Šis įvaizdis kuriamas pasitelkiant ir kitas temas: Lietuvos įstojimą ir išstojimą iš Sovietų Sąjungos, holokaustą, Antrojo pasaulinio karo metinių minėjimus, veteranus, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius. Tai aptariama šią savaitę generolo Jono Žemaičio karo akademijos Strateginių tyrimų centro pristatytoje Lietuvos strateginėje apžvalgoje, skirtoje 2016–2017 metų Lietuvos saugumo problemoms.

Rusijos konfrontacija su Vakarais po įvykių Kryme, o vėliau ir Rytų Ukrainoje pasižymėjo propagandos suaktyvėjimu ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje. Ir Lietuva, kuri parėmė Ukrainos pusę, iš rusiškos žiniasklaidos sulaukė antilietuviškų nuotaikų kurstymo sustiprėjimo.

Profesorius Virgilijus Pugačiauskas, analizavęs Lietuvos įvaizdžius Rusijos žiniasklaidoje po Krymo okupacijos, išskiria tris nuosekliai ir sąmoningai formuojamus negatyvius Lietuvos įvaizdžius: jau minėtą istorijos falsifikatorės, rusofobiškos ir antirusiškos, žlungančios ir neįtakingos. Profesorius V. Pugačiauskas sekmadienį „Savaitėje“.

– Ar tas Lietuvos kaip priešiškos valstybės įvaizdis atsirado tik po Maidano įvykių, 2014 metais, ar vis dėlto galima sakyti, kad jis buvo tęstinis ir nėra visiškai naujai formuojamas?

– Iš tikrųjų jis nėra naujai formuojamas. Jis nebuvo toks ryškus. Tas pagrindas iš esmės buvo pradėtas kurti ir dar labiau akcentuoti būtent Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu.

Tas pagrindas iš esmės buvo pradėtas kurti ir dar labiau akcentuoti būtent Vladimiro Putino valdymo laikotarpiu.

Jeigu pažiūrėsime pačių rusų sociologines apklausas, aš turiu galvoje „Levados“ analitinį centrą, kuris galėtų būti labiausiai objektyvus toje erdvėje atlikdamas sociologines apklausas, buvo išryškinta, kad 2005 metais, tai yra metais vėliau nei mes įstojome į ES ir NATO, 42 proc. apklaustųjų rusų manė, kad Lietuva yra priešiška šalis. Žiūrim tendenciją po dešimtmečio – 2013 metais tokių beliko 17 proc. Krymo aneksija ir Maidano revoliucija padidino šitą skaičių 7 proc. Tai atrodo nedaug, mes nepriaugome iki to, kas buvo 2005 metais, bet, jeigu paskaičiuosime matematiškai, tie 7 proc. reiškia, kad apie 10 milijonų gyventojų vėl sugrįžo prie to, kad mus mato kaip aktyvią priešišką šalį.

– Kaip auditorija pati yra paveiki tai žiniasklaidai?

– 60 proc. gyventojų pasitiki televizija, pirmiausia, ir tai, kas joje yra sakoma. Įvykiai Ukrainoje tą skaičių, vėlgi pagal sociologinius duomenis, padidino dar 20 proc. Tai jau 80 proc. su visomis paklaidomis, ir, kaip bebūtų, tai rodo aiškią tendenciją.

– Tai kuris iš tų trijų Lietuvos įvaizdžių – rusofobiškos, istorijos falsifikatorės ir tokios žlungančios neįtakingos valstybės – dominuojantis Rusijos žiniasklaidoje?

– Be jokios abejonės, rusofobiška. Viskas sukoncentruota į keletą tokių temų – Lietuva yra Maidano revoliucijos aktyvi rėmėja, Lietuva kažkodėl yra vos ne pagrindinė sankcijų formuotoja ir realizuotoja, nes pristatant Europos poziciją cituojamas užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, bet ne Briuselio koks nors aukštas valdininkas. Ir akivaizdu, kad karinis aspektas yra labai akcentuojamas.

– NATO?

– NATO priklausomybė jau kaip duotybė, bet tai kad vyksta pratybos, tai kad čia dislokuojami užsienio šalių daliniai, netgi vertinama, kad Lietuva – placdarmas Rusijos puolimui, Vakarų placdarmas prieš Rusiją.

– Mes sakėme, kad prezidento V. Putino ryškus vaidmuo užduodant toną, ar mūsų prezidentės vaidmuo yra išskiriamas, Rusijos žiniasklaida atkreipia į tai dėmesį?

– Be jokios abejonės, Dalios Grybauskaitės neigiamas įvaizdis yra labai mėgstama tema, ypač kai palygini su kitų Baltijos valstybių prezidentais. Ir tai yra prasidėję anksčiau, dar nuo D. Grybauskaitės neatvykimo švęsti gegužės 9-osios, bet kulminacinis taškas, dėl kurio niekada nebus atleista, kai mūsų prezidentė įvardijo Rusiją kaip teroristinę valstybę. Didžiulis ažiotažas, nesiskaitoma su jokiu etiketu ir diplomatija.

– Jeigu kalbėtume apie Lietuvos kaip istorijos falsifikatorės įvaizdį, tai kokią mintį šituo įvaizdžiu rusams bandoma įpiršti?

– Jis yra gerokai mažesnis, nes jis yra siejamas su dviem dalykais: Antruoju pasauliniu karu, kas Rusijai yra Didysis tėvynės karas, ir didžiąją geopolitine katastrofa, kurią taip įvardijo Rusijos prezidentas V. Putinas. Mūsų įstojimas į Sovietų Sąjungą buvo visiškai teisėtas dalykas, nes jis atliktas labai teisėtu ir demokratiniu būdu. Ir ta analogija rišama su sausio 13-osios įvykiais, kad čia jau buvo neteisėtas būdas, nes saujelė nacionalistų, inspiruojamų užsienio žvalgybų, nuvertė teisėtą režimą.

Holokaustas atsirado visai neseniai ir nėra labai plačiai eksploatuojamas, bet jis atsirado. Tai vėlgi pabaiga [karo] – miško broliai. Surandamas ryšys miško brolių su fašistine pozicija, tai – ne išvaduotojai, ne kovotojai už laisvę, tai – Vokietijos fašistų tąsa.

– Ir trečias neigiamas įvaizdis, kad Lietuva yra tokia nieko verta valstybė, praktiškai žlunganti, neturinti didelės įtakos, kokios čia priemonės naudojamos?

– Tas ekonominis aspektas, jeigu žiūrėti anksčiau, nebuvo plačiai artikuliuojamas, bet dabar jis atsiranda su sankcijomis. Aiškinama taip, kad nuo sankcijų labiausiai nukentėjo Pabaltijys ir būtent Lietuva, kuri turėjo tamprius ekonominius ryšius, kad dabar Lietuvos ūkininkai bankrutuoja, nes jie nebeturi kur dėti savo pieno produktų, kurie buvo tokie paklausūs Rusijoje, ypač centriniuose jos miestuose.

Bet nesulaukę, kad ūkininkai bankrutuotų, jie jau kuria kitą tezę, kitą mitą, kad jie nebankrutuoja todėl, kad jie nelegaliai eksportuoja savo produktus per trečiąsias šalis. Mitas vystomas vėl toliau. Kitas dalykas, kad čia jau yra labai daug totalaus falsifikavimo faktų ir absoliučiai nesiskaitoma su metodais, kaip sukuriamas mitas.

– Labai ačiū jums už šitą pokalbį.