Pereiti į pagrindinį turinį

Šešių vaikų mama: kaip bendrausime šeimoje – tokią Lietuvos ateitį kursime

2024-05-05 02:00

Alina Sinicė tikina, kad šeši vaikai namuose prie Vilniaus – tik nedidelė įžanga, nes kituose trijuose namuose jos dar laukia 100 ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų ir jų ugdytojų. „Esu dar didesnės šeimos mama, už kurią jaučiuosi atsakinga“, – šypsosi ji.

Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe. Atvirai: šešių vaikų mama A. Sinicė įsitikinusi, kad pasitikėjimas svarbus ir šeimoje, ir darbe.

– Minėjote, kad jūsų rytai labai įtempti. Ko gero, visa diena tokia?

– Su šeima gyvename užmiestyje, o visų vaikų ugdymo įstaigos – Vilniaus mieste, taigi rytais yra ką veikti. Kol išsiruošiame iš namų, kol visus po mokyklas išvežiojame, kol dar savo reikalus pakeliui sutvarkau...

Vyriausias sūnus Artis (16 metų) – gimnazistas, Vilius (13 metų), Augustinas (11 metų) ir Liepa (11 metų) – visi trys eina į tą pačią progimnaziją, Vytis (8 metų) ir jaunėlė Vaivora (4 metų) yra mano įkurtos pradinės mokyklos „Baltų šalis“ ir darželio „Baltų šalelė“ ugdytiniai. Beje, penktokas Augustinas yra tas vaikas, kuris nuo dvejų metų perėjo visą tiek mano įkurto darželio, tiek ir pradinės mokyklos ugdymą. Tas pats kelias laukia ir Vyčio su Vaivora. Su džiaugsmu stebiu, kokią didelę vertę toks tęstinumas suteikia mano vaikams, tad tai įkvepia stengtis ir dėl kitų.

Pasibaigus pamokoms, būreliams, vėl visus vaikus turime susirinkti ir vežtis namo. Tiesa, kai ateina šiltesnis metų laikas, vyresnėlius skatiname važiuoti namo autobusu. Nelabai laimingi, nes nuo stotelės dar tenka paeiti. Raminu, kad jų seneliai ir proseneliai iki mokyklos pėsčiomis vaikščiojo kur kas daugiau.

– Esate privataus darželio „Baltų šalelė“ ir pradinės mokyklos „Baltų šalis“ įkūrėja, tačiau prieš gerą dešimtmetį jūsų vizitinėje kortelėje puikavosi kitas įrašas – teisininkė?

– Anksčiau į klausimą, kas esu ir ką veikiu, būčiau atsakiusi labai paprastai: esu teisininkė ir dirbu pagal šią specialybę. Dabar, kai turiu kelias ugdymo įstaigas, jau nebežinau, kokia yra tikroji mano profesija (juokiasi). Visų pirma, esu šešių vaikų mama. Teisinį darbą tebedirbu, bet atstovauju tik sau ir savo šeimai, kartais – savo ugdytinių šeimoms ir savo ugdymo įstaigoms. Šiek tiek teisininkės darbo imuosi visuomeninėse organizacijose, kurių narė esu.

A. Sinicės asmeninio archyvo nuotr.

– Galėtume pavadinti jus mama-verslininke: ši etiketė šiandien labai madinga…

– Man tas pavadinimas nelabai limpa. Jeigu verslininkas, tai tikslas turėtų būti verslauti, t. y. siekti pelno. Mano tikslas kitoks. Aš noriu sau ir savo šeimai, kitoms šeimoms, kitiems komandos nariams sukurti tokią erdvę, kurioje visi drauge jaustumės gerai – galėtume auginti laimingus vaikus, puoselėti etninę kultūrą, kartu ir patys visapusiškai augti.

Prieš porą metų baigiau pedagoginių-psichologinių žinių kursą, kad galėčiau būti mokytoja. Pradėjau vesti pradinukams pilietiškumo ugdymo pamokas ir turiu viziją, kad tokios pamokos galėtų vykti visiems pradinukams Lietuvoje. Panašiu metu įstojau į Lietuvos šaulių sąjungos gretas, pasirinkau būti švietėjų būryje, tad dabar keliauju ir po kitas mokyklas, bendrauju su mokiniais, vedu pilietiškumo pamokas.

Noriu auginti patriotišką, pilietiškai sąmoningą jaunąją kartą. Tuo mes gyvename savo šeimoje, tuo noriu dalytis ir savo ugdymo įstaigose.

– Kuo užsiima vyras Vaidas?

– Jį pristatyti kur kas paprasčiau. Vaidas yra šešių vaikų tėtis, lakūnas. Apie aštuonerius metus dirbo Lietuvos kariuomenėje, o dabar panašiai tiek metų darbuojasi civilinėje aviacijoje – skraidina žmones ir rengia būsimus lakūnus – instruktoriauja.

Ar kartais ir mus paskraidina? Kai visa šeima keliaujame į kitus kraštus, tėtis irgi sėdi keleivio vietoje. Tačiau sykį, kai dar dirbo Lietuvos kariuomenėje, visi drauge skridome kariniu transportiniu lėktuvu „Spartan“ kartu su juo į komandiruotę.

– Kai savo pirmąjį sūnų Artį pradėjote leisti į valstybinį darželį, ne viskas jums ten patiko. Ar todėl ir kilo noras sukurti kitokią ugdymo įstaigą?

– Turbūt. Darželis gimė iš poreikio sukurti aplinką, kuria pasitiki, kurioje pažįsti ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius, kur nėra jokių svetimų – visi savi.

Tradiciniame Vilniaus darželyje pirmiausia išgąsdino didelės vaikų grupės. Be to, ten neradau vertybių, kurias puoselėjame savo šeimoje. Tuo metu mano vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje – buvome ir esame tautiška, patriotiška šeima. Norėjau rasti to ugdymo pratęsimą ir darželyje. Kadangi to nebuvo, pasidaviau draugų, pažįstamų skatinimui imtis iniciatyvos pačiai.

Iš pradžių netoli namų esančiame mikrorajone atidariau šeimos centrą. Norėjau sukurti kamerinę aplinką šeimoms, nenorinčioms leisti savo vaikų į tradicinį, didelį darželį. Kuo daugiau laisvės ir kuo daugiau įvairių šeimos poreikių atliepimo – toks buvo mano tikslas.

Tomis pačiomis gairėmis vadovaujamės iki šiol. Dalis vaikų mokosi kontaktiniu būdu, kiti – savo šeimose. Stengiamės patenkinti kuo įvairesnius jų ugdymo poreikius, kad šeimos nebūtų įspraustos į vienus siaurus rėmus – tik taip, o ne kitaip.

Tandemas: Alina ir Vaidas, geriausi draugai, vyras ir žmona, šauliški brolis ir sesuo. / A. Sinicės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tiesa, kad jūsų šeimoje praktikuota vaikų ugdymo metodika nukeliavo ir į jūsų darželius, mokyklą?

– Labiau sakyčiau, kad toji ugdymo programa yra išplaukusi iš mūsų šeimos pasaulėjautos ir supratimo, kaip galima bendrauti tarpusavyje ir kurti gražų santykį su skirtingais žmonėmis. Kultūra visų pirma yra santykis tarp žmonių. Kokį jis bus šeimoje, ugdymo įstaigose – tokią ateitį ir kursime.

Manau, svarbiausia gerbti kiekvienos šeimos pasaulėžiūrą ir pasirinkimus, kaip auginti savo vaikus. Todėl noriu, kad ugdymo įstaigose būtų puoselėjamos tradicinės lietuvių etninės šventės, kurios labiau susijusios su gamta, jos virsmu, bet ne su religija ar politika.

Tarkim, šeimoje švenčiamos Kūčios ir Kalėdos kaip Kristaus gimimo šventė, o darželyje, mokykloje švenčiame Žiemos saulėgrįžą kaip pokytį gamtoje ir žmogaus gyvenime. Neseniai paminėjome Jorę – pavasario, žalumos šventę, krikščionių siejamą su Jurginėmis. Birželį bus Rasos, Kupolė. Švęsdami gamtos virsmus, puoselėdami bendras tautos tradicijas turime galimybę kurti aplinką, kurioje būtų gera visiems.

– Nė viena ikimokyklinio ugdymo įstaiga Lietuvoje neturi istorijos pamokų, o jūs sugalvojote jas įdiegti jau darželyje. Ar ši idėja gimė iš jūsų šeimos patriotiškumo?

– Tiek darželyje nuo 3–4 metų, tiek ir pradinėje mokykloje vaikai mokosi istorijos, kad jau nuo mažų dienų kurtųsi savo tapatybę. Mūsų vaikai mokosi pasaulio, taip pat ir Lietuvos istorijos nuo pat Saulės sistemos susikūrimo iki šių dienų. Žinoma, žinių jie gauna per žaidimą.

Lygiai tą patį noriu padaryti ir su pilietiniu ugdymu, kad jau nuo mažumės vaikai turėtų pilietiškumo pagrindus. Noriu auginti patriotišką, pilietiškai sąmoningą jaunąją kartą. Tuo mes gyvename savo šeimoje, tuo noriu dalytis ir savo ugdymo įstaigose, nes matau šituose dalykuose vertę.

– Ar todėl nusprendėte stoti ir į Lietuvos šaulių sąjungą?

– Lemiamas lūžis įvyko 2022-aisiais Vilniaus knygų mugėje. Sutiktas šaulys kalbino mano sūnų tapti jaunuoju šauliu, o jam sudvejojus, pasakiau, kad ir aš noriu būti šaule, tapti pavyzdžiu savo sūnui. Tuomet dar abejojau, ar įmanoma suderinti šaulystę su motinyste ir gana intensyviu darbu, tačiau tas šaulys mane įtikino, kad viskas įmanoma.

Šauliavimas mano gyvenime atsirado ir iš vidinio poreikio dar kažkaip save nustebinti, išreikšti, duoti sau kitokios veiklos. Esu viena iš tų žmonių, kuriems nesinori užsibūti komforto zonoje. Noriu išeiti iš jos, patirti dar kažką naujo.

Pavyzdys: tapusi šaule, Alina veda pilietiškumo pamokas mokyklose ir sako, kad nori auginti patriotišką, pilietiškai sąmoningą jaunąją kartą. / A. Sinicės asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmagimio susilaukėte 23-ejų. Ko nežinojote tada ir ką žinote dabar, augindama jau šeštą vaiką?

– Kai augini vieną vaiką, patiri daug iššūkių, baimių, nežinojimo. Kai atsiranda patirčių, atsiranda ir žinojimas, užtikrintumas. Augindama šeštą vaiką esu visiškai rami: daug žinau, turiu daug patirčių. Kita vertus, pirmasis mano vaikas įžengė į paauglystę ir tas etapas man vėlgi yra naujas. Artis – nebe vaikas, bet dar ir ne suaugęs, tad kaip man su tuo jaunuoliu elgtis?! Galiu tik teigti, kad kaip ir aš, taip ir jis yra mano mokytojas. Su mažaisiais ramiau: turiu užsiauginusi raumenį, žinau, kokių iššūkių atneša kiekvienas amžiaus tarpsnis.

– Dažnai girdime pedagogus skundžiantis, kad šių dienų vaikai labiau žino savo teises, tačiau pamiršta pareigas. Ar panašiai ir jūs manote?

– Teisių ir pareigų žinojimas, man atrodo, irgi ateina iš šeimos. Jei suaugusieji neįvardija vaikui pareigų, neturi kantrybės išlaukti, išsireikalauti, tai kuo čia dėti vaikai?

Maniškiai puikiai žino savo pareigas. Kitas dalykas, kad kartais jie nori jų išvengti, bet už tai tenka prisiimti atsakomybę, pajusti pažado nevykdymo padarinius.

Manyčiau, kad kokius santykius tėvai ar mokytojai susikuria su vaikais, tokius juos ir turi. Aš ir pati, kaip mokytoja, mama, nuolat saviškiams apie tai primenu.

– Jūsų šeimoje vienas vaikas turi ypatingą istoriją – įsivaikinote, kai jam buvo beveik treji. Pagąsdinti blogais genais atšaudavote, kad jie yra niekis, palyginti su aplinka, kurioje formuojasi vaiko asmenybė. Ar po tiek metų jūsų nuomonė nepasikeitė?

– Kad aplinka ir santykiai tarp žmonių keičia genus – nieko naujo. Tai jau seniai įrodyta mokslo. Tačiau aš žinojau ir kitą faktą, kad pirmieji treji metai yra tarsi pamatas vaiko asmenybei, jo tolesniam gyvenimui kurti. Vieną savo vaikų pasiėmėme beveik trejų… Vadinasi, teko imtis performuoti jo pamatus. Tam, neneigsiu, prireikė labai daug pastangų. Vis dėlto, sudarant atitinkamas sąlygas, ši misija įmanoma.

Ir šiandien tikiu, kad tinkama aplinka keičia genetiką: vieni genai užmiega, kiti pabunda, o su laiku keičiasi ir vaiko požiūris, emocijos, elgesys. Jei vaikas gimė toksiškoje aplinkoje, kur buvo nepriežiūra, nemeilė, atstūmimas, tikrai negalima sakyti, kad viskas – tas vaikas gyvenime daugiau nieko gero nepatirs ir nepasieks. Aš matau, kaip teigiama aplinka užtikrina vaikui saugumą, veikia jo kūną, mintis, o galiausiai ir patį elgesį.

Laimingumo jausmas susiformuoja per pirmuosius trejus metus: arba jis pasijaučia saugus ir laimingas, arba ne. Užtai paskui tą jo nelaimingumą pamažu tenka keisti laimingumu. Žiūrėdama į savo vaiką juokais sakau, kad metai po metų aš įkraunu jo laimingumo bateriją.

A. Sinicės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie etnokultūrines tradicijas jūsų darželiuose, mokykloje jau truputį kalbėjome, o kokių tradicijų turite savo namuose?

– Jei pavyksta, labai mėgstame pusryčiauti arba vakarieniauti visi drauge. Kai susėdame prie stalo, prašome vaikų pagalvoti, už ką tą dieną jie galėtų padėkoti. Norime auginti juose dėkingumo jausmą, nes kitąsyk atrodo, kad šiais laikais jie gauna viską, ko tik užsinori, be jokių pastangų. Tuomet atsiranda pavojus tapti per dideliais vartotojais.

Mano tikslas, kad mes visi šeimoje vieni kitiems padėtume. Ne iš pareigos, bet iš bendro rūpesčio namais, kuriuose gyvename.

Kita tradicija – kelionės. Neturime sąlygų keliauti dažnai – tik vieną, du kartus per metus, bet visi tų kelionių be galo laukiame. Aš pradedu patirti nuotykį jau vien kraudama lagaminus ir viską sužiūrėdama. Didelė dovana – keliauti su vaikais ir stebėti, kaip jie priima naują pasaulį. Todėl jaučiu didelę neteisybę, kodėl kitos mokyklos (mūsiškė – išimtis) nenori išleisti vaikų iš pamokų, kad jie galėtų keliauti su tėvais. Juk kelionės irgi daug ko išmoko! Mano galva, tiek sergantis vaikas pasveikęs gali pasivyti draugus moksluose, tiek ir keliaujantis. Todėl savo mokyklos mokiniams aš leidžiu drąsiai keliauti, nes tai daryti su šeima – didelė vertybė ir nauda.

– Paminėjote žodį „sužiūrėti“. Kaip jums pavyksta sužiūrėti tiek daug visko: ir keturis namų kampus, ir savo vaikus, ir du nemažus kolektyvus, o kur dar sesės ir broliai šauliai! Ar smegenys nuo tokios didelės apkrovos nesproginėja?

– Sužiūrėjimas, kontrolė reikalinga tiek darbe, tiek ir namuose, bet ji daugiau susijusi su fiziniu ar emociniu žmonių saugumu nei su kažkokia desperacija. Žinote, kas labai padeda? Pasitikėjimas. Aš išmokau pasitikėti tėvais, vaikais, kolegomis. Daug darbų patikiu kitiems, labai vertinu komandinį darbą – tiek šeimoje, tiek ir savo ugdymo įstaigose.

Šeimoje aš irgi ne viena auginu vaikus – darome tai drauge su vyru. Darbais dalijamės, juos planuojame. Vyresni vaikai irgi turi daugiau pareigų. Tačiau šeimoje nėra vaikų pareiga prižiūrėti brolius ar seses. Retkarčiais aš tik galiu paprašyti jų pagalbos. Mano tikslas, kad mes visi šeimoje vieni kitiems padėtume. Ne iš pareigos, bet iš bendro rūpesčio namais, kuriuose gyvename.

A. Sinicės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip save įkraunate naujai darbo dienai?

– Esu labiau intravertė nei ekstravertė, nes bendrauti viešumoje, kur daug žmonių, man sunkiau. Užtai dirbti komandoje, su žmonėmis, kurie man yra kaip šeima, mėgstu. Kaip ir dirbti tylumoje namuose prie savo kompiuterio. Norėdama įkrauti išsekusias savo baterijas turiu pabūti vienumoje, užsiimti savo mėgstama veikla. Šiltuoju metų laiku mėgstu suleisti rankas į žemę – kažką sodinti, ravėti.

Mėgstu pasivaikščioti. Štai vakar išėjau pravėdinti galvos ir nė nepajutau, kaip nuėjau 15 km. Per pirmą pusvalandį išsprendžiau problemas, o kitą laiką skyriau pozityvioms mintims, svajonėms, gamtos grožiui. Labai mėgstu tvarkytis namuose. Galbūt, kai tvarkau savo aplinką, automatiškai susitvarko ir vidus.

– Tradicinis klausimas: koks jūsų šeimos laimės receptas?

– Kalbėjimasis. Kai dienos geros ir viskas atrodo gerai, tuomet nereikia jokių receptų. Jų dažniausiai prireikia tada, kai iškyla sunkumų. Kai nuslūgsta pirmos negatyvios emocijos ir jau galime girdėti vieni kitus, sėdame ir kalbamės. Tuomet stiprėja santykiai, ryšys ir noras vieniems kitais pasirūpinti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų