Pirmininkas Mao – čia

"Mao pražudė daugiau žmonių nei Stalinas, Hitleris ir Čingischanas kartu sudėjus – tarp 45 ir 70 milijonų kinų", – rašoma "Mažos raudonos knygelės" lietuviškojo leidimo nugarėlėje.

Knyga, kuri vadinama Kinijos biblija, įvardyta ir kaip įtakingiausia bei pavojingiausia XX amžiaus knyga.

Tai komunistinės Kinijos lyderio ir jų dievo – Mao Dzedongo (1893–1976) citatų rinkinys, privalomas žinoti kiekvienam kinui iki šių dienų.

"Klasės kovoja, vienos jų nugali, kitos yra sunaikinamos. Priešas pats nepražus. Nei Kinijos reakcionieriai, nei agresyviai nusiteikusios JAV imperialistų pajėgos Kinijoje savo noru nepasitrauks iš istorijos arenos. Kiekvienas komunistas turi įsisavinti šią tiesą: "Politinė galia prasideda nuo šautuvo vamzdžio", "Pasaulio žmonės, vienykitės ir nugalėsite JAV agresorius su visais jų pastumdėliais" – tai tik kelios citatos iš pirmininko Mao knygelės.

Leidėjai pabrėžia, jog, "Mao režimui bandant eksportuoti savo idėjas, knygelė išversta į kitas kalbas ir milijonai jos egzempliorių parduota užsienyje".

Lietuviško leidimo sudarytojai atkreipė dėmesį, kad pirmininko Mao mokymą perėmė Vakarų radikalai bei teroristinės grupuotės.

Populiarėja: šiomis dienomis vykstančioje Vilniaus knygų mugėje galima rasti ne tik vadinamąją Kinijos bibliją – "Mažą raudoną knygelę", bet ir kitų šios totalitarinės valstybės, dar ne taip seniai režimui tarnavusių autorių kūrinių. (G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.)

Galbūt mėgindami pateisinti, kodėl ši keisto turinio komunistinė propaganda lietuviškai išleista be specialių komentarų, leidėjai nugarėlėje užrašė: "Radikalėjant pasauliui, plintant ekstremistinėms idėjoms, šių tekstų padedami geriau suprasime pražūtingą totalitarizmo ideologiją ir jos veikimo būdus, kartu tobulindami ir stiprindami demokratijos principus."

Tačiau kaip tokio turinio knygelė be jokių paaiškinimų galėtų sustiprinti demokratijos principus, sunkiai suvokiama.

Ypač, jei ji pateks į paprastomis kategorijomis mąstančių skaitytojų rankas.

Planuose – ir A.Hitlerio "epas"?

Leidyklos atstovas pripažino, kad susidomėjimas komunistine kinų lyderio knygele ne toks, kokio tikėjosi, tačiau leidinys yra perkamas.

Jis pristatomas ir šiomis dienomis vykstančioje knygų mugėje.

Beje, leidyklos atstovas neatmetė, kad ateityje yra planų išleisti ir skandalingąją, antisemitizmu persmelktą Adolfo Hitlerio "Mein Kampf" ("Mano kova").

Šis kontroversiškai vertinamas ir kai kuriose šalyse uždraustas opusas pernai vasarą 1 tūkst. egzempliorių tiražu pasirodė Estijoje.

Kai pasirodo tokie tekstai be paaiškinimų, čia yra vienos ideologijos propaganda.

Naujasis vertimas ten susilaukė kritikos, o du didžiausi šalies knygynų tinklai atsisakė juo prekiauti.

Estiškojo leidimo kritikai teigė, jog leidinys parengtas prastai, ir akcentavo, kad jame nėra kontekstą paaiškinančių ar iškreiptus faktus tikslinančios informacijos.

Būtent dėl to esą ši knyga ir yra pavojinga. Ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie lietuviškai išleistą Mao knygelę?

"Šiuo atveju jokių tabu, kalbant apie knygų leidybą, tarsi ir neturėtų būti, tačiau mes turėtume prognozuoti kai kurių knygų tam tikrą poveikį. Tokios knygos iš tikrųjų turėtų būti ne itin pageidautinos, nes, kai pasirodo tokie tekstai be paaiškinimų, čia yra vienos ideologijos propaganda", – tvirtino istorikas Alvydas Nikžentaitis.

Alvydas Nikžentaitis / Redakcijos archyvo nuotr.

Eksgubernatoriaus poezija

Be Mao "prozos" Lietuvos skaitytojai mugėje turi galimybę įvertinti ir Kinijos poeto Jidi Majia (1961) talentą, kurio darbą "Aš snieginis leopardas" (2014) išleido leidykla "Kitos knygos".

Anotaciją šiam leidiniui parašė Tomas Venclova, kuris dalyvaus ir knygos pristatyme.

Anotacijos ištraukoje T.Venclova rašo apie J.Majia ryšius su vienu geriausiu Kinijos poetu tituluojamu Ai Qingu (1910–1996), kuriam kultūrinės revoliucijos metais teko valyti viešuosius tualetus.

Pats J.Majia yra ne vienos literatūrinės premijos savininkas ir ne vienos literatūrinės institucijos narys, tad galima drąsiai kalbėti ne apie konfrontaciją su sistema, o buvimą sistemos dalimi.

Be to, lietuvių leidėjai niekur nepažymi "nereikšmingo" fakto iš poeto biografijos, jog nuo 2006 m. iki 2010 m. poetas tarnavo Činghajaus provincijos leitenantu gubernatoriumi.

Leidyklos "Kitos knygos" vadovas Gediminas Baranauskas, paklaustas, kaip kilo idėja išleisti L.Majia kūrybą, teigė, kad tai pasiūlė vienas kinų poetas, gyvenantis Vilniuje, be to, esą šį autorių gerai pažįsta ir T.Venclova.

"Tai labai garsus Vakaruose žinomas poetas. Jo kūryba išties nuostabi. Girdėjome, kad jis buvo kažkoks valdininkas Kinijoje, bet to per daug nesureikšminame", – dienraščiui sakė leidėjas.

Vertas dėmesio faktas, kad komunistinės Kinijos atstovo poezijos vertimas į lietuvių kalbą iš dalies apmokėtas iš Lietuvos biudžeto.

Lietuvos kultūros tarybos puslapyje skelbiama, jog 2019 m. Dominykas Norkūnas už Amerikos poetų W.Stevenso, R.Brautigano, taip pat kinų poeto J.Majia (iš anglų kalbos) poezijos vertimus į lietuvių kalbą ir knygų rengimą, taip pat autorinės poezijos knygos rašymą ir rengimą spaudai gavo 3,6 tūkst. eurų Lietuvos kultūros tarybos skirtą stipendiją.

Simbolinių pranašysčių trilogija

Vis dėlto gardžiausią kąsnelį viena leidykla yra atidėjusi ateičiai.

Jau daugiau nei metus vis reklamuojama, jog ketinama išleisti Kinijos fantastikos rašytojo Liu Cixino (1963) trilogijos "Atmintina Žemės praeitis" pirmąją dalį "Trijų kūnų problema" (2008).

Šioje trilogijoje pasakojama apie dviejų skirtingų dėl viršenybės konkuruojančių planetų konfliktą (viena jų – Žemė).

Sprendimas: pirmąkart lietuviškai išleistą Mao "Mažą raudoną knygelę" leidėjai įvardijo įtakingiausia ir pavojingiausia XX amžiaus knyga, tačiau pamiršo paaiškinti, kuo ji pavojinga. (Astos Dykovienės nuotr.)

Knygos siužetas nuolat skambančių "pranašysčių" apie Kinijos valdomą pasaulį ar gąsdinimų gresiančiu JAV ir Kinijos karu fone atrodo tarsi sąmoninga dezinformacija, siekianti demoralizuoti dalį vakariečių ir priversti juos susitaikyti su neišvengiamybe.

Pats rašytojas 2019 m. duodamas interviu JAV savaitraščiui "The New Yorker" tvirtino, jog jo tikslas vienas – "sukurti gerą istoriją", tačiau paklaustas apie uigūrų aktyvistų kalinimą "perauklėjimo" stovyklose ar demokratijos Kinijoje stoką, prabilo standartinėmis komunistų valdininkų klišėmis, pvz., "jog nepažabojus uigūrų, gali plėstis terorizmas arba įvedus vakarietišką demokratiją, Kinijoje įsivyrautų chaosas".

Nepatogūs autoriai nedomina?

Neabejojama, jog Kinijos literatūra turi ką pasiūlyti Lietuvos ir viso pasaulio skaitytojams, tačiau klausimas, ar augančios Kinijos įtakos fone mūsų leidėjai leis tik tą kūrybą, kuri "nepainioja meno su politika" arba atvirai padlaižiauja valdančiajam režimui?

Ar Lietuvos skaitytojai galės kada nors įvertinti satyrinius romanus rašančio Yano Lianke (1958) kūrybą, kuri neretai susiduria su cenzūra?

Ar nusprendus pakviesti šį ar kitą panašų rašytoją į Lietuvą, bus atsilaikyta prieš Kinijos diplomatų spaudimą?

Šiuolaikinė Kinijos literatūra yra itin marga.

Jos kūrėjus galima suskirstyti į kelias grupes: į užsitraukusius režimo nemalonę, plaukiančius pasroviui su režimu ar kuriančius "saugią" literatūrą.

Režimo nemalonę užsitraukia tos knygos, kurios prabyla apie kontroversiškus komunistinės Kinijos istorijos puslapius (didįjį badą, 1989 m. birželio skerdynes), nepalankiai pateikia Mao ar kurio kito komunistinio veikėjo gyvenimą bei darbus, taip pat kalbančios Tibeto ar Taivano klausimais, pasakojančios apie disidentų persekiojimus ir kančias.

Ryškesni komunistinės Kinijos kūriniai – Zhango Xianliango (1936–2014) romanas "Pusė vyro yra moteris" (1985), pasakojantis apie inteligento tremtį į provinciją Kinijos kultūrinės revoliucijos metu (paremta asmenine autoriaus patirtimi), ir Jung Chang (1952) autobiografija "Laukinės gulbės: Trys Kinijos dukterys" (1991), kuriame autorė per savo senelės, motinos ir savo pačios biografijas atskleidžia dramatišką XX a. Kinijos istoriją.

Ši knyga yra uždrausta žemyninėje Kinijoje, prieinama tik Taivano ir Honkongo skaitytojams.

Privačių iniciatyvų paradoksai

Apskritai Kinijos literatūra Lietuvoje iki šiol buvo leidžiama vangiai.

1963 m. lietuvių kalba pasirodęs Lao She (tikrasis vardas Shu Qingchunas, 1899–1966) romanas "Rikša" (1937) laikomas kinų literatūros klasika, tačiau iki šiol nėra išleistas iš naujo.

Tik 2011 m. ryžtasi išleisti 2000 m. Nobelio premijos laureato, Vakaruose gyvenančio Gao Xingjiano (1940) darbą "Dvasios kalnas", o įvertinti 2012 m. Nobelio premijos laureato Mo Yano (tikrasis vardas Guan Moye, 1955) talento Lietuvos skaitytojai iki šiol neturėjo progos.

Lietuviškai neišleisti ir seniausi bei iškiliausi šios šalies pasakojimai – "Trijų karalysčių romanas", "Vandens marginas", "Beždžionė: kelionė į vakarus".

Visi šie kūriniai buvo užrašyti nuo XIV iki XVI a., tačiau pirmieji du siekia gerokai senesnius laikus ir buvo perpasakojami iš lūpų į lūpas. Visus juos galima drąsiai lyginti su "Iliada", "Odisėja" ar "Beovulfu".

Ypatingu Kinijos literatūros pasididžiavimu yra laikomas neužbaigtas Cao Xueqino (XVIII a.) darbas "Raudonųjų rūmų sapnai". Daugiau nei 2,5 tūkst. puslapių kūrinys yra laikomas Kinijos civilizacijos mozaika.

Tačiau akivaizdu, jog Kinijos literatūros niša Lietuvoje bent jau artimiausiu metu bus užpildyta ne šios šalies literatūros pasididžiavimu ar žmonių, kuriuos reikėtų palaikyti moraliai, kūryba, o komunistiniam režimui palankių autorių darbais, purensiančiais minkštosios galios dirvą stipresnei Kinijos komunistinio režimo įtakai mūsų šalyje.

"Pas mus yra įvairių paradoksų, kurie kyla iš privačių iniciatyvų, o šios nežinia, kaip atsiranda. Viename Vilniaus restorane miesto centre man teko matyti kabantį Mao portretą. Nepuolu kalti tų žmonių prie kryžiaus, gal jie į jį žiūri kaip į tam tikrą "papuošalą", kurio nesureikšmina, bet tokių dalykų pas mus pasitaiko", – pastebėjo A.Nikžentaitis.