Visi vaikai – mūsų

G. Nakutienė neskirsto vaikų pagal mokyklas ar būrelius. „Vaikai juk tie patys – mūsų visų. Dirbant su moksleiviais daug popamokinių veiklų susipina tarpusavyje. Ypač daug organizuojame žygių“, – pasakoja pedagogė ir prisimena, kaip maždaug prieš aštuoniolika metų sulaukė kvietimo su jaunimu dalyvauti piligriminiame žygyje iš Kryžių kalno Šiaulių rajone į Šiluvą Raseinių rajone.

Tuomet, subūrusi žygiui jaunus žmones, tradiciją tęsia kasmet ir pirmąją rugsėjo savaitę kartu su Giedre į žygį leidžiasi ne tik tikybos pamokas lankantys jos mokiniai, bet ir karitiečių būrelio nariai, ir jaunieji šauliai.

„Su karitiečių būreliu lankome vaikų, senelių namus, ligonines, pabendraujame ir padainuojame. Jaunieji šauliai patys pasisiūlė kartu važiuoti, tad jau ne vienus metus kartu ir einame visur. Prie mokyklų vasarą vyksta dienos stovyklos – kviečia šaulius organizuoti aktyvių veiklų, o stovykloje pamatę, ką darome, vaikai jau nori ateiti į jaunųjų šaulių būrelį. Dar Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui vaikus ir paauglius ruošiu, tarp jų – daug jaunųjų šaulių“, – apie gausybę savo darbų pasakoja Giedrė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vadina angelu

Paklausta, kaip pasirinko mokytojos kelią, G. Nakutienė sako vaikystėje tikrai apie tai nesvajojusi, tačiau gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas.

Baigusi taikomosios dailės mokyklą Kaune, jauna mergina įsidarbino Kultūros centre dekoruotoja-apipavidalintoja. Sykį einant iš darbo ją užkalbino pažįstama močiutė.

„Sakyk, Giedre, ar nenorėtum stoti į Katechetikos mokyklą? Tuo metu net nežinojau ką tas žodis reiškia, bet jos pasiūlymas labai krito į širdį. Ėmiau domėtis, pasiruošiau, nuvažiavau į Kauną ir įstojau – studijavau religijos mokslus Katechetikos mokykloje, bet to neužteko. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, baigiau religijos mokslų bakalaurą kartu su pedagogika“, – pasakoja aktyvi moteris.

Studijuoti ji susiruošė jau turėdama šeimą, tad kaip pavykdavo viską suderinti ir visur suspėti? „Tikrai visko būdavo labai daug“, – šypteli pašnekovė ir prisipažįsta, kad angelas jai padėdavo ir dabar tebepadeda – taip Giedrė vadina savo mamą Aldoną.

„Džiaugiuosi, kad turiu mamą. Kai mirė tėtis, taip ir likau su savo vaikais gyventi pas ją, o ji man leidžia išpildyti savo svajones. Tai ir studijos, įvairiausi mokymai ir kursai, žygiai, varžybos, šventės, šauliškos veiklos. Labai mane skatina, palaiko, padeda, pataria, išleidžia, valgyti ruošia, – Giedrė neslepia esanti labai dėkinga savo mamai. – Jai jau 86-eri, bet jeigu koks koncertas ar konkursas – visada ateina paklausyti ir palaikyti.“

Mama ir močiutė

Savo motinystę G. Nakutienė vadina ir pašaukimu, ir Dievo dovana, o dvynukų Gretos ir Gedimino gimimą daugiau kaip prieš 30 metų laiko ir mažu stebuklu, ir iššūkiu – tuomet dvynukai gimdavo nedažnai, o ir medicina nebuvo taip pažengusi, kaip šiandien.

„Mano vaikai yra užsiminę, kad vaikystėje net šiek tiek pavydėdavo, kad aš daug kur dalyvauju ir visus myliu. Iš tikrųjų savo meilę dalijau visiems – ir saviems vaikams, ir kitiems“, – atvirauja Giedrė ir džiaugiasi jau turinti du anūkėlius, o su vaikais išlikęs šiltas ir artimas ryšys, nors jie išsibarstė gyventi į Kėdainius, Panevėžį ir Radviliškį.

„Gediminas nusprendė, kad nori būti kareiviu. „Tarnausiu Tėvynei“, – sakė ir šešerius metus tarnavo. Jurgita pasirinko psichologiją ir socialinį darbą – tarnystę artimui. Greta pasirinko teologiją – tarnystę Dievui“, – vaikų pasirinkimais didžiuojasi mama G. Nakutienė.

Dievo dovana moteris vadina ir savo vyrą Šarūną: „Jis – mano dešinioji ranka, padeda, kur tik reikia: ir su jaunaisiais šauliais visur nuveža, ir šaudymo varžybose pagelbėja, ir aplinkos tvarkymo akciją organizuojame kartu. Tik šaulio priesaikos dar nedavęs.“

Sudominti jaunimą

Trys G. Nakutienės vaikai – vyresnėlė Jurgita, dvynukai Greta ir Gediminas – užaugo taip pat aktyviai besisukdami jaunųjų šaulių veiklose. Šauliškuose žygiuose, sporto varžybose, stovyklose susirado antrąsias puses – taip pat šaulius.

Jeigu vaikams mokykloje kyla iššūkių, jie laikomi neklaužadomis, o prisijungę prie jaunųjų šaulių kažkaip tampa geresni, pasitaiso.

„Labiausiai į šauliškas veiklas įtraukė žygiai“, – moteris pripažįsta, kad tai pats geriausias raktas į jaunimo širdį, o ir paauglystės iššūkius padeda lengviau įveikti.

„Stovyklose, žygiuose patyrė daug išbandymų, bet niekada nesiskundė. Tai juos grūdino. Aš visada galvodavau, kaip jiems pavyks, ar ištvers, bet jie nesiskųsdavo ir viską atlaikė. Be to, viskas ir griežčiau tuomet, kai mano vaikai augo, vykdavo. Dabar su jaunimu daug švelniau dirbame“, – palygina mama ir pedagogė.

Ji įsitikinusi – jauniems žmonės dalyvavimas jaunųjų šaulių užsėmimuose suteikia daugybę pranašumų. „Mokomės dirbti komandoje. Daug kalbamės, analizuojame, jeigu kas nors nepasiseka. Kad ir kas nutiktų, turime išlikti komanda, kurti draugiškus santykius. Man taip gražu, kai matau, kad jie moka dalytis ir gėrimu, ir batais, ir kuprinę paneša, ir vienas kitą neša, jeigu prireikia. Visus juos labai myliu. Visai nesvarbu, koks vaikas ateina į mūsų jaunųjų šaulių būrelį, pirmiausia stengiuosi labai daug gerų žodžių kiekvienam pasakyti, kad jie jaustųsi mylimi“, – principus, kaip ugdo jaunimą, atskleidžia mokytoja ir iš patirties pastebi, kad į jos būrelius dažnai ateina vaikai, patiriantys įvairių sunkumų.

„Jeigu vaikams mokykloje kyla iššūkių, jie laikomi neklaužadomis, o prisijungę prie jaunųjų šaulių kažkaip tampa geresni, pasitaiso“, – juokiasi Giedrė ir džiaugiasi matydama, kad šauliškose veiklose jie elgiasi visai kitaip.