Šventės kapitonas atostogoms neturi laiko

Šeštadienio interviu apie darbą, poilsį ir didžiausią miesto renginį

Kai tik baigsis vos vakar prasidėjusi 46-oji Jūros šventė, jos kapitonas Remigijus Mockus vėl imsis darbo.

Pernai prie viešosios įstaigos „Jūros šventė“ šturvalo stojęs 51-erių vyras „Klaipėdai“ sakė, kad jo nepaleis tol, kol leis sveikata. O ji, išdykėlė, yra neprognozuojama – Remigijui, vos pradėjusiam rengti didžiausią miesto fiestą, buvo sustreikavusi. „Daug sveikatos ir nervų suėda tokio masto festivalio organizavimas. Niekada nežinai, kas bus rytoj. Juk esame tokie trapūs“, - pasakojo jis.

Tačiau vyras nesigaili priėmęs šį iššūkį ir atsiduoti vien ramiam muzikos mokytojo darbui nežada. „Jeigu pasinėrei į jūrą, privalai išplaukti“, - tikino vos du oficialius padėjėjus turintis ir ne mažiau aštuoniolikos valandų per parą dirbantis R.Mockus.

Ėda sveikatą

- Ar pirmas blynas nebuvo prikepęs? Šiemet jaučiatės tvirčiau?

- Pernykštį debiutą vertinu vidutiniškai. Girti savęs nėra už ką, nors didelių „prikepimų“ ir nebuvo. Sutinku su priekaištais, kad miestas galėjo būti labiau papuoštas, trūko margumynų. Šiemet pasitaisėme. Šventiniam miesto rūbui skyrėme ypač daug dėmesio.

Neslėpsiu, galbūt ne viską teisingai darau, tačiau gal tai padarys tas, kuris ateis užimti mano vietą.

- Vos po dviejų švenčių norite palikti direktoriaus kėdę?

- Apie tai negalvoju ir silpnumo akimirkų sau neleidžiu. Tempsiu, kol galėsiu. Tačiau nieko amžino nėra. Jeigu būsiu gyvas ir sveikas, tada gal ir kitąmet mane pamatysite prie Jūros šventės vairo. Šiaip tokio festivalio organizavimas nemažai sveikatos suėda.

- Ar turėjote abejonių prieš apsispręsdamas tapti Jūros šventės vadu?

- Be abejo. Nors anksčiau, būdamas savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojas, turėjau reikalų su šios šventės organizavimu, puikiai suvokiau, kokia tai atsakomybė. Žinojau, kas manęs laukia. Pernai patekau į keblią situaciją – į direktoriaus kėdę turėjau atsisėsti kovą, likus vos keliems mėnesiams iki šventės. Abejojau, ar užteks laiko, ištvermės, sugebėjimų. Neapleido mintis, kad neužteks sveikatos. Kai pradėjau dirbti, kūnas išties pradėjo keistai elgtis – ir skrandis streikuodavo, ir kitų problemų buvo.

- Bet poilsiu save vis vien palepinate?

- Paprastai grįžęs namo iškart pasikloju lovą, įsijungiu televizorių ir užsistatau „taimerį“, kad po 40-ies minučių televizorius automatiškai išsijungtų. Atsibundu šeštą ryto ir vėl keliauju į darbą. Dirbu po 18 valandų per parą. Taip tęsiasi gerą pusmetį iki Jūros šventės.

- Vadinasi, Jūs – darboholikas?

- Nepasakyčiau. Noriu būti patikimas draugas, patikimas vyras ir partneris. Tiesiog yra darbai, kuriuos privalau atlikti iki galo.

Mokyklos nemes

- Turbūt turite tuntus asistentų?

- Visus metus dirbame trise – aš, finansininkas ir mano padėjėja. Be abejo, prieš pat šventę kolektyvas pradeda žaibiškai gausėti, ir ant finišo tiesiosios mūsų būna net kelios dešimtys.

- Esate pedagogas. Turėtumėte gerai sutarti su pavaldiniais.

- Negalvojame apie tai. Tiesiog nėra laiko ieškoti nesutarimų priežasčių. Mėgstu, kad kiekvienas gerai atliktų savo darbą, ir tiek.

- Papasakokite apie kitą savo gyvenimo pusę – darbą mokykloje.

- Nors esu muzikantas, save laikau mokytoju. Mokyklos mesti nežadu. Tai – dar viena svarbi mano gyvenimo dalelė. Vydūno vidurinėje mokykloje dėstau gitaros klasėje.

Vadovauju ansambliui, repetuojame, koncertuojame. Džiaugiuosi, kad turiu jaunų, gražių ir gabių mokinių. Kai kuriuos net pasikviečiu padėti rengti Jūros šventę. Galiu jais pasitikėti.

- Ar pernai po paskutinio šventės fejerverko iškart puolėte ruoštis šiųmetinei šventei?

- Pradėjome ruoštis rugsėjį, tad teoriškai turėjau mėnesį atostogų. Tačiau jų neišnaudojau. Netrukus po šventės pradėjau kurti šių metų festivalio koncepciją, konsultuotis su savivaldybe. Aišku, šiokios tokios atostogos buvo.

- Dažniausiai poilsiaujate su šeima?

- Kai pradėjau dirbti „Jūros šventėje“, šeima mane metė. Juokauju. Šiemet atostogų tikrai nebus. Iškart po šventės keliausiu pas dukterį į Vilnių. Ji gimdys, tad teks ir aukle pabūti.

Per šventę dirbs

- Kaip vertinate tai, kad Jūros šventė žmonėms labiausiai asocijuojasi su besaikiu gėrimu ir muštynėmis?

- Atsakysiu taip: vagies kepurė dega. Kas atvažiuoja prisigerti, tas taip ir sako. Aš taip nedarau, todėl man ir neatrodo, kad taip yra.

Einu per miestą ir matau daugybę jaunų žmonių, kurie moka linksmintis. Aišku, deguto šaukštas visada sugadina visą statinę medaus.

Man pačiam nelabai patiko, kai šalia manęs pernai sudužo keli buteliai. Todėl šiemet mano iniciatyva yra iškabinti kelio ženklai, draudžiantys gerti iš stiklinės taros. Reikia auklėti jaunimą.

- Ar pats per šventę išgeriate alaus, pabendraujate su atvykusiais draugais?

- Pas mane draugai neatvažiuoja, nes laiko leisti su jais negaliu. Aš per šventę dirbu. Bendrauju su rėmėjais, keliauju į skirtingus renginius, kad įsitikinčiau, kad viskas vyksta pagal planą.

Gal bokalą alaus ir išgersiu. Man Jūros šventė nėra proga atsipalaiduoti tiek, kad nebematyčiau nieko aplinkui. Galiu sau leisti išgerti tik tiek, kad galėčiau ne tik matyti, bet ir vairuoti.

Prisimena purslus

- Esate klaipėdietis, todėl turbūt prisimenate, kokios Jūros šventės buvo anksčiau.

- Nors ir esu klaipėdietis, daugelį metų Klaipėdoje negyvenau. Mokiausi tuometinės konservatorijos fakultetuose, po jų išvykau atlikti „kultūrinę misiją“ į kaimą. Pradžioje apsistojau Klausučiuose, vėliau Jurbarke. Į Klaipėdą grįžau tik po aštuoniolikos metų. Tačiau Jūros šventes, be abejo, prisimenu. Ypač pirmąją, kurioje teko apsilankyti.

- Kas joje labiausiai įstrigo?

- Ryškiausiai prisimenu vieną fragmentą: su mama persikėlėme į Smiltynę, atsisėdome ant krantinės akmenų, o pro šalį plaukė karinis rusų laivas.

Kai iki kranto atbėgo bangos ir visus, kas arčiau sėdėjo, aptaškė, mano džiaugsmui nebuvo galo.

- Turbūt pamenate ir anuometinius karnavalus?

- Taip, jie išties buvo smagiausi. Dieną spardydavo kamuolį ar eidavome žiūrėti laivų, o vakare būtinai lėkdavome į karnavalą. Tais laikais tai buvo kone vienintelė Jūros šventės atrakcija. Didžiausią vaikų euforiją sukeldavo ratuotas laivas, ant kurio denio esantys piratai šaudydavo vandens čiurkšlėmis.

Šiais laikais surengti dėmesio vertą karnavalą būtų per brangu – už visą šventei skirtą sumą išeitų tik vienas renginys. O mes šiemet jų paruošėme net 105.