Toks ilgas paplūdimys ir tokia, atrodo, nesibaigianti pagrindinė Viale Regina Margherita gatvė yra tik Italijos kurorte Riminyje. Abipus jos – galybė restoranų, picerijų, tratorijų, barų. Viskas – atostogautojų poilsiui ir gerovei.

Legendos gimtinė

Dabar Riminis galbūt ir ne toks, kokį savo filmuose įamžino čia gimęs (ir čia palaidotas) garsusis italų kino režisierius Federico Fellini, kurio juostose realybė susipina su fantazija. Dabar Riminyje daugiau realybės, o mažiau – fantazijos.

Prie Adrijos jūros įsikūręs Riminis pirmą kartą čia įkėlusiam koją atrodo lyg viešbučių džiunglės – jų čia yra net 2300. O kiek dar vilų ir apartamentų! Visi viešbučiai nedideli ir kompaktiški, visi paplūdimiai – valstybiniai ir jie išnuomoti, todėl už gultus ir skėčius reikia mokėti papildomai. Tačiau niekas netrukdo ateiti išsimaudyti į bet kurį paplūdimį.

Manoma, kad Riminis – didžiausias kurortas Europoje. Smėlėtas jo paplūdimys driekiasi apie 20 km. Užtat čia tikras „komunizmas“ – dauguma viešbučių trijų žvaigždučių. Geresni – keturių ir penkių žvaigždučių – viešbučiai įsikūrę atokiau nuo centro – Ričionėje. Bet ir juose gyvenantys atostogautojai nesėdi rankų sudėję – bando pagauti greitą itališko gyvenimo ritmą.

Kai vakare įsižiebia spalvotos šviesos, dar stipriau pradeda ūžti mašinos ir motoroleriai, barai ir naktiniai klubai, kai į gatves suplūsta visas kurortas ir savo „postus“ užima pasaulyje seniausios profesijos atstovės, atrodo, kad Riminis – tai miestas, kuris niekada nemiega. Kaip ir Niujorkas.

Naktį poilsiautojai gali linksmintis diskotekose. „Coconuts“ iki 23 val. kokteiliams taiko nuolaidas – 8 eurus kainuojantį kokteilį parduoda už 5. Itališka romantiška muzika skamba dažname viešbutyje – ten šoka pagyvenę žmonės.

Į jūrą – ir su lazdele

Riminis nėra jau toks kaimas – jame 130 tūkst. gyventojų. Vasarą, paprastai liepą ir rugpjūtį, miestas pasipildo 2 mln. poilsiautojų. Malšinti atostogų karštligės čia traukia vokiečiai, rusai, anglai, patys italai. Riminio nevengia ir lietuviai.

Dauguma poilsiautojų triukšmo ir gausybės žmonių nebijo – čia atostogauja su mažais vaikais. Nėščios moterys, drąsiai atkišusios savo pilvus, traukia į jūrą. Į jūrą brenda ir lazda besiremianti senjorė, o ją prilaiko panašaus amžiaus šiek tiek tvirtesnė draugė ir draugas. Tiesiog stebina, kaip jie gaidžio žingsneliu traukia į vos vos banguojančią Adriją. Riminis – mėgstantiems saulę, jūrą ir gyvenimo džiaugsmą.

Skaniausi pasaulyje ledai

Atostogautojų paslaugoms – daugybė restoranų, picerijų, tratorijų, barų. Juose skimbčioja lėkštės, šakutės, vyno taurės, alaus bokalai ir aidi linksmų žmonių klegesys.

Picą „Margarita“, nuo kurios prasidėjo pergalingas picų žygis per pasaulį, Riminyje galima suvalgyti už 5–6 eurus. Rusiškų barščių lėkštė – 7, o garsieji itališki gelato (ledai) vaflyje – 2 eurai. Šiems neprilygsta jokios šalies ledai.

Emilijos-Romanijos sritis, kurioje įsikūręs Riminis, garsėja Parmos kumpiu ir parmezano sūriu, Bolonijos makaronais. Šio regiono patiekalas yra ir piada – plonas duonos skonio paplotėlis, įdarytas sūriu bei daržovėmis. O kur dar Emilijos-Romanijos vynas, išspaustas iš Sangiovese vynuogių! Ši vynuogių rūšis čia – pagrindinė.

Ar peržengsi Rubikoną?

Numalšinę saulės ir maudynių troškulį, kitą dieną poilsiautojai traukia apžiūrinėti Riminio. Miestas susideda iš dviejų zonų – istorinės ir kurortinės. Pagrindinis istorinio miesto simbolis ir seniausias statinys – imperatoriaus Augusto Triumfo arka, pastatyta 27 m. pr. Kr.

Perėjęs imperatoriaus Tiberijaus I a. statytą arkinį tiltą, patenki į seną Borgo San Giuliano kvartalą, kurį riminiečiai nuo seno vadina kaimu. Siauros gatvelės, maži nameliukai. Kai kurių sienos pasakoja apie F.Fellini ir jo karjerą kino pasaulyje. F.Fellini skirtas freskas režisieriaus mirties metinių proga 1994 m. nutapė trys Riminio menininkai – kiekvienas freskose įamžino pasirinkto filmo sceną.

Grįždamas atgal į miesto dalį, vadinamą Marina centro, išvysti tiesiog klasika tapusį viešbutį „Grand Hotel Rimini“, kurio liukso kambaryje, atvykęs į gimtąjį miestą, apsistodavo F.Fellini. Gimtasis režisieriaus namas neišliko.

Netoli viešbučio – vadinamasis velnio ratas. Už 8 eurus juo pakilus į 60 m aukštį atsiveria Europoje didžiausio kurorto paplūdimys ir miesto panorama.

Netoli Riminio teka Rubikono upė, siejama su Cezario vardu ir jo posakiu „Peržengti Rubikoną“. Taip pat miesto pakraštyje galima aplankyti miniatiūrų parką, kuriame – visi garsieji Italijos architektūros paminklai, tik sumažinti iki minimumo. Čia patiks tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, nes, be miniatiūrų, yra ir pramogų: traukinukas, vandens kanojos, mini kelionė Didžiuoju Venecijos kanalu, fortas su vandens patrankomis.

Apžiūri šalies įžymybes

Poilsiaujantys Riminyje tradiciškai kyla į Apeninų kalnus, kur įsikūręs San Marinas – valstybė valstybėje. Tai – pati populiariausia ir artimiausia (atstumas – tik 25 km) ekskursija iš Riminio.

Patys ištvermingiausi leidžiasi į tolimiausią ekskursiją – į Romą. Kelionė į San Mariną kainuoja 20, Florenciją – 70, Veneciją – 80, Romą – 105 eurus.

Vaikštant po San Mariną, pirmiausia reikia atremti rusių prekiautojų atakas: „Grįždami atgal, būtinai užsukite į mūsų krautuvėlę.“ O mažyčių krautuvėlių čia – kaip grybų po lietaus, į visas tikrai neužsuksi. Jose prekiaujama suvenyrais, rankinėmis, batais, papuošalais. Čia yra garsių prekės ženklų, tačiau rinktis reikia atidžiai, nes gausu padirbinių.

San Marino Šviesiausioji Respublika – seniausia ir mažiausia respublika pasaulyje, esanti 60 kv. km Žemės lopinyje. Šiuo metu joje yra apie 26 tūkst. gyventojų. Manoma, kad San Mariną 301 m. įkūrė vienuolis ir mūrininkas šv. Marinas. Persekiojamas dėl religinių įsitikinimų jis buvo priverstas bėgti nuo imperatoriaus Diokleciano.

Turistai kyla į pačią Titano kalno viršūnę (740 m virš jūros lygio). Ten įsikūręs viduramžius primenantis taip pat San Marinu vadinamos šalies sostinės senamiestis. Jame – valdžios pastatas, trys pilys, paminklas Giuseppe’i Garibaldi – žymiam Italijos revoliucionieriui, kovojusiam dėl jos susivienijimo. Priverstas bėgti iš Venecijos, prieglobsčio G.Garibaldi ieškojo būtent čia.

San Marinas turi savo pinigų kalyklą, pašto ženklus, futbolo komandą ir net kariuomenę. Vidutinė alga čia – apie 300 eurų didesnė, negu Italijoje.

Vasaros karščių alinami turistai nepuola šturmuoti gynybinių pilių. Ramiai įsikūrę pavėsyje, jie gurkšnoja gaiviuosius gėrimus, alų ir žvalgosi į ratu San Mariną supančius kalnus ir virš jų plaukiančius debesis.

Sustojusio laiko miestas

Kitas turistų maršrutas veda į Veneciją – miestą ant vandens, iš kurio kažkada driekėsi kelias į Rytus. Sakoma, kad Venecija praturtėjo iš druskos – už ją imdavo muitą. Kažkada tai buvo vienas turtingiausių Europos miestų. Lagūna, specifinis oras, gondolos – miestas ant vandens turistus traukia visais metų laikais. Venecija – tai didžioji paslaptis, tai sustojęs laikas: per 200–300 metų ji mažai tepasikeitė. Romantikos čia – su kaupu.

Pagrindinė Venecijos gatvė (kaip Gedimino prospektas Vilniuje) – Didysis kanalas, o pagrindinis „troleibusas“ – vaporetto (garlaivis). Palei Didįjį kanalą ant polių pastatyta daugybė prašmatnių rūmų, o tie poliai nuo vandens apaugę žaliomis „barzdomis“. Vaporetto artėjant prie Šv. Morkaus aikštės, veriasi vis įspūdingesni vaizdai.

O štai ir ji – toji aikštė. Čia – du svarbiausi miesto statiniai: Šv. Morkaus bazilika, kurioje susipynę Rytų ir Vakarų architektūros bei puošybos stiliai, ir Dožų rūmai – gotikos šedevras.

Pasiirstymas kanalais gondola šešiems asmenims atsieina po 20 eurų. Keliauninkai vaišinami šampanu. Venecijos bažnyčias, muziejus puošia pasaulinio garso dailininkų šedevrai. Tačiau per pusdienį to neapžiūrėsi – Veneciją reikia aplankyti dar kartą. Belieka už 8 eurus liftu pakilti į Šv. Morkaus aikštėje esančią varpinę. Iš čia rusvai švyti Venecijos stogai, salos ir salelės – kaip ant delno.

Žurnalistės kelionę surengė kelionių organizatorius „Novaturas“.