Skaičiuoja lagaminais

Kiek žaisliukų Vitos kolekcijoje – nežinia. Šimtai. Mat skaičiuoja ji juos ne vienetais, o lagaminais: dvylika senovinių kartoninių lagaminų, kuriuose saugomi išskirtiniai žaisliukai, ir dar šeši lagaminai, kuriuose vadinamieji „kasdieniai“ – per šventes kabinami ant eglutės. Tačiau realiai iš tų šešių sukabinami tik kokie du – daugiau sukabinti nei kantrybės, nei jėgų neužtenka.

Ir kiekvienas tas lagaminas labai saugomas, nes stikliniai eglutės žaisliukai – labai jautrus daiktas. Kiekvieną, prieš dedant į lagaminą, riekia įvynioti, atsargiai padėti, ir ne bet kur, o ten, kur pastovi temperatūra, kad lakas, dažai nenutrupėtų. Negali išnešti į sandėliuką, o prieš Kalėdas atsinešti į šiltus namus. Pakaktų vieną tokį lagaminą su žaisliukais gerai stuktelėti – ir subyrėtų į smulkias šukes.

„Su žaisliukais, kaip ir su tomis mano kolekcionuojamomis keptuvėmis, – ties dviem šimtais pamečiau skaičių (V. Zykutė turi didžiausią ir rečiausią Europoje suvožiamų keptuvių kolekciją – aut. past.). Kažkada rinkau ir senus lagaminus – tai jie dabar praverčia žaisliukams saugoti . Gal kada nors įkursime visų mano kolekcijų muziejų, tai kai reikės ekspoziciją parengti, tada jau galėsiu tiksliai pasakyti, kiek jų yra. Šiandien – niekaip“, – sako kolekcininkė.

Galimybės: šeimos namuose – aukštos lubos, tad jie turi galimybę ir kasmet puošia maždaug keturių metrų eglę, o tokią puošiant – yra ką veikti. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Pavertė „vaiko pinigais“

Vita pasakoja, kad kaupti eglutės žaisliukų kolekciją pradėjo maždaug prieš aštuonerius metus, kai laukėsi, o gal buvo ką tik pagimdžiusi dukrą Beatą.

„Mes šeimoje buvome trys vaikai. Visiems eglutės žaisliukai, kuriais puošdavo eglę mūsų namuose, kelia teigiamas emocijas, tačiau tie žaisliukai iki šiol pas tėvus, ir niekas dėl jų nekonkuruoja. Matote, mus taip užaugino, kad kol tėvai gyvi, tai, kas yra jų namuose, yra šventa, mes į tuos daiktus nesikėsiname. Gerbiame tėvus. Bet savo eglutę man kilo noras papuošti tokiais pat žaisliukais. Nori turėti tokį patį – susirask pats. Ir pradėjau jų ieškoti, – prisimena moteris. – Ieškojau internete tų savų, tokių pačių kaip vaikystėje. Kitaip sakant, norėjau susigrąžinti vaikystę ir, svarbiausia, tą jausmą perduoti savo mažiukei.“

Noriu priminti žmonėms, kad ir kiek darbų mes turėtume, kad ir kaip skubėtume gyventi, šventė vis tiek ateis. Bet pirmiausia ji turi būti širdyje.

Taip aktyviai žaisliukus ji rinko kokius šešerius metus. Dabar jau vos vieną kitą mielesnį radusi nusiperka. O kolekcijoje prisikaupė ne tik tų „savų“, bet ir kitokių, nes dažnai internetu žaisliukus parduoda didesniais kiekiais, ne po vieną. Tai jei pamatydavo tarp jų kelis, kurių reikia, tekdavo pirkti ir visus kitus, o tarp jų irgi būdavo gražių, kurie, numanė, jos dukrai patiks. Taip žaisliukų ir prisikaupė galybė.

Galiausiai kolekcininkė nusprendė tuos retesnius, brangesnius ar kokybiškesnius žaisliukus išsaugoti dukrai, kad turėtų užaugusi, todėl saugiai supakavo į neliečiamus lagaminus, kuriuos vadina „vaiko pinigais“ – užkonservavo. O likusius naudoja per kiekvienas Kalėdas. Tačiau net ir jų yra per daug.

„Kažkuriais metais tą lagaminų stirtą papuošiau girliandomis. Sakiau: kadangi lagaminuose – žaisliukai, bus kaip eglutė. Tada visi smagiai pasijuokė iš mano improvizacijos. Žinoma, eglutę irgi puošiau – kaip kitaip“, – sako pašnekovė.

Vitos šeimos namuose – aukštos lubos, tad jie turi galimybę ir kasmet puošia maždaug keturių metrų eglę. Tad ant jos sukabina žaisliukus gal iš kokių trijų lagaminų, nes arba kitiems žaisliukams nebelieka vietos, arba kantrybė baigiasi.

„Suktis aplink tokio dydžio eglę su kėde – yra ką veikti! Pusę dienos tas puošimas užima. Bet eglė būna įspūdinga – tikrai mano dukra užaugusi ją prisimins“, – sako moteris.

Instaliacija: eglute kartą tapo net lagaminai, kuriuose saugomi senoviniai eglutės žaisliukai. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbios tradicijos

Kalėdos Vitai visą gyvenimą buvo ypatinga šventė. Ir eglutė visada turi būti gyva – kvepėti egle, kvepėti Kalėdomis. Ant jos būtinai turi būti bent vienas žaisliukas, kuris jai primena vaikystę, kitas – kuris primena vaikystę jos vyrui.

O toliau – improvizacija, kuriai pastaruoju metu jau vadovauja dukra. Kai ji pradėjo reikštis, eglutę puošė rožine spalva – bumbulais, žaisliukais. Dabar jau visokius žvėriukus kabina arba pačius naujausius žaisliukus.

„Kažkada man norėjosi sukabinti kuo daugiau žaisliukų, kad būtų gražu, bet ilgainiui supratau, kad, esant tokiai masei, paaugusi dukra nė vieno jų neatsimins. Todėl stengiausi kabinti jų mažiau ir daugiausia tuos pačius, kad prisimintų, – sako moteris. – Kasmet nuperkame tik kokį vieną, kuo nors ypatingą žaisliuką, kad ji atsimintų, jog tais metais tą pirkome, o tais – aną. Kartu puošiame eglę, kad vaikui neatrodytų, jog imame lagaminą, išmetame į orą ir pasikabina viskas ant eglės. Noriu, kad tas puošimas vaikui būtų šventė, tradicija, proga prisiminti vienus ar kitus metus, kad štai, atsimenu šitą žaisliuką, o štai tokį kažkada sudaužiau. Stengiamės kabinti tuos, kurie įsimena.“

Tiesa, Vitos vyrui labiau patiktų, jeigu eglutė būtų puošiama vienodos spalvos bumbulais, bet jai tai nepriimtina. Pašnekovė juokiasi: „Turime kieme augančią eglutę – bumbulais visada galima ją pasipuošti.“

Tarsi prisiminimų dienoraštis

Vitos lagaminuose su eglutės žaisliukais – gausybė tokių, kurie jai kelia ypatingas emocijas.

Ypatingos bobutės, kurioms pastaruoju metu ir diedukai į kompaniją atsirado, pelėdžiukės, meškiukas Umka iš seno animacinio filmo, močiutės kriaušė rausvu šonu, mėnulis – vienoje pusėje sidabrinis, kitoje skaidrus.

„Dar turiu snaigę, kuri man labai svarbi. Buvo krizė, mes su vyru gyvenome vieno kambario bute, neturėjome nė vieno eglutės žaisliuko ir visiškai neturėjome pinigų. O jis ėmė ir padovanojo man Kalėdoms dėžutę, kurioje buvo dvi stiklinės snaigės. Pakabinome tas snaiges ant mažos eglės šakos ir supratome, kad jau pradėjome Kalėdų tradiciją. Kaskart paėmusi tas snaiges prisimenu krizės metus, kai neturėjome nieko, bet žaisliukų turėjome – tokia buvo bendrų Kalėdų pradžia“, – pasakoja pašnekovė.

Kitokie: senoviniai eglutės žaisliukai daugeliui sukelia mielus prisiminimus. / V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Ji, sako, kabindama ant eglutės prisimena daugelį jų: kada ir kur įsigijo, su kokiais gyvenimo įvykiais susiję. Tokius atsiminimus ir dukrai nori sukurti. Tad kasmet dukra išsirenka kokį nors vieną žaisliuką prekybos centre, kurį tėvai jai nuperka. Ir Vitos vyras iki šiol prieš Kalėdas nuperka eglutės žaisliuką, kurį išsirenka ji. Sako, dažniausiai renkasi Lenkijoje, nes ten būna labai gražių stiklinių žaisliukų.

„Aš jau neperku tų senovinių, nes jų pilni lagaminai, bet vaikui tradiciją dar kuriu, – sako pašnekovė. – Aš, pavyzdžiui, iki dabar atsimenu, kad Alytuje buvo tokia žaislų parduotuvė, kurioje prieš Kalėdas būdavo gausu stiklinių žaisliukų. Su broliu, sese ten dažnai užsukdavome eidami į dailės mokyklą, vis ką nors nusipirkdavome. Kartą visi trys nusipirkome po vienodą žaisliuką – varveklį. Žinokit, nesu tikra, kad nors vienas likęs, bet aš galiu net nupiešti, kokio dydžio ir kokios spalvos buvo, kaip atrodė. Man tai yra mielas prisiminimas.“

V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

Vienija bendri pomėgiai

Kaip Vitos vyras žiūri į moters „žaidimą“ su eglutės žaisliukais?

„Aš turiu krūvą žaisliukų, turiu gausybę keptuvių, senovinių lagaminų, dar gal 25 senovinius kūdikių vežimėlius... Kažkada klausiau vyro: tau tos mano kolekcijos netrukdo? O jis sako: mano žaisliukai didesni, mat jis restauruoja ir kolekcionuoja senovinius automobilius. Ir tada supranti, kad viskas yra gerai, kol tavo žaislai nenustelbia jo žaislų, – sako Vita. – Mes abu pamišę dėl senovės – seni baldai, senos mašinos, seni žaisliukai. Žodžiu, turiu puikų palaikymą.“

Tiesa, jau porą metų kirba mintis, kad reikia kažką daryti – gal kokį pastatą statyti ir ten kolekcijas sudėti, nes jau jai pačiai jos pradeda trukdyti. Jau svarstė, kurioje sklypo dalyje galėtų būti muziejus. Net pradėjo tą sklypo dalį lyginti, bet atėjo žiema, o toje dalyje liko sustumtas geras sunkvežimis žvyro.

Vita nebūtų Vita – sugalvojo ant to kalnelio eglutę įkurdinti. Vyras įkalė ten bene dviejų metrų aukščio strypą, ji nusinešė nulūžusių pušies šakų ir padarė eglutę – nykštuką.

V. Zykutės asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar važiuoja žmonės keliu Trakai–Alytus, aplink vien laukai ir gojeliai, o viduryje plyno lygaus lauko ant kalnelio nykštukas stovi. Manau, kiekvieną pamačius šventinė nuotaika apima.

Noriu priminti žmonėms, kad ir kiek darbų mes turėtume, kad ir kaip skubėtume gyventi, šventė vis tiek ateis. Bet pirmiausia ji turi būti širdyje“, – sako pašnekovė.