– Praėjusią savaitę buvo minima Tarptautinė slaugytojų diena. Problemų ji nesušvelnino, ir slaugytojos vis dar renkasi emigraciją. Kaip ją sustabdyti?

– Pagrindinės slaugytojų emigracijos priežastys – mažas darbo užmokestis ir didelis darbo krūvis. Dėl to vyksta socialinis dialogas tarp mūsų organizacijos ir visų lygių politikų: Seimo Sveikatos reikalų komiteto, Sveikatos apsaugos ministerijos.

– Ko prašote: didesnių atlyginimų ar mažesnio darbo krūvio?

– Prašome koreguoti slaugytojų darbo krūvio nustatymo aprašą ir džiaugiamės, kad esame išgirsti: Sveikatos apsaugos ministerijoje sudaryta darbo grupė darbo krūviui peržiūrėti. Joje yra ir mūsų organizacijos atstovų.

– Atrodo, kad slaugytojos savanoriškai dirba labai daug, dauguma jų – mažiausiai pusantro etato krūviu.

– Dirba daug, nes slaugytojų jau trūksta, be to, jų gaunamas darbo užmokestis neleidžia oriai egzistuoti. Slaugytojos, alindamos savo sveikatą, siekia sudurti galą su galu, kad patenkintų savo socialinius poreikius.

– Vadinasi, siekiama mažesnio darbo krūvio ir didesnio atlyginimo?

– Darbo krūvis turi būti optimalus, kad slaugytojas galėtų atlikti procedūrą saugiai, nepakenkiant pacientui. Juk dirbama su žmonėmis, o ne su popieriais, kuriuos galima perrašyti ar trintuku ištrinti klaidą.

– Slaugytojas turėtų dirbti ne ilgiau kaip aštuonias valandas? Dabar juk dirba po dvylika ir ilgiau?

– Darbo krūvis per parą turėtų būti aštuonios valandos ir pacientų skaičius turėtų būti toks, kad būtų galima neskubant, normaliai, nerizikuojant jų sveikata, be įtampos atlikti visas procedūras.

– Naktimis slaugytojams tenka aptarnauti ir iki 50 ligonių?

– Tai priklauso nuo įstaigos vadovo, slaugos proceso administravimo.

– Slaugytojai galėtų nesutikti su tomis sąlygomis, kurios yra primestos?

– Kai kur yra deramasi su įstaigos vadovu, kai kur protestuojama, atsisakoma dirbti. Kilus konfliktams slaugytojai meta darbą ir išvyksta į Skandinavijos šalis, Vokietiją arba keičia profesiją. Išėjusieji į užtarnautą poilsį jaučiasi nualinti, pavargę.

– Dirbantys pensinio amžiaus slaugytojai sunkiai susidoroja su pareigomis...

– Sunkiai, bet dirba, nes slaugytojų trūksta net ir didžiųjų miestų gydymo įstaigose, ne tik rajonuose. Ypač sunku intensyviosios terapijos, greitosios pagalbos padaliniuose, kur darbuotojai turi būti stiprūs fiziškai, greitos reakcijos. Deja, situacija yra tokia, kokia yra.

– Politikai ir gydymo įstaigų vadovai visa tai mato. Kodėl, jūsų nuomone, nesprendžia problemų?

– Manau, jų nemato arba nenori gilintis. Kartais kyla klausimas, kokia tų įstaigų vadyba? Ne man tai spręsti, bet problemos kartojasi, jos bado akis, o taip negali būti. Sveikatos priežiūros sistema be slaugytojų paprasčiausiai žlugtų. Jau ir dabar, slaugytojų skaičiui Lietuvoje pradėjus mažėti, padaugėjo problemų ir pacientų skundų. Slaugytojų stoka, itin – kaimo vietovėse, pirmiausia atsiliepia vienišiems, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, prastėja jų priežiūra.

– Ir didėja darbo krūvis gydytojams?

– Jų darbo krūvis – ir taip labai didelis. Su juo neįmanoma susidoroti, kai 35–40 pacientų sėdi prie kabineto durų.

– Toks darbo organizavimas yra nusikalstamas?

– Tai neveda niekur. Tai profesijos atstovų praradimas. Trys universitetai, šešios kolegijos rengia bendrosios praktikos slaugytojus, o kiek jų įsidarbina Lietuvoje? Jie nori gyventi čia ir dabar, turi žinių ir pasirengę jas taikyti. Užsienyje jų kolegos uždirba tris keturis kartus daugiau ir dirba be įtampos, pervargimo, patenkindami savo socialinius poreikius. Todėl jaunimas, o ir vyresnieji emigruoja, dirba ir uždirba, netgi remia čia likusius artimuosius.

– Ar mūsų šalyje slaugytojams suteikiama ne per mažai funkcijų?

– Slaugytojų veiklą aprobuoja teisės aktai. Yra nustatytos normos, bet jų nesilaikoma. Slaugos procese reikia pokyčių, lankstesnio požiūrio, daugiau pasitikėjimo specialistais ir teisingesnio darbų pasidalijimo. Slaugytojo darbas turi būti susijęs su pacientų aptarnavimu, o ne pagalba gydytojui. Nuostata, kad slaugytojas yra gydytojo pagalbininkas – neteisinga. Slaugytojas yra lygiateisis savarankiškas medikų komandos narys, ir šis principas turi būti įgyvendintas.

– Užsienio šalių gydytojai turi asistentus?

– Ne tik dalyvaujame užsienio šalyse vykstančiose konferencijose, bet ir lankomės medicinos įstaigose, domimės jų darbo patirtimi. Matome, kad ten gydytojams slaugytojai ne tarnauja, o bendradarbiauja su jais. Kiekvienas dirba savo darbą, susijusį su pacientų priežiūra, pagalba jiems.

– Pas mus poliklinikose slaugytojos juk tikrai sekretorėmis dirba?

– Jos turi būti atlaisvintos nuo tų darbų. Mačiau Airijoje pirminės grandies slaugytojų įstaigas, kur jie dirba savarankiškai, atskirai nuo šeimos gydytojų. Su pastaraisiais dirba tik registratorės, statistikai, viso labo kokie du darbuotojai. Bendruomenės, psichikos sveikatos, vaikų slaugytojai, akušerės savarankiškai organizuoja savo darbą, lanko ligonius ir tik elektroninėje erdvėje pasidalija informacija apie juos su gydytojais.

– Taip dirbant padidėja slaugytojų atsakomybė ir savivertė. Ar nevertėtų šį modelį įdiegti pas mus, kad ir ligoniams būtų geriau?

– Nežinau, kodėl Lietuva kuria savo modelį, daug metų vargsta, ir darosi vis sunkiau ir ligoniams, ir gydytojams, ir slaugytojams.

– Kiek pastarųjų emigravo?

– Šios statistikos neturime. Mūsų organizacijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys net ir apie darbuotojų skaičių labai skiriasi. Pagal mus šalyje dirba 16 tūkst. slaugytojų, o prieš 20 metų jų buvo 36 tūkst. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pas mus yra 20 tūkst. slaugytojų.

Žinome, kad jų išvyksta nuolat. Kasmet iš Lietuvos emigruoja po 40 tūkst. gyventojų, o slaugytojų gali būti apie 10 proc.

– Jūs esate slaugytoja, bet šio darbo nebedirbate?

– Pirmas mano diplomas yra akušerės, po to, baigusi medicinos universitetą, tapau slaugytoja. Jau dešimt metų dirbu vien slaugos specialistų organizacijoje, antrą kadenciją – prezidente. Kai buvau išrinkta viceprezidente, atsisakiau slaugos praktikos.

– Nesiilgite jos? Juk sakoma, kad slaugytojais tampama iš pašaukimo.

– Ilgiuosi bendravimo su pacientais, nes turiu 30 metų darbo stažą. Bet dabar bendrauju su ligoniams paslaugas teikiančiais kolegomis. Revizuojame įstaigas, susitinkame su slaugytojais, įstaigų vadovais. Maloniai nustebino Panevėžio ligoninėje surengta šventė slaugytojams, finansinės išmokos jiems, nes tai – ne tik parama, bet ir pagarba, dėmesys. Viliuosi, kad tokia praktika plis.

– Ko labiausiai ir artimiausiu metu norite pasiekti?

– Štai iš Sveikatos apsaugos ministerijos gavome raštą, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo Rizikos valdymo dalies rezervo skiriama 21 mln. eurų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms minimalios mėnesinės algos kėlimui iš dalies kompensuoti ir darbo užmokesčiui didinti. Finansų ministerija pritarė, kad nuo liepos pirmosios bus galima naudoti tas lėšas. Reikės stebėti, kaip įstaigų vadovai jas paskirstys, ar padidins atlyginimus slaugytojams.

– Tikitės, kad padidins, ir slaugytojos bus malonesnės ligoniams?

– Gali būti, kad kam klius, kam ir neklius. Slaugytojams turėtų tekti daugiau, nes jų darbo užmokestis nesiekia šalies vidurkio. Manau, kad atsiras ir daugiau, kam reikia tų pinigų, bet būtų neteisinga, jei slaugytojų poreikiai eilinį kartą būtų nustumti į šalį.

– Juk politikai visas problemas pateisina lėšų stygiumi, o 21 mln. eurų – ne kažin kas, jei vien slaugytojų pas mus dvi dešimtys tūkstančių?

– Sveikatos apsaugai turi būti skiriama daug daugiau lėšų nuo bendrojo vidaus produkto, kaip skiriama kitose šalyse.

– Kaip to išreikalauti?

– Reikia išsirinkti tokius politikus, kurie tarnautų žmogui, o pirmiausia – sergančiajam.