"Nerengiame jokių edukacijų, jokių ekskursijų, – čia tik jums pasisekė, kad pamatysite, kaip aš durniuoju", – atveria vartus į savo gyvūnų karalystę marijampolietis dantų technikas Šarūnas Bružinskas.

– Ar daug sparnuočių gyvena pas jus ir ar tuos didžiulius namus paukščiams laikyti sumeistravote pats?

– O kaipgi, žinoma. Galbūt jie kiek per dideli, bet iš patirties žinau: didelis narvas – tai ne mažas. Bet kokiam paukščiui reikia erdvės – ar jis būtų dekoratyvinis, ar laukinis.

Žiūrėkit, pirmame narve gyvena liepsnotųjų pelėdų porelė. Dieną slepiasi, o naktį išskrenda į šito didelio narvo erdvę pasimankštinti. Šiais metais patelė jau buvo sudėjusi keturis kiaušinėlius, bet metė lizdą… Tikiu, kad kitąmet jau tikrai bus palikuonių.

Dažnai tėvai sako, kad perka papūgėlę vaikui, bet jie privalo aiškiai suvokti, jog nuo pat pirmos dienos, kai paukštis atsidurs jų namuose, visa atsakomybė ir rūpestis klius jiems patiems.

O štai antrame narve – naminės pelėdos. Tėvai ir pirmoji vaikų vada. Iš kur pelėdos? Tėvus gavau iš Gyvūnų globėjų asociacijos, su kuria bendradarbiauju. Pas mane dažnai atkeliauja jų veterinarų pagydyti, o prieš tai žmonių rasti sužeisti gyvūnai, kurie čia tarsi kokioje sanatorijoje poilsiauja, leidžia dienas po traumų, patirtų gamtoje. Slaugau, maitinu, o dar grožiuosi. Man tie plėšrūnai, nors dauguma jų trūksta vieno sparno, – labai gražūs. Net savo darbo kabinetą iš Marijampolės čia persikėliau, kad bet kada užsimanęs galėčiau pas juos nueiti, pasilabinti, pamedituoti prie narvo (juokiasi). Manęs jie visai nebijo. Juk aš maitintojas, mėsos tiekėjas. Šeriu šaldytomis pelėmis, vištų kakliukais. Pelėdos – absoliučios mėsaėdės, grūdelių kaip papūgoms nepaduosi.

Prisitaiko: ra­mūs ir tai­kūs da­nie­liai daž­nai au­gi­na­mi na­mų ūkiuo­se.

– Betgi šiame narve... stirniukas?

– Na, taip. Pamestinukas. Žmonės rado miške jo mamą negyvą, o stirniukas nė per žingsnį nesitraukė – stovėjo šalia. Gyvūnų globėjų asociacijos darbuotojai jį priglaudė gal mėnesio laiko, o paskui aš apsiėmiau globoti. Kitaip sakant, būti jo mama, nes juk su pieno buteliuku teko kasdien lakstyti. Kai sutvirtės, paleisim į laisvę.

– O tą seną erelio rėksnio patelę ir šalia jos mažame gardelyje tupintį naminės pelėdos patiną irgi paleisit laisvėn?

– Paleidžiame tik tuos, kurie, tikime, išgiję galės ir patys savimi pasirūpinti. O naminės pelėdos patinas, jei pastebėjote, neturi sparno. Gyvens pas mane tiek, kiek bus jam skirta. Žmonės jį jau rado sulaužytu sparnu. Paukščių kaulai tuščiaviduriai, nesugyja, tad dažnai galūnes reikia amputuoti. Erelį rėksnį netrukus paleisiu į laisvę, kad susirastų sau rėksnę (juokiasi). Užteks čia mano kieme rėkauti. Kokia tikimybė, kad pabuvę nelaisvėje tie paukščiai ar gyvūnai sėkmingai tvarkysis gyvenimą natūralioje gamtoje? Nežinau, bet visada linkiu jiems pačios geriausios kloties.

– Matau, kad sau namus dar tik statotės, o štai paukščiai ir kiti gyvosios gamtos ligoniukai jau seniai turi jūsų kieme erdvias palatas?

– Na, taip, turi… Bet man irgi pasisekė. Ne tik jiems. Nes tie globojami paukščiai, gyvūnai – tai visas mano gyvenimas, mano hobis. Pažiūrėkite, kokia didinga jūrinio erelio patelė. Irgi be sparno. Šita rūšis be galo reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Nors atrodo stamboka – jaunutė dar. Jei būtų kiek vyrėlesnė – turėtų baltą uodegą. Visada pasidomiu, kas, kaip ir kodėl, susirenku informaciją, prieš pasiimdamas į namus kokį naują augintinį. Todėl žinau, kad jūrinių erelių uodega pabąla tik nuo penktų metų, jau po brandos, o snapas pageltonuoja. Ši jūrinio erelio patelė taip pat mėsaėdė. Jei neauginčiau savo avių, gal būtų ir riesta su mėsa: daug jos tie plėšrūnai kasdien suryja. Būna, kad kokia mano avis atsiveda ėriuką, o tas per silpnas – neišgyvena. Tai atiduodu savo erelei. Puotauti ponia gali visą savaitę.

Žavi: paukš­čių glo­ba Š.Bru­žinskas už­si­krė­tė nuo pa­pū­gų – taip su­ža­vė­jo šie spar­nuo­čiai

– O kada viskas prasidėjo – turiu omeny jūsų aistrą paukščiams: dekoratyviniams sparnuočiams ir laukiniams plėšrūnams?

– Jau seniai, nuo 1979-aisiais. O pradžią tam mano hobiui turbūt padarė tėvai. Jie abu zooinžinieriai. Tėvas dar sovietiniais laikais dirbo Sasnavos kolūkyje, mama – veislininkystės įmonėje. Aš, kur buvęs, kur nebuvęs, vis verždavausi važiuoti su jais į darbus drauge. Pamenu, pas mamą mane masino tokie dideli veisliniai buliai, sveriantys po kokią toną. Taip ir įsiskiepijo man ta meilė gyvūnams. Bet, kaip jau sakiau, nenuėjau tėvų keliais. Pasirinkau tokią specialybę, kuri man leidžia išlaikyti savo hobį (juokiasi).

Buvo laikas, kai domėjausi ir buvau labai įsitraukęs į akvariuminių žuvelių auginimą. Paskui išgyvenau šiokią tokią pauzę, mat reikėjo baigti specialybės mokslus kolegijoje. O tada susirgau paukščių liga (juokiasi). Man jie labai gražūs... Pradėjau nuo papūgų, pamažu ėmiau jas veisti, o tuomet susipažinau su su veterinarijos gydytoja Rūta Bingelyte-Mikėniene iš Gyvūnų globėjų asociacijos, ėmiau slaugyti plėšriuosius paukščius. Man jie pasirodė tokie paslaptingi…

– Plėšrūnai – paslaptingi, o tuomet papūgos kokios?

– Be galo protingos. Ir jau tokios gražios… Visos jų rūšys – mažos ir didelės. Bet didžiausią azartą pajuntu, kai kokia papūgų porelė, kurią auginau aštuonerius ar devynerius metus, žiūrėk, ima ir atsiveda vaikučių. Tuomet patiriu didžiulį pasitenkinimą. Būna, kad papūgos patelė tik sudeda kiaušinėlius, o pati neperi – na, suprask, motina gegutė (juokiasi). Tenka naudoti inkubatorių, kuriame perinimo procesas užtrunka apie mėnesį. Viena papūgų rūšis deda daugiau kiaušinėlių, kita – mažiau. Vos prakutusius mažus paukščiukus aš išsyk atskiriu nuo tėvų, kad būtų jaukūs ir pasidarytų visiški "rankinukai", nes antraip jie gyvens sau ir žmogaus neprisileis.

Ypatingi: „Slau­gau, lesinu ir gro­žiuo­si. Man tie plėš­rū­nai, nors dau­gu­mai jų trūks­ta vieno spar­no, – la­bai gra­žūs“, – mei­liai api­būdi­na pe­lė­das jų glo­bė­jas.

– Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje žmonės mėgsta sparnuočius? Daug sulaukiate skambučių iš žmonių, norinčių įsigyti papūgą?

– Manau, kad lietuviai paukščius myli. Tik kad toje mūsų valstybėje labai daug visokių draudimų, apribojimų. Kai nuvažiuoju į Čekiją ar Slovakiją paukščių reikalais, ten širdis atsigauna. Nėra šeimos, kad kažko neaugintų. Kalbu ne apie šunį. Šuo, mano galva, ir taip kiekvienoje šeimoj turi būti. O pas čekus visko pilna. Jei nori, iš ten net liūtą gali namo parsivežti. Aš? Ne, liūto nenoriu. Svajoju apie mažąsias beždžiones, tik kad Lietuvoje negalima jų auginti. Įsivaizduokit tokio mažumo beždžionėlę, kurios suaugęs patinas sveria apie 140 g! Ir čekų vaikai per tai ugdomi – per meilę gyvūnams ir pareigą pasirūpinti silpnesniu.

– Ką veikiate Čekijoje, Slovakijoje – dirbate ar atostogaujate?

– Ten būna vienintelės mano atostogos, kai derinu darbą su poilsiu. Aplankau paukščių turgus, parodas. Nes vien ilsėtis kur nors prie jūros man būtų per didelė prabanga – o kas tada rūpinsis mano paukščiais, gyvūnais?

– Žmona? Dukros? Draugai?

– Žmona man išties labai daug padeda. Išvykdamas jai palieku visą savo ūkį. Kai prieš daug metų ją sutikau, buvau susidomėjęs akvariuminėmis žuvytėmis. Paukščių ir visų tų priglaustų ligonėlių tada dar nelaikiau. Bet turėjo numanyti, už ko teka (juokiasi). Paskui buvo momentas, kai smarkiai pabrango elektra, žmonės ėmė vežtis pigesnes žuveles iš užsienio, ir mes, vietiniai dekoratyvinių žuvelių augintojai, turėjome užsidaryti, išsiparduoti. Tikiuosi, su paukščiais taip nebus.

Natūra: lau­ki­nės vo­ve­ry­tės pas sa­vo glo­bė­ją tam­pa pu­siau nami­nė­mis,ta­čiau paau­gu­sios jos bus pa­lies­tos į miš­ką.

– O ką pas jus veikia šitos guvios voverytės? Viena ką tik vos nenugraužė man piršto…

– Jei būtų rimtai norėjusi, tikrai būtų tą padariusi. Jos iš "Laukinės Lesės". Žmonės atnešė miške rastą lizdą su keturiais voveriukais. Motina pabėgo – vaikai liko. Šiemetiniai dar. Kadaise buvę laukiniai, dabar pas mane pasidarė pusiau naminiai. Kas kad gyvena narve, bet juk kasdien bendrauja su žmogumi, gauna papildomą pienelio porciją. Kai paaugs, sustiprės – teks paleisti į mišką. Gaila, nes plėšrūs paukščiai voveres labai gaudo, mat šios dalyvauja jų mitybos grandinėje.

– Matau, kad savo valdose turite ir danielių pulką, iš kurio išsiskiria… elniukas Eicho? Visai kaip iš mano vaikystės animacinio filmuko. Beje, jūsų Eicho rageliai irgi dar neišdygę.

– Užtai, kai jie išdygs, nebegalėsiu jo čia laikyti. Susipažinkite (leidžia įeiti į aptvarą – aut. past.) – taurusis elnias. Irgi tik šiais metais pas mane atsiradęs. Mažiukas dar. Mielai bendrauja su mano danieliais. Bet, kaip ir sakiau, elnią, atėjus laikui, reikės paleisti. Antraip turėčiau visus aptvarus paaukštinti – suaugę jie labai šoklūs. O kai užaugs ragai – ar įsivaizduojate, kokie dydžio jie būna tauriojo elnio patino? Milžiniški. Jei auginčiau toliau, sudraskytų viską čia man su jais. Net sunku patikėti, kad užaugęs toks bus – dabar gi visiškas naminukas… Būna, kai obuolių atnešu, glaustosi tarsi didelis katinas. Bet tie "katinai" per rują labai pavojingi. Mat pasidaro labai agresyvūs. Negali, būdamas viename aptvare su jais, nugaros atsukti: kaipmat puls. O danieliai kitokie. Ramesni, taikesni. Užtai jie ir auginami namų ūkiuose. Vardų? Ne, neduodu. Nei vienam augintiniui. Gal tuomet atsisveikinant mažiau širdį skauda. Ką jie ėda? Labai mėgsta obuolius. Kai atvežu du karučius obuolių – parą būna ramu (juokiasi). Dar šakų aptvare primėtau. Ragams valytis, žievei ėsti. Nes iš pradžių jų ragai būna su kailiu. Vėliau gyvūnai jį į šakas nusitrina, ragai sukietėja, suragėja. Tada būna pasiruošę kovoms su savo konkurentais.

– Prisipažinsiu, kad labai smagu akis paganyti pro tvoros plyšį – pulkas danielių, taurusis elnias… Bet jeigu pagrindinis jūsų hobis – paukščiai, o danieliai – kam?

– Durnumui (juokiasi). Man gražu… Gera atėjus į juos žiūrėti. Kažkaip ramina. O Džiugas – mūsų senasis ponis – kažkada pirktas dukrų durnumui. Kai buvo mažytės, labai norėjo arkliuko. Ir jodinėti galėjo. Net balną turėjo. Paskui užaugo. Dabar mano ūkis dukroms nerūpi. Akvilė –  politologė, rašo straipsnius į interneto portalą. Rugilė seka tėčio pėdomis – būsima burnos higienos specialistė. Nei paukščiai, nei danieliai, nei avys joms kol kas nerūpi.

– Tai dar turite ir avių?

– Turiu, ir vilną kaskart joms kerpu. Tik Lietuvoje avių vilnos niekam nereikia. Nukerpame, sudedame į maišus ir praktiškai galime visus juos išmesti. Avytės – labiau mėsai. Ir patiems užtenka, ir mano sparnuotiems plėšrūnams dar lieka.

– Ir paukščius – papūgas – veisiate?

– Veisiu (vedasi į gražų atskirą pastatą – aut. past.). Susipažinkite: žako papūgų jauniklis. Keturių mėnesių amžiaus. Turiu visus leidimus dekoratyviniams paukščiams veisti. Matote, visi jie su žiedais. Lietuvoje yra du paukščių žymėjimo būdai: žiedai arba mikroschemos. Beje, žiedą ant kojytės turiu uždėti iki 21 dienos, nes kitą dieną gali netilpti. Papūgų jaunikliai, išsiritę iš labai mažų kiaušinukų, auga dideliu greičiu.

– O ko dažniausiai jums paskambinę žmonės klausinėja? Kokių paukščių jie paprastai nori?

– Kartais jie ir patys nežino. Tokių keistų klausimų klausinėja, kad kartais ir aš suabejoju – nori jie to paukščio ar ne. Visada klausiu, kokio paukščio jie nori, o jei nežino – prašau, kad, prieš man skambindami, apie juos pasiskaitytų internete. Juk šiais laikais daug informacijos. Na, kaip, – sakau jiems, – galima norėti kažkokio. Jeigu jau aš noriu – tai visada žinau, kokio (juokiasi).

Kam rekomenduočiau auginti žako papūgą? (Iš tiesų ši jau turi šeimininką – netrukus iškeliaus pas vieną gerai žinomą muzikantą.) Tik jau ne vaikui. Labiau gal kokiam vienišam suaugusiam žmogui. Dažnai tėvai sako, kad perka papūgėlę vaikui, bet jie privalo aiškiai suvokti, kad nuo pat pirmos dienos, kai paukštis atsidurs jų namuose, visa atsakomybė ir rūpestis klius jiems patiems. Vaikui to džiaugsmo užteks porai savaičių… Ir dar tėvai turėtų žinoti, kad su paukščiu namuose atsiras daugiau triukšmo, daugiau dulkių, daugiau šiukšlių, net jei tas paukštis gyvens uždarytas didžiuliame narve.

– Labai rūpi pažiūrėti pro rakto skylutę, kokios pramogų pasaulio žvaigždės apsilanko pas jus, norėdamos įsigyti vienokią ar kitokią papūgą?

– Nežinau, kodėl, bet dažnai sulaukiu dainininkų. Štai neseniai viena papūga iškeliavo pas buvusį grupės "Vairas" muzikantą. Žako papūgos moka labai gražiai švilpauti. Gal tuo jos muzikantus ir užburia (juokiasi). Kaip ją jaukintis? Iš dalies ji jau prijaukinta, nes juk nuo mažų dienų švirkštuku maitinta. Kad ir pasikeis šeimininkas, didelio streso papūgėlė jau nebepatirs. Girdėjote, kaip mums atėjus ji rėkė? O dabar tyli sau rami. Jei būtų tėvų (ne mano) auginta – mums artinantis prie narvo urgztų kaip šuo.

– Kaip reikėtų pradėti ją mokyti kalbėti? Gal žinote kokią gerą metodiką?

– Nereikia specialiai jos nieko mokyti. Žako papūga turi prigimtinę dovaną atkartoti girdimus garsus. Jei prašysi specialiai kažką sakyti, tikrai to nedarys, bet jei nuolat pas ją atėjęs tą žodį kartosi – įsimins. Kai čia ilsiuosi ar dirbu, paleidžiu žako iš narvo, kad sparnus pramankštintų. Bet visiškos laisvės jai neduodu – viską čia aplink snapu išskaptuotų.

– Esate dantų technikas, bet papūgas prireikus pagydote?..

– Kartais užtenka mano žinių, o kartais ir nelabai. Štai, pažiūrėkite, kokį altoriuką turiu (rodo spintelę, paverstą vaistinėle, – aut. past.). Svarbiausia, auginant bet kokį paukštį, nepražiopsoti, kada jis pasidaro vangokas. Jei praleisite momentą, paukščio galite ir nebeatgriebti. Bet kitą kartą perdėtas rūpestis paukščiu padaro daugiau vargo nei naudos. Tiesiog, sakau, neduokite savo augintiniui gerti kavos, neduokite jam lesti pyragaičių nuo stalo – kur jūs radote parašyta, kad papūgos geria kavą?

– Smagi ta paukščių kakofonija mums vaikštant, gražus tas jūsų gyvenimas su mėgstamu hobiu, bet… nesupykite, noriu užduoti jums vieną filosofinį klausimą. Sakėte, kad papūgos – ilgaamžiai sutvėrimai. O kas bus tada, kai jūsų amžius nebeleis jomis rūpintis?

– Išparduosiu viską. Toks gyvenimas. Ne kartą, viešėdamas Čekijoje, esu susidūręs su tokia situacija, kad, mirus šeimininkui, jo ūkis išparduodamas. Užtai dabar gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena akimirka darnoje su jais.

Šis žmogus daro labai gerą darbą

Parama: „Jei ne Ša­rū­nas,tuos be­spar­nius paukš­čius tu­rė­tume už­mig­dy­ti“, – be ga­lo ver­tina Š.Bru­žins­ko veik­lą ve­te­ri­narė R.Bin­ge­ly­tė-Mi­kė­nie­nė.

Rūta Bingelytė-Mikėnienė, Gyvūnų globėjų asociacijos veterinarijos gydytoja

Mūsų asociacija bendradarbiauja su gyvūnų priežiūros centru "Nuaras" ir rūpinasi visais laukiniais gyvūnais – plėšriais paukščiais, žinduoliais ir kt. Kai žmonės suranda kokį į bėdą papuolusį gyvūnėlį, skambina Gyvūnų globėjų asociacijai. Ragelį pakelia mūsų savanoriai, kurie konsultuoja žmogų, ką daryti su tuo gyvūnu, kaip suteikti jam pirmąją pagalbą. Žodžiu, kaip su juo elgtis, kol atvyks į vietą mūsų pagalbos ekipažo darbuotojai. Kadangi Gyvūnų globėjų asociacija turi tris filialus: Kaune, Alytuje ir Klaipėdoje, gavę iškvietimą, žiūrime, kuris ekipažas nuvažiuoti į nurodytą vietą gali greičiau.

Kai iš žmogaus perimame kokį sužalotą gyvūną, vežame jį apžiūrėti filialo veterinarui. Dažniausiai pas mus pakliūva paukščiai su sparnų traumomis, t.y. atvirais sparno lūžiais. Deja, jie jau nebegali skraidyti, todėl ir nebegali gyventi laisvėje. Vamzdinis tuščiaviduris paukščio kaulas nesuauga taip, kad sparnuotis po traumos galėtų tęsti normalų gyvenimą.

Todėl neretai lūžusį sparną tenka amputuoti. Po operacijos tie ligoniukai dar truputį pabūna pas mus, sustiprėja ir ieško naujų namų. Labai džiaugiamės susipažinę su Š.Bružinsku, pas kurį namuose gyvena ne vienas mūsų buvęs pacientas. Šis žmogus daro labai gerą darbą, priglausdamas savo namuose jau nebegalinčius laisvėje gyventi paukščius.