Pereiti į pagrindinį turinį

Socialinė atskirtis ir vaikai

2024-10-02 10:16
„Kauno dienos“, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro inf.

Eurostato šiemet paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad ES kas ketvirtam vaikui iki aštuoniolikos metų amžiaus gresia skurdas arba socialinė atskirtis (25 proc.). Palyginimui, suaugusių ES skursta kas penktas (20 proc.). Didžiausi vaikų skurdo rizikos rodikliai buvo Rumunijoje (39 proc.), mažiausi rodikliai užfiksuoti Slovėnijoje (11 proc.), Suomijoje ir Nyderlanduose (po 14 proc.).

Nors Lietuvos skaičiai šiek tiek „gražesni“ už ES vidurkio (užimame penkioliktą vietą), situacija nėra džiuginanti – mūsų šalyje skurdas gresia kas penktam vaikui (22 proc.). Socialinio darbuotojo Edvino Gursko teigimu, skurdas yra viena iš pagrindinių priežasčių, įsukančių vaiką į „užburtą“ socialinės atskirties ratą, iš kurio ištrūkti sunku net ir suaugus.

„Aš matau, kaip skurdas ir buvimas atskirtyje paveikia vaikus. Kasdien bendrauju su vaikais ir jų tėvais iš socialinės rizikos šeimų ir matau, kokius gilius psichologinius sunkumus patiria dėl jų šeimos socialinės atskirties. Pastebiu, jog šie vaikai dažnai nešiojasi su savimi nesupratimo, atstūmimo ar tiesiog pasaulio abejingumo naštą“, – sako E. Gurskas.

Problema – įvairialypė

Skurdo problema, anot socialinio darbuotojo, yra sudėtinga ir daugialypė, apimanti tiek ekonominius, socialinius, emocinius ir psichologinius aspektus. Skurdas lemia ekonominę nelygybę, kuri tiesiogiai veikia vaikų galimybes. Vaikai, augantys skurdžiose šeimose, dažnai neturi lygiavertės prieigos prie įvairių paslaugų, todėl gali jaustis izoliuoti ir atskirti nuo bendraamžių, kurie turi geresnes galimybes.

„Kartais man atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Iš vienos pusės – statistiniai skaičiai rodo, kad Lietuvoje auga pajamos, iš kitos pusės – Lietuvoje vis dar skursta daugiau kaip 100 tūkst. vaikų. Kiekvieno tokio vaiko širdyje mes, kaip visuomenė, paliekame didžiulį randą“, – sako Edvinas.

Kuria izoliaciją

Vaikai iš skurdžių šeimų dažnai patiria socialinę stigmatizaciją – jiems primetamos išankstinės nuostatos. Jų šeimos statusas gali sukelti bendraamžių, kaimynų ir mokytojų neigiamą požiūrį, ir tai dar labiau didina atskirtį. Tokie vaikai gali jaustis nepageidaujami mokykloje ar bendruomenėje. Socialinė stigmatizacija apriboja vaikų bendravimo, o kartu – ir socialinius įgūdžius, neskatina jų elgtis kitaip.

Kasdien bendrauju su vaikais ir jų tėvais iš socialinės rizikos šeimų ir matau, kokius gilius psichologinius sunkumus patiria dėl jų šeimos socialinės atskirties.

Skurdas paveikia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Eurostato duomenys rodo, kad skurdas priklauso nuo išsilavinimo, tačiau apie 10 proc. skurdo rizikoje gyvenančių vaikų tėvai yra su aukštuoju išsilavinimu. Taigi, jis gali paliesti labai įvairias šeimas. Anot Edvino, tėvai, susiduriantys su finansiniais sunkumais, gali būti labiau linkę į stresą, nerimą, depresiją, priklausomybes. Ši „puokštė“ neigiamai veikia visos šeimos gyvenimą.

„Vaikai, augantys aplinkoje, kur gyvenama iš pašalpų, gali nesąmoningai kartoti tėvų elgesį, pavyzdžiui, nesiekti geresnio išsilavinimo, manyti, kad iš pašalpų gyventi yra labai gerai. Tačiau toks elgesys tik dar labiau gilina šių šeimų socialinę atskirtį“, – įsitikinęs E. Gurskas.

Šeimos atspindys

Socialinėje rizikoje esantys tėvai, patirdami stresą dėl finansinių sunkumų ar asmeninių problemų, gali nesąmoningai perduoti savo emocinį skausmą vaikams. Tai gali pasireikšti per kritiką, ignoravimą ar net grasinimus. Ir toks tėvų elgesys veikia vaiko savivertę ir emocinį saugumą.

„Socialinės rizikos šeimose dažnai pasitaiko priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų. Tėvų priklausomybės gali sukelti nestabilumą namuose, o vaikai gali tapti šių problemų liudininkais ar net aukomis. Tai ne tik sukelia fizinį ir emocinį pavojų, bet ir gali sukelti ilgalaikes psichologines traumas“, – teigia E. Gurskas.

Norintys tokioms šeimos padėti, socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su neigimu, socialinių ir kitų paslaugų ignoravimu. Jeigu neigia tėvai, dažniausiai jų elgesį kopijuoja ir vaikai. Tokiu atveju prakalbinti vaiką ir jam padėti yra labai sunku.

Emocinis saugumas

„Vaikams reikia jausti emocinį saugumą. Mes, kaip visuomenė, daug dėmesio skiriame vaikų akademiniams pasiekimams, elgesiui ar išoriniams veiksniams. Pamirštame, kad vaikai pirmiausia turi jaustis emociškai saugūs. Mano paslaugų gavėjų tarpe šeimoje trūksta pastovumo, meilės, supratimo. Vaikai dažnai patiria stiprų emocinį skausmą, kurį sunku pastebėti iš išorės“, – asmenine patirtimi dalijasi socialinis darbuotojas.

E. Gurskas teigia, kad dažnai suaugusieji ignoruoja savo pačių emocines problemas. Tai susiję su atsinešamu šeimos modeliu. Gali būti, kad jau tėvai, seneliai ignoravo problemas, neišmokė savo vaikų elgtis kitaip, neišmokė valdyti streso, pykčio. Tai žeidžia vaiką tiek emociškai, tiek fiziškai – tėvai nuvertina vaiko nuomonę ir ignoruoja jausmus: tokiose šeimose draudžiama kalbėti, reikšti jausmus.

Anot Edvino, skurdas įstumia vaikus į situaciją, iš kurios pasitraukti reikia didžiulių pastangų. Socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai imasi veiksmų, kad padėtų šiems vaikams ir jų šeimoms. Tačiau ne mažiau svarbi ir bendruomenė, ir galiausiai – politikų sprendimai mažinant skurdo lygį ir užtikrinant, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes augti ir vystytis. Galbūt galėtų padėti socialinės paramos programos, tokios kaip bazinės pajamos ar subsidijos, padedančios sumažinti skurdą ir užtikrinti, kad šeimos galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius. Visiems mums turėtų rūpėti, kad vaikai, nepriklausomai nuo jų socialinės ir ekonominės padėties, galėtų pasiekti savo potencialą ir jaustis priimti visuomenėje, įsitikinęs socialinis darbuotojas Edvinas.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų