Fondo nariai ir rėmėjai žada ir daugiau veiklos, kuri įprasmintų T. Matulionio vardo įamžinimą – anot fondo atstovų, žadama organizuoti paskaitas, parodas, koncertus, aukcionus, radijo ir televizijos laidas, inicijuoti spektaklių ir kino filmų statymą, palaikyti autentiškos religinės kultūros sklaidą.

„Norime paviešinti šią asmenybę, jo darbus, jo šventą, tragišką, bet nepaprastai įdomų, beveik detektyvinį likimą. Mano asmeniška nuomone, jis šiuolaikinei visuomenei yra labai aktualus ir galėtų būti, skambiai tariant, kaip vėliava, kaip tas, kurį galima būtų sekti. Netgi kilo mintis pavadinti ramiu, nuo žirgo nulipusiu vyčiu“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė vienas iš fondo steigėjų, žurnalistas Vaidotas Žukas.

Anot jo, jau surinkta apie 150 arkivyskupo laiškų iš tremties, taip pat apie 150 geros kokybės nuotraukų iš jo jaunystės, brandos tremtyje – žadama išleisti albumus su šiomis Teofiliaus biografinėmis vertybėmis. Taip pat ketinama inicijuoti palaimintojo Teofiliaus muziejaus steigimą.

Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas džiaugėsi, kad fondo imasi pasauliečiai ir neabejoja, kad tuo būtų patenkintas ir pats Teofilius, nuolat buvęs arti žmonių, kurie „pajuto to žmogaus grožį, šventumą“. Jis priminė beatifikacijos iškilmėse viešintą istoriją, kuomet T. Matulionio giminaitis, taip pat fondo steigėjas Teofilis Pilka atvyko parsivežti arkivyskupo į Lietuvą iš jo tremties vietos Mordovijos respublikoje.

„Sako, jis vis juokaudavo: ko nors rimtai jo paklausi, jis vis atsako juokais. Man tai – šventumo požymis žmogaus, kuris daug iškentėjęs ir gali apie tas kančias kalbėti tik juokaudamas, tik su šypsena. Manau, kad to labai trūksta visam kančių pasakojimui, naratyvui, – teigė J. Sasnauskas. – Tai, kad pasauliečiai imasi steigti fondą – jie turi galimybes, tai yra specialistai, patyrę žmonės ir jie mokės tą paveikslą žmogaus paskleisti visapusiškai, nes šiuo metu to reikia“.

Kunigas priminė ir tai, jog Teofiliaus tremtyje Šeduvoje klausėsi slaptosios sovietų tarnybos – Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiose stenogramose, anot kunigo, taip pat atsiskleidžia jo asmenybę. Beje, išlikęs ir vienintelis garso įrašas su T. Matulionio balsu – anot J. Sasnausko, tai buvo paties vyskupo darytas kalėdinio sveikinimo įrašas tuo metu itin moderniu magnetofonu.

Vienas fondo steigėjų, kino režisierius Audrius Stonys svarsto galbūt kurti ir dokumentinį filmą panaudojant ir šią archyvinę medžiagą, ir dar gyvų su T. Matulioniu artimai bendravusiųjų žmonių liudijimus. Jis primena ir per T. Matulionio laidotuves pasakytų kalbų leitmotyvą, jog „jo kapas taps šviesos šaltiniu, prie kurio eis žmonės ir semsis stiprybės“.

„Man atrodo, fondo tikslas yra ne užantspauduoti, įkalti granite šio žmogaus atminimą, o padaryti jį gyvu. Kad jis dalyvautų mūsų gyvenime, padėtų augti, tobulėti, mokytis laisvės ir tam tikrų gyvenimo principų“, – teigė jis.

Fondo steigėjai atkreipė dėmesį ir į tai, jog greta dvasinio pašaukimo T. Matulionio gyvenime svarbus buvo menas, kūryba – pasak V. Žuko, pats palaimintasis didelę reikšmę teikė fotografijų kokybei, gamino kalėdinius papuošimus, tremtyje netgi siekė įgyti batsiuvystės įgūdžių.

Fonde iš viso – dvylika steigėjų, tarp jų – teatrologė Irena Veisaitė, J. Sasnauskas, kino menininkas A. Stonys, bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys, aktorė Dalia Michelevičiūtė, žurnalistas Ridas Jasiulionis, trys T. Matulionio giminaičiai: vadybininkė Agila Gailė, komunikacijų atstovas Teofilis Pilka, pedagogė Rūta Grumadaitė-Pabarčienė. Į fondo valdybą išrinkta verslo konsultantė Laimutė Milašauskienė, Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, J. Sasnauskas, A. Gailė ir dailininkas, V. Žukas.

T. Matulionis Palaimintuoju buvo paskelbtas per iškilmes šiemet birželį.

Jis sovietų valdžios buvo kalintas 16 metų. Ilgiausia bausmė dvasininkui skirta 1946 metais, kai jis atsisakė bendradarbiauti su sovietų režimu ir paklusti jo nurodymams padėti įveikti partizaninį judėjimą, kritikavo komunistus dėl tikinčiųjų persekiojimo.

Po dešimties metų nelaisvės T. Matulioniui galiausiai leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. T. Matulionis mirė 1962 metais, būdamas 89 metų. Pagal vieną iš versijų, jį galėjo slapta nunuodyti sovietų KGB darbuotojai, tačiau tai nėra iki galo įrodyta.