Nuo cukrinio diabeto komplikacijų ir silpno regėjimo kenčianti Ieva Krivickaitė dabar jaučiasi drąsiau, nes jau beveik metus kelią jai rodo keturkojė vedlė Fėja.

„Eidama gatve pradėjau išsitiesti, nes galiu pasitikėti, žinau, kad mane nuves ten, kur reikia, kad nuves saugiai, ko nebūdavo, kai eidavau viena su baltąja lazdele“, – teigė gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja I. Krivickaitė. 

Lietuva, priešingai nei kitos Europos šalys, vedlių paruošimo nesubsidijuoja. Šunų įsigijimo, rengimo ir priežiūros išlaidas turi padengti patys asmenys su regos negalia. 

„Jau yra žingsnis į priekį, kad Lietuvoje turime pirmą žmonių padovanotą šunį vedlį, kad visuomenė šviečiama, kad apie tai kalbame, kad neregiai pradeda apie tai svajoti“, – tikino I. Krivickaitė. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

I. Krivickaitės keturkojė buvo dresuota Latvijoje ir šiuo metu yra vienintelis šuo vedlys Lietuvoje. Toks šuo kainuoja 25 tūkst. eurų. 

„Žmogui su regos negalia, kuris ir taip yra socialiai pažeidžiamas, rasti 20 arba 25 tūkst. eurų šunio įsigijimui – ypatingai sunku“, – sakė aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas Paulius Karvelis.

Šuns vedlio įstatymas Lietuvoje įsigaliojo tik nuo šių metų. Taip buvo sudaryta galimybė su tokiu keturkoju judėti tiek viešojoje, tiek privačioje erdvėje.  

Šalyje šiuo metu yra viena mokykla, planuojanti rengti šunis vedlius ir vykdyti jų priežiūrą. Bet kol nėra finansavimo keturkojų rengimui ir juos įsigyti gali tik vienetai, įstaiga negali būti akredituota. 

„Kompetencijų prasme esame tam pasiruošę, atsiremiame tik į finansavimo stygių“, – tikino tarnybinės šunininkystės klubo vadovas Vaidotas Glodenis. 

Šuo vedlys yra ruošiamas dvejus metus, o šunį parengęs specialistas jį prižiūri visą gyvenimą. Tai, jog keturkojį galima įsigyti tik užsienyje, apsunkina priežiūros procesą. 

„Jei iškils kažkokia problema, bus sudėtinga, nes iš Vokietijos instruktoriui atvažiuoti yra didžiuliai kaštai“, – kalbėjo V. Glodenis. 

Kadangi Lietuvoje I. Krivickaitė vienintelė naudojasi šuns vedlio pagalba, panašu, lietuviams trūksta žinių apie jų darbo specifiką. 

„Didžiausia problema – mažus vaikus auginantys tėvai, kurie mato mielą šunį ir jų vaikas nori jį pakalbinti, paglostyti, o aš neleidžiu to daryti, nes tiesiog tai yra šuo, kuris dirba, kuris nėra žaidimams. Aš su juo nežaidžiu ir nesimyluoju, nors to norėčiau“, – pasakojo I. Krivickaitė. 

Kol kas tai – prabangos, bet ne bazinio būtinumo prekė arba pagalbos priemonė asmeniui su negalia.

Pasak viceministrės, pirmiausia reikia įvertinti, kokios paslaugos atlieptų asmenų su negalia poreikius. 

„Kol kas tai – prabangos, bet ne bazinio būtinumo prekė arba pagalbos priemonė asmeniui su negalia. Bet tikrai ateityje, formuojantis poreikiui, formuojantis dresiruojančių organizacijų buvimui, tai galėtų būti dalinai finansuojama“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė J. Jakštienė. 

Vis dėlto, diskusijos dėl šuns vedlio finansavimo vyksta lėtai.