako Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Romualdas Ozolas. LRT.lt pašnekovo teigimu, tik praėjus 25-eriems metams po Baltijos kelio, žmonės pradeda suprasti, kas iš tiesų yra laisvė ir nepriklausomybė.

„Dar iki Sąjūdžio sakiau, kad mūsų kelias iki nepriklausomybės bus ilgas ir sunkus, bet kad jis bus toks skausmingas visiems žmonėms, tikrai negalvojau. Tačiau pagaliau pradėjome šnekėti apie laisvės atsakomybę, pagaliau pajutome ribas. Šitaip prasideda nepriklausomybė, kuri ateina ne su deklaracija, o su laisvės ribų pajautimu ir apsisprendimu, kur ir dėl ko gyveni.

Mes pradėjome procesą į tikrai nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai yra pats didžiausias, pats svarbiausias mūsų laimėjimas, kuris teikia vilties, ir šiokio tokio džiaugsmo. Matau jaunus žmones ir džiaugiuosi: jiems gražu čia, jie apsisprendę“, – kalba R. Ozolas.

– Šiemet Baltijos kelias švenčia jubiliejų. Gal galite papasakoti, kokios mintys apie Lietuvos dabartį ir ateitį sukosi prieš 25 metus?

Turėjome vieną tikslą, vieną darbą ir jį dirbome. Galvoje kirbėjo vienintelis klausimas – kaip visa tai padaryti? Jokių ateities vizijų, kaip dabar įprasta šnekėti, nebuvo. Mums buvo aišku, kad reikia gyventi gerai, teisingai, dorai. Gerai – tai neblogiau nei Švedijoje, teisingai – laikantis įstatymų, dorai – išlaikant visus europietiškosios civilizacijos pamatuose užkoduotus reikalavimus. Vienetai tai suprato kaip dekalogo laikymąsi, kiti tai suvokė kaip  humanizmo principus.

– Kaip įsivaizdavote būsimą nepriklausomą valstybę? Ar jūsų lūkesčiai pasiteisino?

– Ar  klaustumėte šito, jei būtų pasiteisinę? Lietuva nuėjo vakarietiškos orientacijos keliu. Tame vakarietiškume atsirado visuotinės valstybės gerovės nuostatos, politiniai įsipareigojimai, susitarimai, netgi fundamentalūs apsisprendimai. Kai apsidairėme, nebežinojome kur dėtis. Todėl nenuostabu, kad po Baltijos kelio, toks pamažu vykęs atsikvošėjimas nėra pasibaigęs ir šiandien.

– Viename pokalbyje minėjote, kad Baltijos keliu mes pradėjome „išėjimą iš Lietuvos“. Ką norėjote tuo pasakyti?

– Sąjūdžio šūkio sandai buvo du – laisvė ir nepriklausomybė. Tačiau Baltijos kelyje žmonės išgirdo tik pirmąjį, antrojo neišgirdo arba nesuprato.

Laisvę žmonės suvokė kaip galimybę daryti bet ką, gerovės ieškoti svetur. Ir jeigu svetur tikrai geriau, pavyzdžiui, duoda išmokas už nedarbą, tai kodėl ten nepasilikus, ir nepenėjus savo pilvo be darbo? Baltijos kelias buvo mūsų išėjimo iš Lietuvos kelias, nepaisant to, kad jis taip pat buvo išėjimo iš 50 metų trukusio svetimos valstybės viešpatavimo kelias. Tai buvo išėjimas iš savos, nepriklausomos Lietuvos. Neišgirdę ar nesupratę antrojo sando, žmonės nepriėmė įsipareigojimų, atsakomybės.

Nepriklausomybė yra ne laisvė nuo kažko, tai yra laisvė pačiam kurti savo gerovę, savo namus. Žmogus pats pasirenka, kur yra jo namai, tačiau daugelis žmonių dėl įvairių priežasčių savo šalies namais nelaiko. Visų pirma – dėl didžiausio intelektinio neraštingumo, nebrandumo, provincialaus mąstymo, kuris, išmestas į neapibrėžtumo erdvę,  pasimeta ir nebežino ką daryti. Pasimeta savyje, aplinkoje ir tuomet blaškosi po pasaulį, po Lietuvą.

Mano didžiausia svajonė – kad tas išėjimo kelias kada nors taptų sugrįžimo keliu.

– Kas mus vienijo tada ir kas – dabar?

– Žodis „vienija“ turi daugybę prasmių. Tie, kurie nori įžvelgti kokias nors grėsmes laisvo individo požiūriu, gali tuoj pat atrasti, kaip paniekinti ir paneigti tai, kas žmones jungia.  Mes susivienijame minioje, mūšyje, revoliucijos eigoje, atgimime. Vienybė – pats tikriausias individo santykio su visuma apibrėžimas.

Manau, kad tas susijungimas nėra mistika ar dvasia, tai yra paprasčiausio visuomeninio susitarimo reikalas. Ir štai mes turime visuomeninį susitarimą, kuris atstovauja tautai ir jos interesams. Baltijos kelyje vienybė turbūt pasireiškė tobuliausiu pavidalu, po to tokių pakilimų nebebuvo.

– Ar dabar įžvelgiate grėsmių, iš kurių mums reikėtų išsivaduoti?

– Mums reiktų išsivaduoti iš savo didybės, pasitenkinimo savimi pačiais. Nesame protingiausi, geriausi, gražiausi. Esame paprasti žmonės. Ir jeigu norime normaliai gyventi, turime jausti atsakomybę už save ir savo artimą. Tada nereiktų jokių priešų, kurie mus vienytų. Dirbtume savo darbus, būtume pasiruošę gynybai ir žodžiu, ir krauju.

– Esate kalbėjęs, kad „buvimo Europos Sąjungoje (ES) blogybė yra ta, jog esame engiami ne mažiau, nei buvome rusų“. Perspėjate apie Lenkijos („buvimo po lenkų padu“) grėsmę. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) Jums atrodo bene dar blogesnės už ES. Lietuvos atsigręžimas į Vakarus buvo judėjimas blogio link?

– Mes esame Europos viduryje ir visada būsime kitokie, nei yra Vakarai. Tuo aš esu labai patenkintas, nes pas mus idealizmo yra daugiau nei materializmo. Materializmas Europoje – kur kas ryškesnis. Puiku, kad visiškai nesusitapatiname su vakarais, siekdami ištirpti, kaip mus Tarybų Sąjungoje bandė ištirpdyti Rytai. Mes esame mes, o ne jie.

Tačiau aš nemanau, kad orientavimasis į Vakarų civilizaciją savaime yra blogis. Iš Rytų mums irgi nešė civilizaciją, tačiau antrarūšę: ji buvo rusiškai, azijietiškai perdirbta, o Vakaruose ji yra autentiška. Bet ES yra visiškai kas kita. Tai yra niekieno neįgaliotos grupuotės, pasivadinusios Europos Komisija, sukurtų nuostatų, juridiniu būdu paverstų principais ir reikalavimais  primestas elgimosi būdas.

Kas yra ta EK, Europos parlamentas, ES? Šiandien, tai yra išnaudotojų organizacija, dangstanti savo tikruosius kėslus, susiklosčiusių pasaulinių visuotinių procesų dėka primetanti asmenims ir tautoms savo tikslus. Ar aš galiu laikyti, kad ES yra tas gėris, kurio mes troškome? Aš buvau ir liksiu už nepriklausomybę.

Manau, kad tik nepriklausomybė pareikalauja iš žmogaus tikrojo jo potencialo, nesidangstant niekieno kito kūryba, išryškinant tautos galias. Jeigu tų galių ji neturi, privalo pasitraukti iš pasaulinės arenos, tačiau suteikti tą galimybę yra būtina. Dabar už mus sprendžia kiti.

Kad JAV yra blogiau už ES, aš nesakau, aš manau, kad Amerika yra visiškai atskiras, labai įdomus pasaulinis reiškinys. Tačiau aiškiai matoma jos saulės laidos kryptis – ta civilizacija jau išeikvojo savo jėgas. Daugelis procesų jau yra degradavę. Aš suprantu, kad Amerikai tai labai skaudu ir tikrai nemanau, kad būtų gerai, jeigu JAV žlugtų. Priešingai, tai būtų didelė nelaimė. Ši pasaulio politikos veikėja šiandien yra būtinų būtiniausia, bet jos veiksmai gali būti kritikuojami.

– Kokius teigiamus dalykus įžvelgiate šiuolaikinėje visuomenėje?  Kokias įžvelgiate ydas?

– Dar iki Sąjūdžio sakiau, kad mūsų kelias iki nepriklausomybės bus ilgas ir sunkus, bet kad jis bus toks skausmingas visiems žmonėms, tikrai negalvojau. Maniau, kad bendromis pastangomis mes rasime kokį nors lengvesnį mūsų laisvės tapsmo nepriklausomybe procesą.

Tačiau pagaliau pradėjome šnekėti apie laisvės atsakomybę, pagaliau pajutome ribas. Šitaip prasideda nepriklausomybė, kuri ateina ne su deklaracija, o su laisvės ribų pajautimu ir apsisprendimu, kur ir dėl ko gyveni.

Mes pradėjome procesą į tikrai nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai yra pats didžiausias, pats svarbiausias mūsų laimėjimas, kuris teikia vilties, ir šiokio tokio džiaugsmo. Matau jaunus žmones ir džiaugiuosi: jiems gražu čia, jie apsisprendę.

– Kaip įsivaizduojate Lietuvą po dar 25 metų?

– Manau, kad spręsite tuos pačius klausimus, kokius sprendėme mes. Galvosite, kaip iš naujo turi būti atkurta Lietuvos valstybė Lietuvoje. Rūpestis dėl savo valstybės jungs ir galbūt vienys čia esančius žmones.