Kaltininko pavardė girdėta

"Ilgai tyrinėjau, lyginau faktus ir dabar galiu pasakyti, kas 1944 m. sausio 9-ąją pražudė gaisre Klivlande Lietuvos prezidentą A.Smetoną", – drąsiai pareiškė "Kauno dienoje" apsilankęs S.Šimkevičius, nors iki tol niekas nedrįso to atvirai tvirtinti.

Sužinojusi įvardyto kaltininko pavardę, suklusau – ji jau buvo girdėta. Paskutinį kartą tą pavardę mačiau Ingridos Jakubavičienės knygoje "Duetas", kurioje istorikė pasakoja apie prezidento ir jo žmonos gyvenimą, A.Smetonos žūtį, apie gaisro, kilusio jų name Klivlande (JAV), aplinkybes.

Šiame kontekste buvo minima lietuvio Povilo Rotomskio pavardė. Būtent šią pavardė paminėjo ir savarankišką tyrimą Lietuvoje atlikęs S.Šimkevičius, kuris, beje, nebuvo skaitęs "Dueto". Tad jo tyrimas sudomino, tačiau prieš tai pateiksime žinių apie kairiųjų lietuvių ir sovietinės spaudos reakciją į prezidento žūtį, sklidusius gandus.

S.Šimkevičius įsitikinęs, kad būtent P.Rotomskis organizavo A.Smetonos žūtį.

Nepraleido pro ausis gandų

Minėtoje knygoje be Sofijos Smetonienės, A.Smetonos sūnaus Juliaus liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A.Smetonos žūties priežastį (grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose, nors iš tiesų, dar nepasveikęs po gripo, prezidentas nenorėjo vienmarškinis išbėgti žiemą į kiemą), ir prezidentą koneveikiančią sovietinę spaudą.

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą, sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

I.Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P.Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. "Lietuvos aide". Ji rašė, kad 1949 m. svečiuodamasi pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su į svečius iš Vilniaus atvažiavusiu P.Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai "didelis komunistas", 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P.Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, teigė, kad tai jis 1944 m. sausį sutvarkęs A.Smetoną.

Pasak S.Šimkevičiaus, savarankiškai tyrusio šio "didelio komunisto" biografiją, P.Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Tai liudija jo biografijos faktai: Povilas, dar 1928 m. būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos. Karo metais, 1942–1944 m., P.Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšius su Lietuva.

Tikėtina versija

1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P.Rotomskis iškart tampa užsienio reikalų ministru. "Taip Kremlius atsidėkojo P.Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t.y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A.Smetona. Taip buvo pašalintas teisinis kliuvinys galutinai inkorporuoti Lietuvą į SSRS", – įsitikinęs S.Šimkevičius.

Gaisras ir po jo išlikęs namas Klivlende, kuriame 1944 m. sausio 9-osios rytą žuvo A.Smetona.

Istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus nuomone, S.Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P.Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą.

"Be kitų priežasčių ir aukščiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P.Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV", – pastebėjo istorikas.

Sutapimas ar atsitiktinumas?

S.Šimkevičius pasakojo, kad ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P.Rotomskiui. "Jo nekrologe aptikau informaciją, kad, grįžusį iš JAV į Lietuvą, P.Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais bei medaliu "Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare". Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija", – teigė teisininkas.

Jis įsitikinęs, kad šie apdovanojimai – tai padėka už teroristinio akto surengimą Klivlande. "Nekrologas, išspausdintas "Tiesos" laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P.Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius", – sakė S.Šimkevičius.

Vairuotojo prisiminimai

S.Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš I.Jakubavičienės knygos "Duetas".

Knygoje rašoma, kad 1993 m. "Lietuvos aide" buvo išspausdinta žinutė, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad jam kartą teko vežti P.Rotomskį su bičiuliu. Pakeliui P.Rotomskis pasigyrė bičiuliui, kad tai jis sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A.Smetona.

Pasak istorikės I.Jakubavičienės, yra manančiųjų, kad sovietų agentai – o toks galėjo būti P.Rotomskis – užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių dokumentų, galinčių patvirtinti šiuos gandus, iki šiol nerasta. O gal ir neieškota?

Visgi S.Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P.Rotomskis galėjo turėti ne tik aukštesnių institucijų nurodymus, bet ir asmeninių interesų nužudyti A.Smetoną – jam valdant 10 metų kalėjo už komunistinę veiklą.

Nepatogi figūra

"Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir šiandien veikia praktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A.Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus LTSR istorikas, dar tik sovietizuoto URM dipkurjeris. Tuo metu A.Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jis buvo nužudytas sovietų Klivlande, tampa gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.", – sakė dr. A.Kasparavičius.

Pasak istoriko, Antrajame pasauliniame kare, JAV ir SSRS nuo 1941 m. rudens veikiant kaip sąjungininkėms, JAV gyvenantis prezidentas A.Smetona išties buvo nepatogi figūra abiem pusėms. Pirmiausia, žinoma Maskvai, kuri turėjo pagrindą baimintis, kad, karui baigiantis ar vos pasibaigus, amerikiečiai staiga gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip paveikti pastarosios legitimumo klausimą Baltijos šalyse. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą.

Tiesa akylai saugoma

Galutinai šią paslaptį galėtų išspręsti autentiški dokumentai. Pirmiausia – tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir bendrai sovietinės rezidentūros JAV. Tiksliau tariant – tų dokumentų išslaptinimas. Kad taip nutiks – labai mažai tikimybė.

"Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, o ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį. Tokia yra žvalgybos ir kontržvalgybos esmė visame pasaulyje. Taigi tikėtis, kad paslapties šydas greit nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu", – teigė dr. A.Kasparavičius

Versija – ne faktas

"Žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pokarinio pasaulio ateitį daugeliui metų į priekį ir nugalėtojų vaidmenį jame, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių siurprizų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A.Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms", – įsitikinęs dr. A.Kasparavičius.

Antanas Smetona

Pasak istoriko, būtų neatsakinga manyti, kad amerikiečių specialiosios tarnybos neskyrė dėmesio Lietuvos prezidentui. JAV specialiųjų tarnybų dokumentų apie Smetonos priežiūrą paviešinimas galėtų kažkiek praskleisti paslapties šydą. Deja, tai beveik neįtikima, nes žvalgyba ir viešumas – tai du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai.

Tad A.Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotus trečiųjų asmenų prisiminimus ar liudijimus apie P.Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančius sutapimus jo karjeroje. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A.Smetonos žūties priežastį. S.Šimkevičiaus išvados – tai tik senos versijos, o ne fakto patvirtinimas.