Trisdešimties metų užsitikrinęs finansinę nepriklausomybę įvairių organizacijų steigėjas ir rėmėjas, Valstybės pažangos tarybos narys, "Baltųjų pirštinių" iniciatorius Tadas Langaitis įsitikinęs, kad žmogus gali būti laimingas tik duodamas, o jei niekas nesikeis Lietuvos politikoje, mūsų laukia pilka ateitis.
– Žvelgiant į tavo pastarųjų metų aktyvumą, galima teigti, kad gimė naujas politikos planas "Tadas Langaitis". Kam jis atstovaus? Šešėliniams žmonėms?
– Kokiems dar šešėliniams žmonėms? – šiek tiek įsižeidęs. – Lietuvos piliečiams. Politikoje dabar didelė stagnacija. Jau kuris laikas raginu politines partijas įtraukti jaunus talentingus žmones į politiką. Kitaip laukia pilka ateitis.
– O dabartis nėra pilka?
– Dar turime galimybę nevirsti pilka ES provincija. Visame pasaulyje vyksta kova dėl talentų. Lietuviai yra talentingi žmonės, vertinami pasaulyje, turintys daug galimybių, vis dėlto dauguma jų myli savo šalį ir norėtų dirbti bei kurti Lietuvoje. Tačiau negaudami orų gyvenimą užtikrinančių pajamų ar neturėdami tinkamų saviraiškos galimybių likti čia, jie išvyksta ir išvyks. Vienas pagrindinių juos baidančių dalykų Lietuvoje – žemos kokybės, neskaidri ir gana korumpuota politika, valstybės valdymas.
– Įbaugintą, sunkiai gyvenantį, pažemintą, gniuždomą žmogų valdyti daug lengviau.
– Taip. Kai kurios politinės partijos veikia išskirtinai kaip korupcinės sistemos. Kitos partijos – skurdą generuojančios sistemos, jos tariamai atstovauja skurdžiausiai gyvenančių gyventojų interesams, tačiau per rinkimus gavusios jų balsus jos stengiasi išlaikyti savo rinkėjus skurde, nes tik gyvenantieji skurde balsuoja už tokias partijas.
Mus veikia ir išorės propaganda, Kremliaus geopolitiniai tikslai mus paversti buferine zona tarp Rusijos ir NATO. Sulaukiame aktyvių Kremliaus propagandos kampanijų, nukreiptų prieš žmones, kurie gina nacionalinius Lietuvos interesus. Mus bando skaldyti ir valdyti.
– Tadai, o už tavo nugaros išties nieko nėra?
– Nieko. Niekad nereikėjo. Visą gyvenimą esu pats sau viršininkas. Tik keturis mėnesius darbe turėjau tiesioginį viršininką, kurį mačiau kiekvieną dieną. Teikiu pirmenybę darbui komandoje, tai mane labai motyvuoja, tačiau drąsiai imuosi lyderystės. Vadovavau, investavau, kūrėme verslus, sukūrėme šimtus darbo vietų, sekėsi neblogai, susikūriau gerovę ir finansinę nepriklausomybę. Užnugario neturiu ir man jo nereikia.
– Esi organizacijos "Baltosios pirštinės" (tai – pilietinė iniciatyva, pasisakanti už skaidrią viešąją politiką) iniciatorius, vienas įkūrėjų. Gyvenime neretai baltos pirštinės slepia juodas sielas.
– Jums tereikia pamatyti tuos jaunus, pilietiškus žmones. Matyti, kaip ir kiek jie dirba aukodami savo laisvalaikį ir ramų privatų gyvenimą. Ir tos jūsų abejonės dėl "Baltųjų pirštinių" savanorių iškart išsisklaidytų.
– Kuo paaiškintum, kad laimingesniais už daugelį Europos, Amerikos žemyno šalių, save laiko ekonomiškai skurdesnių šalių gyventojai – Pietryčių Azijos, Lotynų Amerikos?
– Laimingiausiais save laiko danai. Tiesa, stebina tyrimai, iš kurių matyti, kad neturtingų šalių, mažai teisių, žemą išsilavinimą turintys žmonės yra tarp laimingiausių. Dažnai skubama daryti išvadas, kad laimei daug įtakos turi ir klimatas, ir kultūra.
Laimės sąvoka moksliniuose tyrimuose skirstoma į dvi kategorijas. Viena – akimirksnio: kiek laimingas jautiesi dabar? Kita – kaip tu vertini savo gyvenimą, kaip tau sekasi bendroje perspektyvoje?
Kur šviečia saulė, groja muzika, gyvenimas, kalbant apie konkrečią akimirką, atrodo lyg ir lengvas, bet kai žmogus įvertina laimę žvelgdamas į tolimą ateitį – pagalvodamas apie karjeros galimybes, vaikų ateitį, atsakymas jau kitoks.
Pagal vieną tyrimą 27 proc. lietuvių yra visiškai laimingi. Tai – aukštas rezultatas Europoje. Tačiau pas mus didelė takoskyra tarp laimingų ir nelaimingų, kurių yra tikrai ne mažiau. Ir jiems reikia padėti, nes užimame antrą vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių. O juk vienai savižudybei tenka dar apie 20 bandymų nusižudyti.
– Tau dabar 37-eri metai, bet jau prieš keliolika metų sakei, kad esi finansiškai apsirūpinęs.
– "Facebook'o" įkūrėjas Markas Zuckerbergas yra jaunesnis už mane ir vienas turtingiausių pasaulio žmonių. Jokių stebuklų. Informacija apie mane – vieša.
– Su partneriais sukūrei pirmąjį rizikos kapitalo fondą Baltijos šalyse, vadovavai interneto verslo įmonėms, dirbai investicinėje bankininkystėje, konsultavai, kūrei technologijas...
– Taip. Labai jaunas prisiėmiau didelę atsakomybę, labai daug dirbau, būdamas 19–24 metų nežinojau, kas yra savaitgalis. O pradėjau dirbti nuo 15 metų. Beje, pirmasis mano darbas buvo "Kauno dienoje".
Investicinėje bankininkystėje pavyko uždirbti metinių premijų, mokamų už sėkmingą darbą. Tą pirmąjį kapitalą investavau į IT startuolius skirtingose šalyse. Kai kur bankrutavo, kai kur pasiekė gerų rodiklių, kai kur – net labai gerų.
2000 m. Tartu buvo įkurta informacinių technologijų paslaugų įmonė "Webmedia Group", 2005 m. programinės įrangos plėtros sektoriuje tapusi pirmaujančia Estijoje, 2011 m. tapusi didžiausia savo sektoriuje Baltijos šalyse. Šiame versle dirbau daugiausia, vėliau pardaviau savo dalį ir tapau finansiškai nepriklausomas. Tuomet pradėjau užsiimti visuomenine veikla.
– Bet to neplanavai.
– Pripažįstu. Nežinojau, kad tiek daug savo gyvenimo metų ir pinigų investuosiu į visuomeninę veiklą Lietuvoje.
– Kuo atremtum smūgį tų, kurie sakys, kad uždirbdamas iš investicinės bankininkystės, sujungdamas įmones prisidėjai prie žmones skurdinančių bankų ir verslo sistemos?
– Nesutinku, kad tokie veiksmai skurdina žmones. Jei modeliuosime žmoniją be bankų, jos vystymosi istorija būtų daug sunkesnė ir skurdesnė. Bankų projekto pradžia buvo itin teisinga ir gera. Tačiau kažkokiu metu atsirado žmonių, kurie tai išnaudojo ne tiems tikslams. Ir nutiko nelaimė.
– Kiekvienas sunkmetis padidina takoskyrą tarp turtingų ir skurdžiai gyvenančių žmonių. Tad akivaizdu, kad kai kam naudingi tokie sukrėtimai.
– Tikiu, kad galima reguliuoti bankininkystės sistemą taip, kad ji neveiktų prieš žmonių interesus. Tam buvo sukurta bankų priežiūros sistema, privaloma tvarka bankai turi kurti bendrą rezervą sunkiai dienai ir spręsti savo problemas ne mokesčių mokėtojų pinigais.
– Sakei, kad Lietuva tau primena vėjo blaškomą laivą. O gal tokia yra visa žmonija, kuri žengia vartojimo keliu, pamindama žmogiškumą ir dvasines vertybes?
– Tai – amžiaus klausimas. Kova tarp materializmo ir postmaterializmo, tarp žmonių, kurie gyvena daiktų pasaulyje, jiems vergauja, ir žmonių, kurie jau atsikando materializmo, vyksta daugelyje frontų. Bet labai sunku kalbėti su žmonėmis, kurie neparagavo materializmo.
Pavyzdžiui, Vilniuje daug žmonių į darbą važiuoja dviračiais. Papasakokite prakutusiam Kinijos miesto gyventojui, kad neverta pirkti automobilio. Jis visą gyvenimą svajojo apie nuosavą automobilį, kurio užkimštose miesto gatvėse jam reikia kaip penktos kojos. Nepabandęs jis to nesupras. Nes reklama savo padarė – nubrėžė naujas gyvenimo vertybių gaires.
– Ką manai apie materialines vertybes, užsitikrinęs finansinę padėtį, aplankęs apie 100 pasaulio valstybių? Gal jau atsikandai jų?
– Taip, dar tada, kai tebuvau 24 metų. Dar prieš apkeliaudamas pasaulį. Labai jaunas gyvenau prabangiame name, važinėjau naujais prabangiais automobiliais. Buvau pasaulio viršuje, – ironizuoja. – Tai neatnešė laimės, džiaugiuosi, kad tai suprasti užtruko vos kelerius metus.
– Kur tavo laimė?
– Buvo gyvenimo periodas, kai siekiau prabangos, bet savo kailiu pajaučiau, kad ji laimės neatneša. Susivokęs prieš keliolika metų brangų automobilį iškeičiau į dviratį, iš užmiesčio namo persikrausčiau į jaukų butą. Ir pasijutau puikiai.
– Tačiau turi namus Monte Karle, Malagoje, Balyje?
– Ne, neturiu tiek daug pinigų. Gyvenu Užupyje, Vilniuje, su žmona Inga, dukromis Ula ir Meda. Ir labai tuo džiaugiuosi.
– Su žmona Inga projektą "Aukok.lt" sumanei ne graužiamas sąžinės, kad gyveni gerokai geriau nei didžioji Lietuvos dalis?
– Jokio sąžinės graužimo nejaučiu, seniai turėjau tikslą pasiekti finansinę nepriklausomybę, turėjau idėjų, daug dirbau, rizikavau ir pasisekė. Ir jau tada galėjau padėti žmonėms. Jei tai daryčiau dėl sąžinės graužimo, apsiribočiau pinigine investicija ir pats čia penkerius savo gyvenimo metus nedirbčiau. Beje, tokių žmonių mačiau, tačiau nekaltinu tų, kurie remia sąžinės graužiami. Nes tai būtų šūvis sau į koją.
Pirma sukurkime aukojimo, dalijimosi kultūrą Lietuvoje, o po to jau pakalbėkime, kas geresni, kas blogesni aukotojai. Ir tik, duok Dieve, tegul jie aukoja, nes žmonių, kuriems reikia pagalbos, Lietuvoje yra labai daug.
Teigiamų pokyčių galime pasiekti per teigiamus pavyzdžius. Billo Gatteso, Warreno Baffetto, M.Zuckenbergo pavyzdžiai pritraukė ir kitus turtuolius. Tikiu, kad tai darys ir Lietuvos turtingieji.
– Mūsų "didieji verslininkai", kaip ironizuoja žmonės, labdarai atiduos didelę dalį savo pelno?!
– Vienas žinomas Lietuvos verslininkas viešai pakomentavo jau minėtą JAV turtuolių iniciatyvą – bent 50 proc. kapitalo išleisti labdarai. Jis pasakė: "Tai – absoliuti nesąmonė." Tačiau optimistiškai žvelgiu į tokius žmones. Jiems reikia suteikti dar vieną galimybę. Ir dar vieną. Ir dar. Ir vieną dieną jie atras prasmę. Bet jei mes juos kritikuosime, ši tikimybė nutols.
– Tu taip ir neatsakei, kas tau yra laimė? Pats kelias, paieškos, kaip sakė Dalai Lama?
– Sutinku. Laimė nėra pagautas paukštis. Jei turėsi antį, kuri dės auksinius kiaušinius, vieną dieną jų nebeužteks, norėsi daugiau. Ir jausiesi nelaimingesnis, agresyvesnis. Laimė – tai procesas. Ir negali sulaikyti nė vienos akimirkos.
Gyvenime daugiausia laiko praleidžiame bendraudami su žmonėmis, ir šis bendravimas yra pagrindinis laimės šaltinis, todėl be galo svarbu, ką duodi žmonėms, ką iš jų gauni. Davimo aktas teikia daug laimės. O ką gausi, priklauso nuo to, ką tu duosi. Nors visą laiką duodamas ir nieko negaudamas galbūt gali laimės ir nebejausti.
– Tačiau duoti reikia nereikalaujant atsako.
– Aukščiausios formos dar nepasiekiau, – nusijuokė. – Kai su žmona kūrėme labdaros svetainę Aukok.lt, mums buvo fantastika sulaukti tiek daug padėkos skambučių, žinučių. Mes buvome labai laimingi, neįsivaizdavome, kad taip būna. Versle taip nebūna.
– Esi sakęs, kad kiekvienas žmogus per dieną turi svajoti bent dešimt minučių. Apie ką svajojai šiandien?
– (Juokiasi) Geras klausimas. Šiandien dar nebuvo laiko, bet tai išties darau. Vakar svajojau apie pavyzdinio politiko standartą, apie politinės išminties mokymus Lietuvos politikams. Kaip pasiekti, kad išmintingai apgalvodami savo veiksmus ir padėdami žmonėms jie jaustųsi naudingi ir laimingi.
– O svajonė sau?
– Rasti laiko jėgos aitvarais paskraidyti šiltoje jūroje su šeima. Man netrūksta nei energijos, nei palaikymo. Ir aš išties jaučiuosi laimingas. Tačiau labai noriu, kad progresuotų valstybė. Ir kuo daugiau žmonių, kaip ir aš, laimingai savo tėvynėje kurtų šeimas ir augintų vaikus.
Naujausi komentarai