– Kaip jūs matote M.Gorbačiovą?

– Istorija mėgsta grimasas. Man norisi kalbėti apie Ronaldą Reaganą – Amerikos prezidentą. Jis padarė tokį ginklavimosi varžybų spaudimą, kurio neatlaikė Sovietų Sąjunga. M.Gorbačiovas neturėjo kito pasirinkimo kaip bandyti padaryti kaip visame pasaulyje. Priešingai imperija būtų mirusi iš bado. Tačiau nuopelnus didelė dalis priskyrė M.Gorbačiovui. Ir Vakarai kažkodėl priskyrė M.Gorbačiovui. Aišku, jiems buvo didelis kontrastas, bet M.Gorbačiovas toks pats imperininkas kaip ir kiti. Kuo jis skiriasi nuo V.Putino? Jis buvo realpolitik atstovas, realistas ir suprato, kad imperija žlugs.

– Gal turėjo daugiau sveiko proto?

– Jis laikėsi taisyklių. Net labiausiai nupušęs narys seniau turėjo daugiau proto nei dabar V.Putinas. Jis bandė išgelbėti imperiją atleisdamas varžtus ir turėjo naivią idėją pagerinti taip, kad tautos, kurios buvo kalėjime, pačios sutiktų jame pasilikti iki paskutiniojo teismo. Viešumas ir pertvarka buvo priemonės, kurias Lietuva ir kitos Baltijos šalys pasinaudojo iki galo, ko negalime pasakyti apie Rusiją, Sakartvelą, Kazachstaną.

Kas sakė, kad šis pasaulis teisingas?

– Mes išnaudojome viską?

– Taip. Kažkas sakė, kad M.Gorbačiovas davė laisvę. Atsiprašau, tai baudžiauninko požiūris. Laisvę mes pasiėmėme.

– Pasigirdo kalbų, kad, jei Sausio 13-osios įvykiuose dalyvautų ne M.Gorbačiovas, o V.Putinas, ji būtų buvusi daug kruvinesnė. Ką manote?

– Nebūtų buvę nieko apskritai. Imperija būtų veržusi varžtus iki galo, kol visi būtų mirę nuo bado. Alternatyva buvo tik tokia. M.Gorbačiovas leido žudyti Vilniuje, Tbilisyje, leido Bakų skerdynes, Rygoje žudyta mažiau. Iš esmės tai buvo jo žaidimas, kad Vakarai matytų, jog nuo jo viskas priklauso. Jis buvo ciniškas žmogus. Tai esu patyręs pats. Esu kalbėjęs pats.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Socialiniuose tinkluose yra jūsų nuotrauka. Apie ką kalbėjote?

– Kažkas jo klausė, kaip jis žiūri į naujas partijas. Jis atsakė: „Vaikinai, visus jus reikėtų uždaryti, bet jau per vėlu.“ Pasakė be emocijų, empatijos. Jei jis būtų perėmęs imperiją ne 1985 m., o kokiais 1975–1980 m., gali būti, kad mažai kuo skirtųsi nuo Leonido Brežnevo, Jurijaus Andropovo ar Konstantino Černenkos.

– Kodėl Vakarai jį mato šiek tiek kitaip nei mes?

– Gal mato taip pat, bet pabrėžia tuos dalykus, kurie jiems mažiau kainavo, buvo pigesni. Gerųjų rusų problema – kad jie yra geri tol, kol nepaliečia jų imperiniai interesai. M.Gorbačiovas nematė savo kaltės. Jis žinojo, kad be jo žinios negalėjo būti žudynių nei Tbilisyje, nei Vilniuje. Nereikia sakyti, kad kariuomenė išėjo iš kontrolės. Jis apsimetė, kad nesuvaldyta kariuomenė.

– Su M.Gorbačiovo mirtimi, atrodo, kad moraline prasme užsiverčia kažkoks lapas?

– Kas sakė, kad šis pasaulis teisingas? Natūralu. Lietuvos istorijoje tokių bylų daug – ir pokaris, 1939 m., XVIII a. Nieko nepadarysi, kai nueis karta, kuri matė M.Gorbačiovą, tada istorikai sudės pranašumus ir trūkumas. Vienas iš punktų dėlionėje bus pasakymas, kad šiai kartai – 6–7 dešimtmečio – tai buvo pats intensyviausias gyvenimo periodas. Viską reikėjo padaryti patiems. Duok Dieve, kad tokio intensyvaus periodo Lietuva daugiau neturėtų niekada.