Medikė, rašanti romanus

Atskiro romano puslapių verta ir pačios J. Rudalevičienės istorija. Pagal profesiją ji – vaikų chirurgė. Kurį laiką dirbo vaikų ortopede-traumatologe, tačiau jau daugiau nei dešimtmetį visą savo dėmesį ir rūpestį Jurga skiria šeimai, kurią laiko svarbiausiu savo gyvenimo pasiekimu.

Su vyru Pauliumi (jis yra akių mikrochirurgas) susipažino studijų laikais, kai drauge atliko praktiką Palangos ligoninėje. „Aš buvau baigusi trečią kursą, jis – antrą. Nuo tada mes kartu. Turbūt jau koks 20 metų“, – mintyse skaičiuoja ji.

Debiutinio Jurgos Slankos romano „Besivejant Širšę“ pasirodymas sutapo su penktojo mažylio atėjimu į šį pasaulį, o šiandien Rudalevičiai keliauja jau su šešių vaikų komanda: mažiausiai Lelijai – pusantrų, vyriausiam Oskarui – keturiolika, Rapolui – vienuolika, Žemynai – devyneri, Vasarei – septyneri ir Faustui – penkeri.

„Kai vienas po kito ėmė gimti vaikai, pasitarėme su vyru ir priėjome bendrą išvadą, kad vienas tegul dirba darbe, o kitas – šeimoje“, – juokiasi daugiavaikė mama, niekada neplanavusi tokios didelės šeimos, tiesiog, kiek Dievulis davė, tiek ir ėmė.

Penkis romanus išleidusi rašytoja Jurgos Slankos pseudonimą pasirinko neatsitiktinai. Slanka, aiškina, yra mažas juokingas paukštis ilgu snapu, kuris jau daug vasarų vakarais praskrenda virš šeimos sodybos giedodamas cip-cip, kvor-kvor.

„Leisdama ten savaitgalius įpratau tuo metu pasidairyti ir jo palaukti. Jis tarsi įprasmina mano pasibaigusią dieną“, – šypsosi 45-erių pašnekovė, niekada nė nesapnavusi, kad gyvenimui įpusėjus rašys romanus.

Požiūris: „Tikrai sau neatleisčiau, jei prie šitos piramidės pozuotume tik dviese su vyru. Gerais dalykais reikia dalytis“, – įsitikinusi Jurga. / J. Rudalevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Mūzų nelaukia

Jurga pamena, kad nuo vaikystės labai mėgo fantazuoti ir kurti visokiausias istorijas. „Važiuoju, tarkim, troleibusu iš mokyklos ir dairausi, kas ką veikia, ką šneka, kaip atrodo. Viskas man įdomu. Lygiai tas pats ir dabar, ypač kelionėse“, – atvirauja rašytoja ir priduria, kad rašymas jai – smagus trumpalaikis pabėgimas nuo buities ir rutinos,  laisvė pabūti pačiai su savimi.

Tik nebūtinai pritaikius laisvą valandėlę ir užsidarius kambaryje su kompiuteriu sakiniai ritasi kaip bangos Baltijos jūroje. „Specialiai mūzų nelaukiu, jei nesirašo – tai ir nesikankinu“, – aiškina ji.

Paprašyta apibrėžti savo kūrinių žanrą vadina juos lengvo skaitymo knygomis, kurių centre – siužetinė meilės linija, papildyta ir kitais intriguojančiais elementais, kartais net detektyvo detalėmis.

Ar rastume jose Jurgos šeimos atspindžių? „Gal ne… Visos istorijos labiau išgalvotos, sufantazuotos, sužaistos. Daug peno joms duoda kelionės, o keliauti su šeima stengiamės du tris kartus per metus. Štai ir dabar užklupote mus ant ratų“, – prisipažįsta Jurga, rudeniop laukianti pasirodysiančio šešto savo romano.

Jo veiksmas vyksta Norvegijoje, Lofotenų salose, po kurias Rudalevičiai keliavo prieš dvejus metus.

„Paliko be galo stiprų įspūdį! Esu stebėtoja, svajotoja ir fantazuotoja – mane įkvepia įvairiausi žmonės, besisukantys aplink. Todėl kartais užtenka vienos frazės, vieno gesto, kad užsikabinčiau ir sučiupčiau kokią gerą idėją, – tęsia ji. – Vienos mano knygos įvykiai rutuliojasi Stambule, kuriame irgi teko nemažai pagyventi: iš pradžių abu su vyru ten atlikome medicininę praktiką, paskui keletą kartų vėl ten lankėmės, o galiausiai – kai pradėjau rašyti romaną – tampiausi visą šeimą po Stambulą, nes norėjau nuodugniau apžiūrėti kai kuriuos jo rajonus“, – pasakoja Jurga.

Joga mamai – šventas laikas

Paklausta, kokia daugiavaikės mamos dienos rutina, pirmiausia ji mini jogą. „Visi žino, kad joga mamai – šventas metas. Ir, beje, vienintelis paros laikas, kai niekas manęs nedrįsta trukdyti“, – juokiasi ji.

Paskui reikia ruošti šeimai pusryčius, išlydėti vyresnius vaikus į mokyklą, vyrą – į darbą. Šį rudenį jau ir Vasarė eis į pirmą klasę, o Jurga namuose liks su Faustu ir mažąja Lelija.

Šeima gyvena ramiame Vilniaus mikrorajone, kurį Jurga prilygina kaimui. Apie 11 valandą į jų namus pasibeldžia auklytė. Ji užsiima su mažaisiais, kad mama, užsidariusi savo kambaryje, galėtų šiek tiek padirbėti prie kompiuterio arba apsitvarkyti.

Rudelevičių didieji – Rapolas ir Žemyna – mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baleto klasėje. Nuo rudens balerina taps ir pirmokė Vasarė. Kodėl baletas? Jurga juokiasi, kad galbūt tai genai – pati kažkada buvo gimnastė, daug sportavo. Vis dėlto kalčiausias čia Rapolas, kuris būdamas ketverių atsinešė į namus skrajutę su baleto studijos reklama ir pareiškė, kad nori ją lankyti. Oskaras dainuoja berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“.

Po pietų Jurgai tenka susirinkti vaikus; jei reikia, nuvežti juos į būrelius, o kur dar šaldytuvo reikalai ir dažni reidai į maisto prekių parduotuvę. „Kai tiek burnų, mūsų šaldytuvas vis tuščas ir tuščias“, – juokiasi ji.

Naujiena: šį rudenį pasirodys šeštasis Jurgos Slankos romanas, kurio veiksmas vyksta Lofotenų salose, Norvegijoje, po kurią Rudalevičiai keliavo prieš dvejus metus. / J. Rudalevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Kur vienas – ten ir visi

Rudalevičių šeimoje ypatingą vietą užima muzika. Ne dėl to, kad Oskaras dainuoja chore. Labiau dėl penkiamečio Fausto.

„Mūsų Faustukas turi Dauno sindromą. Jis ypač jautrus muzikai. Būdavo, jei vaikystėje užleidi „Spragtuką“, Faustas užmiega akimirksniu. Šiuo metu sūnus irgi turi savo mėgstamų dainų repertuarą. Gal pasirodys keista, bet Faustas – devintojo dešimtmečio estrados gerbėjas. Dievina italų duetą „Ricchi e Poveri“, atlikėją Sabriną. Šią vasarą netikėtai atrado Edit Piaf dainas. Kadangi namuose turime plokštelių grotuvą, iš jo dažnai sklinda muzika“, – pasakoja J. Rudalevičienė.

Kai visi kur nors važiuoja šeimos autobusiuku, jame irgi visada skamba muzika, o kartais – ir pačių vaikų, tėvų dainos.

„Tačiau jei per radiją groja „Ricchi e Poveri“, kaipmat visi prašo pagarsinti, nes žino, kad tai Fausto muzika“, – šypsosi mama ir priduria, kad jų šeimoje veikia muškietininkų principas: visi – už vieną, vienas – už visus. – Ir dar... jei ateinu viena į kambarį, būtinai po dešimties minučių į jį susirenka visi.“

Pageidavimų koncerto prie pietų stalo nebūna, nes maisto gamyba nėra mėgstamiausia Jurgos veikla. Užtai ji labai džiugina šeimos vyrus. Ypač Oskarą su Rapolu, kurie, mamos žodžiais tariant, tikri šefai. Tokie geri, kad Jurgai su savo kulinariniais gebėjimais tenka pasislėpti. Sūnus tobulai gamina izraelietišką kiaušinienę – šakšuką, makaronus. O kokius didkepsnius Oskaras kepa!

Kai vienas po kito ėmė gimti vaikai, pasitarėme su vyru ir priėjome bendrą išvadą, kad vienas tegul dirba darbe, o kitas – šeimoje.

Svajonė – išsimiegoti

Prasidėjus mokslo metams, vilniečių šeima laukia savaitgalių, kai paprastai vyksta į savo sodybą miške. Ten Jurgai smagu tiesiog būti ir, aišku, rašyti.

Tobulas laisvalaikis? „Nesvarbu, kur, svarbiausia, kad visi sveiki būtų, – tikina ji. – Jei niekas neserga, tai ir gerai. Tiesa, buvo laikas, kai visa šeima lankėme kapueirą – brazilišką kovos meną.“

Jurga prisipažįsta turinti vieną svajonę. Ji labai kukli – kad kada nors galėtų pamiegoti bent jau šešias valandas. Nes visada jaučia miego trūkumą. Šiuo metu dar pati maitina Leliją. Mergaitė valgi, kelia mamytę keletą kartų per naktį.

Ar gausi šeima patiria finansinių iššūkių norėdama nueiti kad ir į teatrą ar koncertą? Jurga atvira. Sako, kas labai nori, visada randa išeičių.

„Kadangi mano čiurlioniukai po truputį ima dalyvauti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, jie gauna ir nemokamų bilietų. Kai kartą norėjau nueiti jų pasižiūrėti, pirkau penkis stovimus bilietus, atrodo, po 12 eurų, ir sėdėjome su vaikais ant laiptelių. Jokių problemų“, – tikina išradinga mama.

Paklausta apie šių dienų tėvų baubą – telefonus, Jurga sako, kad išmanųjį telefoną kol kas turi vienintelis Oskaras. Tačiau ir jam galioja griežti tėvų ribojimai.

Turtas: daugiavaikės mamos nuomone, laimė slypi ne daiktuose, o patirtyse, kurias šeima gauna per bendras keliones. Ji tiki, kad prisiminimus vaikai išsaugos visam gyvenimui. / J. Rudalevičienės asmeninio archyvo nuotr.

„Jei nesilaiko susitarimo, tenka kelioms dienoms telefoną konfiskuoti. Tuomet Oskarui reikia aiškintis draugams, kodėl tris dienas neatrašė į jų žinutes, – juokiasi linksmuolė, nesuprantanti, kam vaikams reikalingi  telefonai. – Iš mokyklos juos pasiimu, namo parvežu, jei reikia – parašau žinutę jų draugams ir taip susirandu.“

Rudalevičių namuose galioja ir daugiau taisyklių. Pavyzdžiui, prasidėjus mokslo metams, vaikai televizorių gali žiūrėti tik savaitgaliais, o darbo dienomis ekranai naudojami vien mokslo reikalams.

Paklausta, ar jų šeima laiminga, Jurga nedvejoja. Žinoma, taip. Tik jų laimės receptas labai paprastas – kantrybė, pokalbiai su vaikais ir gera muzika. Ji, sako, suteikia šeimos gyvenimui palankų foną.

Dėl ko tarp brolių ir sesių kyla daugiausia konfliktų? Pasirodo, didžiausia kova vyksta dėl asmeninių teisių, t. y. kodėl jam (jai) galima, o man ne; kodėl jis (ji), o ne aš. „Vaikai mėgsta lydėti tėtį į parduotuvę ir dažnai varžosi, kuriam teks ta garbė“, – pasakoja mama.

Kelionėse mėgsta improvizuoti

Šiuo metu šeima autobusiuku keliauja po Slovėniją. „Vyras pasiėmė tris savaites atostogų, ir štai mes kelyje“, – džiaugiasi šešių vaikų mama, į kelią pasiėmusi ir šunį – trijų mėnesių karališkąjį pudelį Šanti.

Pirmasis sustojimas su nakvyne buvo Lenkijoje, antrasis – Austrijoje (Vienoje), kur vaikai aplankė atrakcionų parką, o dabar visi tikisi daug smagių nuotykių Slovėnijoje.

Ar žodis „nuotykiai“ neskamba per drąsiai? Jurga purto galvą ir tikina, kad keliaudami jie mėgsta improvizuoti, nors visada turi keletą vietų, kurias nori aplankyti.

„Planuoti mums nelabai pavyksta. Štai buvome suplanavę sustoti viename kalnų miestelyje, bet iki jo neprivažiavome: užstrigome kitame, kur vyko kažkokia labai smagi šventė“, – aiškina ji.

Kai dėl lankytinų objektų nuomonės išsiskiria, tenka imtis kompromisų.

„Domiuosi daile, mėgstu lankytis muziejuose, todėl kartais tempiuosi šeimą ten, kur ji visai nenori“, – šypsosi Jurga.

Pasak keliautojos, kai tiek vaikų, visi turi derintis vieni prie kitų. Juk jei vienam į koją įkanda bitė ir koja ištinsta kaip kaladė – faktas, kad šlubas po kalnus nepalaipiosi: „Todėl nors visi kuo greičiau norėjo į kalnus, kopimą į juos teks atidėti.“

J. Rudalevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nakvynę rasti tokiai gausiai kompanijai irgi nelengva. Vyresnius vaikus tėvai apgyvendina viename kambaryje, o patys su mažaisiais eina į kitą. Pusryčius, jei yra sąlygos, šeima gaminasi namuose, o pietus valgo kavinėje.

Paklausta, ar nesunku keliauti su pusantrų metukų Lelija, Jurga tikina, kad dukra kelionėms netrukdo. Beje, tai jau ketvirta mažylės kelionė.

„Brangiausiai mūsų šeimai atsieina skrydžio bilietai. Visi esame buvę  Šri Lankoje, kur pragyvenimas pigus, užtai skrydis nemažai kainuoja. Tenka pataupyti. Tai labiau moka mano vyras nei aš“, – traukia save per dantį pašnekovė.

Jos nuomone, laimė slypi ne daiktuose, o patirtyse per bendras keliones. Prisiminimai išlieka visam gyvenimui. „Tikiu, kad net ir po 20–30 metų vaikai jas atsimins“, – sako Jurga.

Nuo to laiko, kai Rudalevičių šeimoje atsirado vaikai, tėvai keliauja tik su jais. Iš pradžių – su vienu, paskui – su dviem, trimis ir t. t. Pagundų išlėkti kažkur dviese nekyla? Ne! Jei Jurga pamatytų kokį gražų vaizdą ar įdomų objektą, būtinai norėtų parodyti jį ir vaikams.

Prioritetai keliaujant? Priklauso nuo kelionės krypties. Kai pernai per vaikų rudens atostogas keliavo po Vokietiją, lankėsi ir muziejuose, ir galerijose, o Slovėnijoje, aišku, svarbiausia – gamta.

Nors iki mokslo metų liko labai nedaug laiko, apie tai keliautojai dar negalvoja – gaudo naujus įspūdžius. „Būnant čia, paskambino šeimos gydytoja ir pasakė, kad vaikai dar neturi sveikatos pažymų. Tai ji ir priminė, kad rugsėjo pirmoji – ne už kalnų“, – šypsosi keliautoja.