– Matau situaciją, žmonių nuotaikas. Akivaizdu, kad kai kurie dalykai dar labiau paaštrėjo, ypač po tų vaizdų, kuriuos matėme Bučoje. Visuomenės reakcija yra suprantama. Tačiau mes turėtume elgtis pagarbiai, pagal įstatymus, kadangi esame civilizuoto pasaulio pusėje, esame civilizuota valstybė ir bet kokie sprendimai turi atitikti teisės aktus, visas procedūras. Savo žodį turi pasakyti ir ekspertai. Visi procesai, manau, yra sukurti teisingai. Reikia turėti omeny, kad jeigu mums atrodo įmanoma ant kokio nors monumento užpiešti Ukrainos vėliavą arba jį uždažyti vėliavos spalvomis, mes tai matome kaip tam tikrą protesto formą, tam tikrą pozicijos išraišką, tačiau Rusija tai traktuos visai kitaip, kaip jų simbolikos niekinimą.
– Pakeitėte kriterijus ir iš paveldo registro leidžiate išbraukti karių kapus bei panašius monumentus. Ar kas nors jau tai padarė?
Seime taip pat gimsta desovietizacijos įstatymas, kuris savivaldybes įpareigos persižiūrėti, inventorizuoti įvairius sovietinius reliktus.
– Tie sprendimai priimti neseniai. Yra nemažai objektų, kurie nėra paveldo objektai, tad savivaldybės gali elgtis taip, kaip joms atrodo teisinga. Sovietinių karių kapinės – jautrus klausimas, nes čia mes turime gerbti Ženevos konvenciją, gerbti mirusius, palaidotus asmenis. Tačiau visi suprantame, jog tose kapinėse paminklai, simboliai buvo visai ne dėl pagarbos mirusiesiems, o dėl tam tikrų dalykų įtvirtinimo, tiek dėl mito apie didįjį tėvynės karą, tiek apie išvaduotojų įvaizdį. Tai buvo priemonė formuoti tiek sovietinę ideologiją, tiek sovietinius žmones.
– Ar Lietuvoje esantys monumentai šalia kapų kariams vis dar yra kam nors svarbūs?
– Manau, kad jie svarbūs yra pačiai Rusijai. Jie vykdo šitą karą Ukrainoje pagal savo iškreiptos filosofijos bei istorijos traktavimą. Gerai, kad į procesą įtrauktos savivaldybės, nes jos geriausiai pažįsta savo vietos bendruomenes. Situacijos skirtingos, bet yra tam tikra mūsų piliečių dalis, su kuria daugiau laiko reikia kalbėtis ir aiškinti idėją, atskiriant kapines ir simbolius. Yra rajonų, kuriuose vyrauja daugiau įtampos, ten reikia skirti daugiau laiko paaiškinimui, ko mes siekiame, ką norime padaryti. Reikia suprasti, kad yra tokių žmonių, kurie net nemato tų simbolių, o kapines traktuoja kaip žuvusių tėvų ar senelių poilsio vietą. Jie turi šiek tiek kitokį požiūrį, todėl su jais reikia kalbėtis ir jiems pasakoti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar savivaldybės prašė leisti joms pačioms spręsti, kokius paminklus nukelti? Daug kam tie paminklai jau nebėra svarbūs, tiesa?
– Kultūros paveldo departamentas tikrai yra gavęs ne vieną prašymą. Buvo problema, jog kai kurios iniciatyvios savivaldybės norėtų nuimti spinduliuojančias agresija sovietines skulptūras. Dėl kapinių specialaus statuso to padaryti nebuvo galima. Svarbu pabrėžti, jog kapinės ir toliau liks paveldo objektais. Mes nekalbame apie pačių kapinių iškėlimą ar kapų perdarymą. Kalba eina apie labai aiškius simbolius, skulptūras. Viskas prasidės ir greičiau vyks ten, kur bus spartesnė savivaldybių iniciatyva. Tokių tikrai yra, pradedant Raseiniais. Manau, kad formuosis tam tikri precedentai. Visame šiame mechanizme svarbu neužmiršti ekspertų vaidmens. Savivaldybė inicijuoja, o tada atsiranda vertinimo tarybų vaidmuo, kurios gali persvarstyti vieno ar kito objekto buvimą paveldo sąrašuose ir tiesiog jį iš ten išimti. Senosios skulptūros su kariais ir ginklais yra akivaizdžiai J. Stalino užsakymu, štampuotos. Jos yra ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur yra tų karių kapinės. Kiek kita situacija su vėlyvuoju sovietmečiu. Yra tokių skulptūrų, kurios – lietuvių menininkų kūriniai. Galimi įvairūs sprendimai, bet todėl ir reikia turėti iniciatyvą, norą, ekspertinį vertinimą ir teisinę procedūrą, kaip tokius dalykus išspręsti civilizuotai.
– Matome paminklą P. Cvirkai, kuris prieš kelis mėnesius buvo nukeltas. Ar vykstant karui, keičiant reikalavimus, keičiant požiūrį į tuos paminklus prie karių kapų panašus likimas laukia ir kitų paminklų tų kultūros veikėjų, kurie vertinami prieštaringai?
– Visų pirma, P. Cvirka nėra sovietinis karys. Jo paminklo istorija yra, manau, labai teisinga, nes jis buvo iškeltas iš esamos vietos ir yra perkeliamas į Nacionalinį muziejų, kuriame tikriausiai bus ir Žaliojo tilto skulptūros. Žmonės sakydavo, kad yra labai svarbu, kad negalima bėgti nuo istorijos, reikia ją pažinti. Muziejus kaip tik ir yra ta vieta, kur jie gali tą bjaurią istoriją ir bjaurokus pasirinkimus prisiminti. Iš vienos pusės, lyg norėtųsi išvengti to efekto, kad jeigu jau vieną sutvarkėme, tai reikia imtis ir antro, ir trečio. Tačiau visuomenės lūkestis vis auga. Seime taip pat gimsta desovietizacijos įstatymas, kuris savivaldybes įpareigos persižiūrėti, inventorizuoti įvairius sovietinius reliktus. Tada vėl atsiras ekspertų komisija ir ekspertinis vertinimas, tada vertins, ar kokia nors skulptūra, ar gatvės pavadinimas propaguoja ar nepropaguoja komunizmą. Jeigu propaguoja, tada vyktų atitinkamas mechanizmas, ką su juo toliau daryti. Tai ilgi procesai. Trumpus procesus palikime V. Putino fantazijose, o mes elkimės kaip civilizuota valstybė, venkime įvairių provokacijų. Yra pribrendę sprendimai, bet mes juos turime priimti solidžiai ir gerbdami įstatymus.
