Meilė nuo vaikystės

Škotų terjeras – mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo, šiurkštaus kailio, kiek groteskiškos išvaizdos šuo. Ši veislė kadaise buvo išvesta urviniams gyvūnėliams medžioti.

A. Petrilionienė sako šios veislės šunis pamėgo dar vaikystėje, pamačiusi tuo metu populiarų klouną Karandašą su šunimi Kliaksa. Nors apie tokio šuns įsigijimą negalvojo, sutikusi kur nors bevaikštinėjant negalėdavo ramiai praeiti – turėdavo apžiūrėti, pakalbinti, paglostyti.

„Prieš kokius keturiolika metų vyko mūsų studijų grupės susitikimas, – pasakoja Ana. – Kadangi mes su vyru Gyčiu esame bendrakursiai, nuvažiavome į tą susitikimą. Ten dalyvavo ir mūsų grupės draugas Aras Dichavičius, žinomo fotografo Rimanto Dichavičiaus sūnus. Jis papasakojo, kad augina škotų terjerą. Pažadėjo, jei kergs šunį ir jis turės šuniukų – man praneš. Po kurio laiko ir skambina: yra šuniukų. Aš net drebėti iš susijaudinimo pradėjau. Tais metais buvo mano jubiliejus, tad nusprendėme ta proga škotuką ir įsigyti.“

Tęstinumas: net A. Petrilionienės skiautiniuose – škotų terjerai, todėl jos darbus dažniausiai perka šios veislės šunų mylėtojai iš įvairiausių pasaulio šalių. / Butauto Barausko nuotr.

Šeimos džiaugsmas

Tiesa, teko lukterėti, kol buvo galima šuniuką pasiimti, o kai atėjo laikas, A. Dichavičius su dukra buvo išvažiavę į Turkiją atostogauti. Moteris sako minutes skaičiavusi, kada jis grįš, kad galėtų važiuoti šuniuko.

„Kaip dabar pamenu – Aras paskambino iš oro uosto ryte. Sako: „Važiuojame namo, pamiegosime truputį, tada važiuosime pasiimti Kamanės.“ Tai mes sėdėjome ir laukėme, kada jis išsimiegos“, – prisimena Ana.

Ir galiausiai šeimos namuose atsirado didelis džiaugsmas – juoda škotų terjerė vardu Kamanė.

„Kadangi esu siuvėja, pas mane lankydavosi daug įvairių žmonių. Viena klientė pasiūlė: vesk šuniuką į parodas, – pasakoja Ana. – Aš apie šunų parodas nieko nesupratau, tad ji rekomendavo man pažįstamą vedlę – labai šaunią merginą Karoliną. Kartu su ja nuvažiavome į parodą Panevėžyje ir... laimėjome. Viskas, užsikabinome. Susidraugavome su Karolina ir pradėjome važinėti po parodas. Kadangi mes su vyru ir taip mėgome keliauti, tai nuvažiavus kur nors dar reikėdavo pilis, dvarus apeiti. Kai dabar nuotraukas pasižiūriu – visur mes su šunimis.“

Butauto Barausko nuotr.

Greitai gretos pasipildė

Vėliau šeima nusprendė, kad Kamanei reikia draugo. Ieškojo šuniuko su gerais genais Lietuvos škotų terjerų veislynuose, bet galiausiai pamatė, kad yra šuniukų vada viename Čekijos veislyne.

„Peržiūrėjau šuniukų nuotraukas ir vieno akytės įstrigo man į širdį, pagalvojau: mano šuo. Parašiau laišką veislyno savininkui, jis man labai gražiai atrašė, paskui paskambino ir svarstė, kaip tą šuniuką mums atsiųsti, – prisimena Ana. – O aš galvoju: kaip čia dabar paštu šunį siųsti? Sakau vyrui – važiuojam. Susikrovėme į automobilį daiktus ir nuvažiavome į Čekiją, dar pakeliui gausybę pilių aplankėme. Taip į mūsų namus atkeliavo Fabriano Euri-Escot, trumpiau – Fabris.“

Paaiškėjo, šeima parsivežė labai puikų veislės atstovą – Lietuvos parodose jis iškart pradėjo rinkti apdovanojimus. Tada vedlė pasiūlė nuvažiuoti į parodą Slovakijoje, kur šuo taip pat buvo puikiai įvertintas, vėliau vyko ir į parodą Čekijoje, kitose šalyse. Taip prasidėjo iki šiol besitęsiančios šeimos ir augintinių kelionės po visą Europą. Galiausiai buvo įkurtas ir škotų terjerų veislynas „Kamanės lizdas“.

Kolekcija: Petrilionių šeimos namuose gausu su škotų terjerų veisle susijusių suvenyrų. / Butauto Barausko nuotr.

Skirtingi charakteriai

Ana pasakoja, kad kartą pamačiusi rudą škotų terjerą, įsimylėjo, tačiau Lietuvoje šios spalvos škotų terjerų nedaug. Teko pasistengti, kad tokios – kviečių – spalvos augintinė atsirastų ir jos namuose. Tai moters numylėtinė Aguona, Kamanės ir patinėlio iš Kauno palikuonė, šeimininkės švelniai vadinama Agute.

Dabar šeima turi visų spalvų šios veislės augintinų – juodų, raibų, kviečių spalvos.

Juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta.

Paprašyta apibūdinti, koks šios veislės šunų charakteris, veisėja sako: „Tai dideli šunys, tik jų pakuotė maža. Dideli dantys, stambios letenos – ne be reikalo jie buvo išvesti kaip medžiokliniai. Kiekvienas šuo – su savo charakteriu, bet apibūdindama vienu žodžiu pasakyčiau, kad tai šunys aristokratai. Mes juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta. Tačiau yra sukalbami, išdresuoti juos įmanoma, supranta, kad ringe reikia dirbti – uždedi ringo pavadėlį, ir šuo tiesiog pasikeičia, su malonumu eina ir dalyvauja.“

Moteris pasakoja, kad šunys, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo įpročių ir baimių. Pavyzdžiui, Aguona – romantikė, mėgsta laiką leisti kieme viena, o einant pasivaikščioti ją asmeniškai reikia tris kartus pakviesti. Fėja – didžiausia žiežula, gina savo teritoriją – namus – nuo svetimų šunų kaip nežinia ką.

Fabris bijo visokių nestabilių dangų. „Slovakijoje gyvenome apartamentuose labai gražioje vietoje: aplink pieva, aguonų laukas, netoliese maža bažnytėlė, viešbutukas įrengtas afrikietišku stiliumi. Prie įėjimo grindyse – stiklas, apačioje smėliukas, vaikšto vėžliukas, dar kažkas. Fabrį pro ten reikėjo kaip maišą pratempti“, – sako Ana.

Jauniausias šeimos augintinis Mačio Vilniaus parodoje išsigando ventiliacijos šachtų perdangų, mat jos ten labai barškėjo, ypač kai visi bėgiojo. Dabar metalą jis užuodžia net po kilimais. Parodoje Alytuje nėjo net prie savo pelnytų apdovanojimų nusifotografuoti, nes šalia nedidelis šulinukas buvo – po aviganiu palindo, kad tik neiti pro tą geležį, nors šiaip visai nieko nebijo.

Butauto Barausko nuotr.

Škotukų pilni namai

Keliauti mėgstančiai porai šunų parodos užsienio šalyse – puikus pretekstas nuvažiuoti ir tas šalis geriau pažinti. O štai vasario mėnesį, kai šventė vestuvių 40-metį, į kelionę vežėsi visus septynis savo augintinius.

Dėl škotų terjerų veisėjų namai prisipildė ir gausybe įvairiausių su šia veisle susijusių suvenyrų.

„Iš pradžių būdavo į parodas važiuoji, pamatai kokį suvenyrą, nusiperki, – sako Ana. – Vėliau labai susidraugavome su tokia konkurente iš Danijos, taip pat turinčią juodą škotų terjerą. Ji pamatė mano siuvamus skiautinius su škotukais ir norėjo nusipirkti. Vėliau pradėjome susirašinėti, sveikinti viena kitą švenčių proga. Aš jai Kalėdoms dovanų skiautinį nusiunčiau – ji man, žiūriu, antikvarinę škotuko skulptūrėlę su sertifikatu. Tada mano vyras užsidegė tų antikvarinių škotukų ieškoti – naršo antikvaro grupėse, kur ką su škotų terjerais susijusio pamato, tuoj perka. Tie, kas žino mūsų meilę škotams, patys pasiūlo įsigyti, jei tik ką turi. Taip ta kolekcija ir auga, auga, auga.“

O Ana puošia namus (dabar jau ne tik savo, bet ir visų norinčiųjų) skiautiniais su škotų terjerais.

„Mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute, vėliau dirbau Statybininkų mokymo centre, – pasakoja pašnekovė. – Kartą, gal prieš 30 metų, ten vyko siuvimo kursai. Ir aš užsimaniau siūti. Sakau: išmokykite mane siūti taip, kad aš, pamačiusi paveiksliuką, galėčiau pasiūti. Mokytoja nusijuokė: aš po penkių metų mokslų negalėjau taip padaryti. Tačiau aš vis tiek užsidegiau, pati pradėjau bandyti ir išmokau, nereikėjo ir kursų.“

Pasiekimai: A. Petrilionienės augintiniai pelnė gausybę apdovanojimų tiek šalies, tiek tarptautinėse šunų parodose. / Butauto Barausko nuotr.

Atvaizdai ant rankdarbių

Iš pradžių Ana siuvo vaikams, paskui nusprendė siūti kostiumus vyrams. Galiausiai tiek ištobulėjo, kad vyrai pradėjo savo žmonas, vaikus pas ją vežti, tad klientų ir darbo buvo tikrai daug.

„Pastebėjau, kad nuo visų tų siuvinių labai daug likučių lieka, o aš turiu ligą – nieko neišmetu, – sako Ana. – Vis pasižiūrėdavau internete, ką iš tų likučių pasiūti galima. Atradau skiautinius ir taip užsimaniau... Pradėjau siūti iš gabaliukų. Atsimenu, sūnui paltą pasiuvau, tai kažkada gatvėje viena moteriškė net sustabdė pačiupinėti, kaip čia kas padaryta.“

Nemenkai pasipraktikavusi ir paeksperimentavusi, moteris sukūrė savo technologiją, kaip siūti skiautinius ir įsiūti į juos škotukus – dabar tai jos aistra. Ir škotukai kažkaip paslaptingai atsiranda bene kiekviename skiautinyje – ar tai būtų servetėlė, ar užtiesalas, ar pagalvės užvalkalas, ar aksesuaras, krepšys, rūbas.

„Kažkada skiautiniai buvo žaidimas, dabar jau ne – jau turiu internetinę parduotuvę, parduodu ten savo skiautinius, gaunu užsakymų. Kadangi į kiekvieną mano skiautinį būtinai įlenda škotukas, tai pagrindiniai mano pirkėjai – škotų terjerų mylėtojai iš viso pasaulio. Kartą įsigijęs škotą apie kitą veislę niekada nebegalvosi“, – sako pašnekovė.