Paramą Sąjūdžiui vieni pirmųjų išreiškė medikai

1988 m. Jonines daugelis prisimena kaip bene karščiausias gyvenime. Nesvarbu, kad šalį merkė gaivus lietus. Birželio 24 d. Katedros aikštėje tūkstančiai žmonių susirenka į vieną pirmųjų Sąjūdžio organizuotų mitingų. Nuo Sąjūdžio įkūrimo nepraėjęs nė mėnuo ir kol kas niekas iš susirinkusiųjų nežino, kur šis judėjimas nuves ir ar neteks už paramą Sąjūdžiui brangiai mokėti.

„Ar lijo, ar snigo, mitingai vyko. Gyvenome nuostabiu laiku, jūs galite tik pavydėti“, – sako Nijolė Regina Šekštelienė – medicinos daktarė, imunologė,  dabar jau pensininkė. Tačiau 1988 m. ji dirbo Santariškių klinikose ir kartu su profesionaliausių šalies medikų komanda pradėjo naują etapą šalies medicinos istorijoje. Būtent jie atliko pirmąsias inkstų transplantacijos operacijas, kurios ir dabar gelbsti daugelio žmonių gyvybes. Moteris intensyviai dirbo klinikose, o po darbo dar spėdavo ir į Sąjūdžio renginius.

Vaikystėje į Sibirą kartu su šeima ištremta N. R. Šekštelienė visą sovietmetį jautėsi lyg paženklinta. Iš tremties pabėgusi šeima tėvynėje vargo ir dangstėsi svetimais vardais, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Moteris negali paaiškinti, iš kur sėmėsi tikėjimo, kad Lietuva atkurs nepriklausomybę, bet šiais pamąstymais dar net neprasidėjus Sąjūdžiui nevengdavo pasidalyti ir su kitais.

„1987 ar 1988 m. skaičiau Čekoslovakijoje pranešimą. Šalia sėdėjo bulgarai, vienas jų – Titovas. Aš pasakiau, kad kada nors Lietuva bus laisva. Jie netikėjo, sakė, kad niekada taip nebus. Kai atgavome nepriklausomybę, norėjau tam Titovui parašyti, bet kontaktų neturėjau. Visada tikėjau, kad taip bus. Visos imperijos žlunga, turėjo ir ta žlugti“, – pasakoja N. R. Šekštelienė.

Netrukus kartu su kitais medikais N. R. Šekštelienė įkūrė Sąjūdžio palaikymo grupę ir klinikose. Moteris pastebi, kad medikų bendruomenė apskritai viena pirmųjų išreiškė paramą Sąjūdžiui ir pradėjo kurti gydymo įstaigose Sąjūdžio palaikymo grupes.

Dėl mitingo būta nesutarimų ir tarp pačių Sąjūdžio aktyvistų

Nuo birželio 24 d. mitingo prabėgo trys dešimtmečiai. Kokia buvo svarbiausia mitingo idėja ir kodėl Sąjūdis nusprendė jį organizuoti kartu su partiniais valdžios atstovais?

Sąjūdis norėjo, kad žmonės nebijotų jungtis, kad jis plistų po visą Lietuvą.

„Sąjūdis norėjo, kad žmonės nebijotų jungtis, kad jis plistų po visą Lietuvą. O kad Sąjūdžio mitinge dalyvautų ir partinė valdžia, buvo pasiūlyta surengti jį kaip išleistuves delegatų į suvažiavimą“, – prisimena politologas Alvydas Medalinskas.

Leidimą mitingui Sąjūdis iš valdžios gavo. O kaipgi kitaip – formaliai šis renginys buvo skirtas išlydėti delegatus į XIX Sąjunginę partinę konferenciją.

„Išvakarėse buvo suorganizuotas susitikimas su partijos vadovybe. Ji tardė, kas tas Sąjūdis, nes gal norėjo su KGB užgesinti, bet iš Maskvos atėjo komanda mūsų nestabdyti. Partinė valdžia buvo visai sutrikusi. Taigi viešai buvo paskelbta, kad vyks deputatų palydėtuvės“, – pasakoja A. Medalinskas.

Tiesa, palydėti delegatus nuspręsta ne tarybiniais laikais įprastomis ovacijomis, o išsakant konkrečius tautos reikalavimus.

Vis dėlto dėl šio mitingo idėjos būta nesutarimų ir tarp pačių Sąjūdžio aktyvistų. Vieni teigė, kad bent jau iš pradžių reikia laikytis nuosaikios pozicijos ir su partine valdžia nekonfrontuoti, kiti buvo kategoriškesni ir jokio produktyvaus bendradarbiavimo su valdžios atstovais nesitikėjo.

Aikštę užplūdo per porą minučių

Tai buvo pirmas tokio masto Sąjūdžio organizuotas mitingas. Niekas nežinojo, ko tikėtis ir kiek žmonių ateis. Žinia apie mitingą sklido iš lūpų į lūpas.

„Kai iki mitingo pradžios buvo likę 15 minučių, aikštė dar buvo tuščia, nes buvo labai daug milicininkų... Bet mes jau aikštę įrengę, „Antį“ pakvietę. Algirdo Kaušpėdo paprašiau, kad „duotų ritmą. O tada žmonės iš prieigų pradėjo rinktis į aikštę. Per porą minučių jie užplūdo aikštę“, – sako filosofas Arvydas Juozaitis.

Įvykio liudininkai prisimena, kad partinės valdžios atstovai mitinge jautėsi gana nejaukiai, tiesiogiai bendrauti su minia jie buvo nepratę. Tądien Katedros aikštėje su plakatais ir transparantais susirinko net keliasdešimt tūkstančių žmonių. Visi suvokė, kad prasideda naujas brandesnės ir už savo idėjas kovoti pasiryžusios tautos etapas.

„Lietuvos laisvės lygos žmonės atvyko su tautinėmis vėliavomis. Ir mitingas vos nesibaigė, nes partiniai veikėjai, pamatę tautines vėliavas, išsigando, pradėjo sakyti, kad neis kalbėti“, – prisimena A. Medalinskas.

Reikalavimai adresato Maskvoje nepasiekė

Netrukus prapliupo stiprus lietus. Žmonės iškleidė skėčius ir kažkam kilo mintis juos panaudoti pinigams rinkti.

„Negalėčiau pasakyti, kokia suma buvo surinkta. Kažkas carinius rublius metė, kažkas valiutą (o jos tais laikais buvo negalima turėti). Pinigus suvežėme pas Juozaičio uošvį. Visos grindys buvo nuklotos storu sluoksniu pinigų, kuriuos mes skaičiavome ir dėliojome. Žmonių pasirinkimas remti buvo didžiulis“, – pasakoja A. Medalinskas.

„Iš pradžių galvojome už tuo pinigus kokios atributikos nupirkti, dar ko nors. Bet kooperatyvai pradėjo nemokamai ją daryti – sužino, kad bus koks nors renginys, ir atneša į Sąjūdžio būstinę. O paskui žmonės patys ėjo, nešė ir darė, ką galėjo“, – sako Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas.

Netrukus paaiškėjo, kad delegatams perduoti reikalavimai Maskvoje adresato nepasiekė.

„Aš pats nieko nesitikėjau, bet buvo žmonių, kurie tikėjosi. Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iš tų akademikų turbūt visi komunistai buvo. Ir jie patys komunistus skirstė į dorus ir nedorus, į biurokratus, parsidavėlius ir garbingus. Kad yra ir parsidavėlių, ir garbingų, sutikau, bet kad Maskva tuo metu leistų daryti kažką kitaip nei ji suplanavusi, labai abejojau, – neslepia A. Skučas. – Aš nesitikėjau, todėl buvau ir prieš tą mitingą. Juk jis buvo skirtas liaupsinti tiems komunistams, nuo kurių norime pabėgti, prieš kurių biurokratiją ir priespaudą kovojame.“

Daugiau – laidos įraše LRT mediatekoje.