Plačiau apie tai papasakojo „SOS gyvūnų“ atstovė Laura Abraškevičiūtė.
– Visų pirma, kokias tendencijas pastebite? Ar žmonės vis dar aktyviai dovanoja augintinius kaip kalėdines dovanas?
– Iš tikrųjų socialinėse medijose matosi labai daug skelbimų, žinučių ir reklamų su gyvūnų nuotraukomis. Žmonės tiek siūlo, tiek ieško – sako, kad reikia vaikams, sau ar artimiesiems gyvų „dovanėlių“.
– O ar savo prieglaudoje jaučiate šią tendenciją?
– Prieglaudoje visus metus turime taisyklę – augintinius globoti ir dovanoti atsakingai. Gyvų dovanų pas mus nebūna, nes pats gyvūnų įglobinimo procesas yra pakankamai ilgas ir apgalvotas.
– Kodėl negalima dovanoti augintinio? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai gera dovana – šilta, miela, pūkuota.
– Vis dar labai dažnai žmonės galvoja, kad augintinis – tai tik šiluma ir meilė: mylėsiu ir mane mylės atgal. Deja, kiekvienas gyvūnas turi savo individualius poreikius. Ne tik kaip rūšis – katė, šuo ar mažesnis gyvūnėlis – bet ir kaip asmenybė: vieni jautresni, kiti drąsesni, vieniems reikia daugiau dėmesio, kitiems – mažiau, skiriasi ir mitybos poreikiai.
Tam reikia daug informacijos ir labai daug laiko. Reikia mokytis, pažinti gyvūną ir užtikrinti jo poreikius. Iš tikrųjų auginti gyvūną yra pakankamai sudėtinga.
Padovanojus gyvūną žmogui, kuris tam nepasiruošęs ar tokios dovanos nenorėjo, dažnai nutinka taip, kad gyvūnas lieka be tinkamos priežiūros arba galiausiai atsiduria prieglaudoje. Nors pastaruoju metu po švenčių nebūna didžiulio grąžinimų bumo, tokių atvejų pasitaiko. Po šventinių dienų žmonės grįžta į darbus ir supranta, kad gyvūnas gali teršti namus, kelti triukšmą jausdamas vienatvę. Visa tai reikia gyvūną mokyti, jam reikia skirti laiko ir lėšų. Supratus, kiek to iš tikrųjų reikia, gyvūnai dažnai grįžta ten, iš kur buvo paimti.
– Dažniausiai šios dovanos nori vaikai. Kaip jiems paaiškinti, kad augintinis nėra tinkama dovana?
– Smagu, kai vaikai auga su augintiniais. Tie, kurie užaugo su gyvūnais, žino, ką reiškia turėti keturkojį namuose – dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, jausti besąlygišką ryšį. Tačiau vaikas negali prisiimti visos atsakomybės už gyvūną – nei laiko, nei priežiūros, nei finansine prasme. Tai turi būti suaugusio žmogaus sprendimas.
Labai džiugina tai, kad vis dažniau vaikai, norintys augintinio, atvyksta į prieglaudas – susipažinti, pavedžioti gyvūnus, pabūti su jais. Kai vaikai pamato, kad reikės valyti, kiekvieną dieną eiti į lauką bet kokiu oru, jie dažnai patys supranta, kad pabūti su gyvūnais yra smagu, bet auginti ir turėti juos nuolat – kartais dar per anksti. Jie turi savų pomėgių, draugų ir veiklų, kurioms taip pat reikia laiko.
Naujausi komentarai