Premjero Algirdo Butkevičiaus ir atsistatydinimo pareiškimą lapkričio 20 d. parašiusio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio susitikimas pirmadienį baigėsi tuo, ko ir buvo tikėtasi – vyriausybės  vadovas paprašė dirbti toliau, o ministras tam neprieštaravo. Tačiau kaip S. Skvernelis planuoja palaikyti ryšius su jį kritikavusiomis prezidente Dalia Grybauskaite ir Seimo vadove Loreta Graužiniene? Ir ar tai, kad pats socialdemokratų lyderis A. Butkevičius paprašė pasilikti poste, liudija, jog S. Skvernelis parlamentaro mandato sieks būtent su socialdemokratais?

L. Graužinienė pasijuto įžeista pokalbio su S. Skverneliu, įvykusiu, kai policija ieškojo su automatu pabėgusio narkomano Igorio Molotkovo. Seimo pirmininkei ministro prisipažinimas po 23 val., esą jis jau miegąs, nes kitos dienos paryčiais turįs išskristi į Briuselį, pasirodęs labai nerimtas ir įžeidžiantis. Ji tuo metu teigė, jog jai labai rūpėjęs ir aukštų svečių, dalyvavusių Vilniuje vykusios Baltijos asamblėjos renginiuose,  saugumas. Seimo vadovė tą Vilniui neramų vakarą skambino ir premjerui A. Butkevičiui, tačiau jis neatsiliepęs.

– Kaip, ministre, jaučiatės po greičiausiai sunkaus sprendimo – atsiimti atsistatydinimo pareiškimą?

– Abu sprendimai buvo nelengvi – ir parašyti atsistatydinimo pareiškimą, ir apsispręsti likti toliau dirbti A. Butkevičiaus vyriausybėje. Tik pirmąjį sprendimą priėmiau labai greitai, o pastarasis kiek užtruko.

– Ką būtumėt daręs, jei premjeras būtų patenkinęs jūsų atsistatydinimo pareiškimą?

– Būčiau ėjęs į kitą darbą.

– Į kokį?

– Nenorėčiau dabar apie tai kalbėti, bet jau turėjau kitą tarnybą.

– Privačioje įmonėje?

– Taip. Kaip ir visi kiti buvę mano kolegos, šiuo metu dirbantys kokiose nors privačiose įmonėse.

– Tačiau jūsų amžiaus vyrams dar rūpi karjera, kas yra visai normalu ir netgi pagirtina.

– Aš specialiai karjeros niekada nedariau. Net ir ministro posto nelaikau karjera. Tiesiog taip susiklostė visos aplinkybės. Kita vertus, mano amžius dar leistų pradėti viską iš naujo, nuo švaraus gyvenimo lapo.

– O kaip tapote ministru? Kas jus pasiūlė į šį postą?

– „Tvarkos ir teisingumo” partijos lyderis Rolandas Paksas, nors su juo buvome beveik visai nepažįstami. Gal tik kelis kartus buvome iki to laiko bendravę. Tada irgi teko priimti žaibišką sprendimą.

– Vadinasi, esate gyvenime „blitz“ partijų mėgėjas?

– Nežaidžiu tokių partijų, bet gyvenimas kartais pasijuokia.

– Ar galėtumėte žaibiškai atsakyti – dalyvausit kitais metais Seimo rinkimuose?

– Labai nenorėčiau spekuliuoti šia tema. Mano atsakymas labai kategoriškas – pagal įstatymus visi veiksmai bus galimi likus 65 dienoms iki Seimo rinkimų. Visa kita – tik pamąstymai ir interpretacijos.  Rinkimai – dar labai toli. Šiandien reikia atlikti tuos darbus, kuriuos privalu atlikti.

Kita vertus, juk lapkričio 20 d. mano, kaip ministro, karjera būtų labai greitai pasibaigus, jei premjeras būtų pasirašęs atsistatydinimo pareiškimą.

– Kaip tuomet vertinate prezidentės D. Grybauskaitės vertinimą: „Aš nenoriu dalyvauti S. Skvernelio rinkiminėje kampanijoje“?

– Man atrodo, kad prezidentė pasakė – rinkiminėje kampanijoje apskritai. Kalbos apie rinkimus man labai trukdo, nes šiandien aš noriu pirmiausia tinkamai atlikti savo tiesioginį darbą. O prezidentė apie rinkimus taip pasakė galbūt todėl, kad ir pati yra buvusi panašioje situacijoje, kai, jai dirbant Briuselyje, nuolatos visi klausinėjo, ar dalyvaus prezidento rinkimuose. Ko gero, tokios kalbos jai tuo metu trukdė normaliai dirbti.

– Kaip vertinate šiandienos situaciją ir kaip planuojate dirbti ministro poste, kai Seimo vadovė L. Graužinienė jūsų adresu svaido ultimatumus, o šalies vadovė D. Grybauskaitė gana santūriai įvertino sprendimą likti vyriausybėje?

– Prezidentės vertinimuose mano atžvilgiu nematau jokių ultimatumų. Priimu jos nuomonę tokią, kokia yra. O dėl darbo su Seimu galėčiau pasakyti, kad aš ir ministerija ypatingai glaudžiai dirbame su visu Seimu – ir su frakcijomis, ir komitetais, ir visais parlamentarais. Ateinu į Seimą ir kviestas, ir nekviestas, o Darbo frakcijoje esu buvęs kur kas daugiau kartų nei kitose frakcijose. Toks darbas ir bendravimas duoda gerų rezultatų, nes galime vieni su kitais išsiaiškinti pačias opiausias problemas ar kasdienius klausimus. Šiandien galiu pažadėti – ateityje būsime dar aktyvesni ir dar dažniau lankysimės Seime.  Tačiau, mano galva, nereikėtų Seimo tapatinti su jo pirmininke. Tai – du skirtingi dalykai.

– Adventas – susitaikymo ir skolų grąžinimo metas. Tai gal dar iki Kalėdų susitaikysite su L. Graužiniene?

– Tai kad aš su ja niekada nesipykau. Ir ji su manimi nesipyko. Tiesiog kiekvienas privalome dirbti savo darbą.

– Dar kartą grįžkime į tą vadinamąją „Kalašnikov“ naktį. Gal tada įvyko kažkas ypatingo, ko visuomenė dar nežino, kad taip užsirūstino ant jūsų prezidentė ir Seimo vadovė?

– Galiu atsakingai pareikšti, kad savo elgesiu ir bendravimu neperžengiau jokių padorumo ribų.

– Gal joms nepatiko tokia masinė narkomano I. Molotkovo paieškos akcija Vilniuje?

– Situaciją, kai iš policijos komisariato su ginklu pabėgo I. Molotkovas, mes su prezidente įvertinome panašiai. Sakiau, jog tai, kad sulaikytasis pabėgo su ginklu, atrodo apgailėtinai.

Kita vertus, reikėtų patikslinti, jog ta paieška nebuvo tokia masinė, kaip buvo skelbta. Nedalyvavo joje trys tūkstančiai pareigūnų. Teko Vilniuje pasitelkti 750 pareigūnų, o visoje Vilniaus apskrityje iš tikrųjų yra 3000 pareigūnų, kuriuos galima būtų pasitelkti, esant reikalui.

Manau, kad situacija mieste, kai dingo neprognozuojamas asmuo, ginkluotas pilnu šovinių automatu, buvo grėsminga, ir policijos vadovybė, o ne ministras, priėmė adekvačius sprendimus. Aš buvau tik informuojamas apie pajėgas, veiksmus. Kai kur man teko ir patarpininkauti. Padariau tai, kas man pagal pareigas ir priklausė. Nors girdėjosi kritikos dėl pakelto pasieniečių sraigtasparnio, tačiau šiandien galėčiau pasakyti, jog jis tikrai buvo labai reikalingas. Juk netoli tos vietos, kur dingo I. Molotkovas, yra daug miškingų ir negyvenamų vietų, o sraigtasparnyje sumontuotas termovizorius, ieškant žmogaus tokiose vietose – nepamainomas prietaisas.

– Jūs neabejotinai žinote kur kas daugiau, nei tos operacijos stebėtojai. Kaip, žmogus, surakintas antrankiais, sugebėjo iš policininkų nugvelbt automatą ir dar peršokt tvorą?

– Galiu visus patikinti – kai bus baigtas šio įvykio tyrimas, visuomenė bus apie viską informuota. Net ir apie visas detales. Kol kas galima sakyti, jog viską lėmė aplaidumas, o gal tai, ko nežinau nei aš, nei kiti.

– Kieno sprendimu policininkams buvo  išdalinti tie dabar jau liūdnai pagarsėję kalašnikovai?

– Manau, kad šis sprendimas po įvykių Paryžiuje buvo adekvatus, o ginklus policijos vadovybė pasirinko tokius, kokius šiuo metu turime. Kalbant apie automatą „Kalašnikov“, tai jis apskritai teisėsaugai yra netinkamas. Todėl mes su premjeru tarėmės, kad jau kitais metais reikėtų įsigyti naujos ginkluotės.

– Ar policininkai ir šiuo metu dar apginkluoti tais automatais?

– Aš esu ministras ir tokių sprendimų nepriimu. Tai – policijos vadovų prerogatyva. Žinau tik viena – mes privalome būti budrūs, ir Paryžiaus įvykiai tai akivaizdžiai įrodė.

– Tačiau po operacijos Vilniuje tik dėl vieno narkomano buvo girdėti vertinimai, kad Paryžiaus įvykių atveju mūsų specialiosios tarnybos būtų sušaudytos labai greitai.

– Nebūtų. Mūsų vyrų profesionalumu niekas neabejoja. „Aro“ būrys yra laikomas vienu profesionaliausių Europoje. Taip, vyrų ekipuotė ir asmeninės apsaugos priemonės – pasenusios, bet profesionalios savybės – aukščiausio lygio.