Taip LRT RADIJUI sako būtent tokią idėją Lietuvai siūlanti Dovilė Vinskienė. Anot jos, tai būdas valstybei gauti daugiau pinigų, o ne idėja, kaip juos išleisti.

– Kaip jums kilo idėja Lietuvoje paslėpti lobį?

– Nemažai keliauju po Europą, tenka dažnai išvykti ir už Europos ribų. Supratau, kad gyvename mažytėje šalyje, kurioje būtų galima puikiai susitarti. Dar vieną dalyką suprantu – mums sunku konkuruoti Europos turizmo rinkoje. Reikia sugalvoti priežastį, kodėl žmonės pas mus atvyktų antrą kartą, nes pirmą kartą jie čia kartais atvyksta ir netyčia. Reikia, kad jie pamiltų mūsų šalį, kad išsivežtų jausmą, jog čia gera. Taip ir kilo idėja. Azartas, smalsumas, intriga žmones atvestų ilgesniam laikui ir turbūt ir antrą kartą.

– Siūlote, kad lobis turėtų būti rimtas ir solidus. Turbūt esate svarsčiusi, kas galėtų būti tas lobis? Kas galėtų privilioti?

Idėja – šalis-galvosūkis, šalis-iššūkis, į kurią važiuoji pasitikrinti savo, kaip smalsaus ir išsilavinusio žmogaus, pozicijos.

– Gyvename technologijų laikais. Įsivaizduoju, kad tas lobis neturėtų būti užkastas. Jis turėtų būti seife ir tas seifas dar turėtų būti atrakinamas kokiu nors linksmu matematiniu kodu.

Kas galėtų būti lobis? Manau, jei pabandytume šią idėją įgyvendinti (nes tai būdas gauti pinigų, o ne idėja, kaip juos išleisti), tai profesionalai, kurie susėstų prie stalo, truputėlį priderintų lobį prie tų metų konteksto. Taip pat priderintų situaciją, kaip apie tą lobį būtų paskelbta, nes mes vis tiek priklausomi nuo konteksto.

Kitąmet lobis galėtų būti susijęs su Lietuvos šimtmečiu. Ten galėtų būti šimtas auksinių lietuviškų pinigų, kurie tuo laikmečiu buvo. Čia tiesiog interpretacija.

– Siūlote, kai lobis surandamas, jį tiesiog pakeisti kokiu nors kitu lobiu?

– Turbūt pragmatiškas žmogus, grįždamas į savo šalį, tą lobį pasikeistų, bet ir loterijos laimėtojai, laimintys loteriją, suprantu, kad kažką aukoja, kad gautų tą prizą.

Visa tai tikrai palikčiau profesionalams. Man daug įdomesnė dalis – kaip žmogų, šeimą, studentus, rimtus mokslo žmones [...] atvesti iki to seifo, kad jie važiuotų per visą Lietuvą, pabūtų joje, pamatytų ją, atrastų kiekvienas savo. Tada iki to lobio kiekvienas ateitų savo keliu. Būtų gaila, jei tą lobį būtų labai lengva surasti.

– Privardijote daug skirtingų žmonių. Kaip manote, kokiam turistui tai būtų įdomiausia?

– Manau, kad pirmiausia tai azartiški, išsilavinę ir smalsūs žmonės, kurie turi galimybę keliauti ir skirti kelionėms truputį daugiau laiko, kurie keliauja ne turistiniais autobusais, o mėgsta patys planuoti savo kelionės maršrutą, kažkur ilgiau pabūti, kažkur greičiau pavažiuoti. Tokių turistų daugėja.

Lietuva turi visai gerą infrastruktūra, kuri tokiems turistams tinka: kaimo turizmas, sodybos, regioninė infrastruktūra, į kurią buvo tiek investuota. Manau, kad pirmiausia susikviestume pavienius, smalsius, azartiškus, išsilavinusius žmones, kurie tikrai ne su kastuvais čia suvažiuotų to lobio kasti.

Idėja – šalis-galvosūkis, šalis-iššūkis, į kurią važiuoji pasitikrinti savo, kaip smalsaus ir išsilavinusio žmogaus, pozicijos. Gal tai būtų šeimos su vaikais. Nežinau, kiek šiuolaikiniams vaikams tai įdomu, bet, manau, su tėvais kasti lobį būtų smagu.

– Sakėte, kad daug keliaujate po kitas šalis. Ar apie ką nors panašaus esate girdėjusi?

– Tiesą sakant, ne, bet gali būti, kad tiesiog nesusidūriau su kvietimu ieškoti lobio. Su tokiu žaidimu tiesiogiai nesu susidūrusi. Apie virtualius dalykus esu girdėjusi.

Europos turizmo rinkoje dauguma šalių turi tą deimantą, kurio visi važiuoja pasižiūrėti, kuris pritraukia. Paskui aplink tą deimantą kažkaip sukasi infrastruktūra. Šią minutę nesugalvočiau, kas galėtų būti Lietuvos deimantu. Lobis, kaip idėja, gal ir galėtų būti Lietuvos deimantu, o po to visa infrastruktūra aplink tą deimantą užsisuktų.

– Gal tai būtų įdomu ne tik užsienio turistams, bet ir patiems lietuviams? Ar lietuviai, pagal jūsų idėją, negalėtų savo šalyje ieškoti lobio?

– Manau, galėtų. Jeigu jau mums pavyktų surinkti profesionalus ir susitarti dėl to, kad tas lobis būtų paslėptas, tai tų legendų ir užuominų, atvedančių iki lobių, galėtų būti keliomis kalbomis.

Užuominos galėtų ir turėtų būti skirtingos, nes skiriasi kontekstai. Istorija, kurią pasakojame savo vaikams, kiekvienoje šalyje truputį kitokia, todėl žmogus atvažiuoja su savo kultūriniu, istoriniu kontekstu, su savo žiniomis ir patirtimi.

Manau, kad lietuviai lygiai taip pat galėtų ieškoti lobio, keliaudami per Lietuvą ir atrasdami įdomių vietų. Daugelis dažniau esame buvę Turkijoje negu Lietuvoje matę tai, kas vyko per paskutiniuosius metus. Yra gražių dalykų.