Kasdien kartu su diktoriais dirbo ir tebedirba didelė komanda, kurios žiūrovai nemato, tačiau be jos niekas nevyktų. Buvę Lietuvos radijo ir televizijos telecentro darbuotojai inžinierius Algirdas Ramanauskas ir vyriausiasis energetikas Edmundas Ramonas tvirtina, kad daugiau nei keturios dešimtys metų televizijoje prabėgo greitai. Per tą laiką, sako, nuveikta nemažai.

Inžinierius A. Ramanauskas prisimena, kaip atrodė jo darbo televizijoje pradžia.

„Kilo idėja pagaminti naują televizijos valdymo pultą. Savo diplominiam darbui turėjau sukonstruoti ir teoriškai paskaičiuoti visą to valdymo pulto aparatūrą. Kas įdomiausia, man pavyko. Tris kartus perdariau, bet dar reikėjo tobulinti. Dirbau kaip jautis. Bet mano diplominis darbas buvo įgyvendintas“, – pasakoja A. Ramanauskas.

Įsijungti televizorių – kasdienis daugelio žmonių įprotis, tačiau, kaip mus išties pasiekia ekrane matomi vaizdai, susimąsto retas. Ilgamečių telecentro darbuotojų teigimu, sovietinė technika keldavo nemažai problemų.

„Anuomet buvo nuspręsta, kad [kažkam iš darbuotojų] reikia skirti padėvėtą „Volgą“. Ryšių ministerija sprendė, kam ją atiduoti. Ministro pavaduotojas tuomet sakė: „Kam a.a. Leonui Ignatavičiui reikalinga ta „Volga“? Ar jis aplink bokštą važinės su ja?“ Daugelis žmonių iki šiol įsivaizduoja, kad štai stovi televizijos bokštas ir jis visai šaliai užtikrina televiziją. Tačiau yra visai ne taip. Iš Vilniaus televizijos bokšto pačiu geriausiu laiku, kada buvo aukštai pastatytos antenos, priėmimo zona buvo 100–110 km., o už jų, nori ar nenori, reikia statyti kitą stotį“, – prisimena E. Ramonas.

A. Ramanauskas prisimena, kad, norint dirbti su geresne technika, labai dažnai tekdavo pasitelkti sumanumą.

„Sovietų Sąjungoje technikos vystymasis labai atsiliko. Pirmos kartos televiziniai siųstuvai veikė po 20–30 metų, o paskutinis pirmos kartos siųstuvas veikė Vilniuje. Mes 25 metus jį naudojant dirbom. Žinoma, sunaudojome taip, kad neliko nieko iš pirminio siųstuvo. Dirbo aukštos klasės specialistai – Tadas Vyšniauskas, Arvydas Bilinkevičius. Jie atrado naują būdą, kaip generatorinės galingos radijo lempos gali atsisakyti klasikinės [veikimo] schemos. Tai buvo lūžis. Mano supratimu, padarėme technikos šuolį. Stebėjosi visa Sąjunga“, – sako A. Ramanauskas.

E. Ramono teigimu, kaip televizijos bokštas turėtų atrodyti, svarstyta ilgai. Dairytasi į aplinkines šalis, dabartinius Sankt Peterburgo, Kijevo, Rygos televizijos bokštus, taip pat Maskvoje stovintį Ostankino. Lietuvai panašus, beje, būtų buvęs per brangus – visus daugiau nei 10 milijonų rublių siekiančius projektus turėjo tvirtinti Maskva.

„Maskvos GSPI atsirado labai talentingas ir geras inžinierius Vladimiras Obydovas, bokšto projekto autorius. Gana greitai jis paruošė projektą, sąmatas. Pasirodė, kad sutelpame į  8,2 milijono. Toliau laukė projekto sąmatos tvirtinimas. Labai įdomus procesas. Man teko dalyvauti. Padarytas bokšto maketas kainavo kaip sena „Volga“, apie 6000 rublių. Reikėjo jį nunešti ministrų tarybos pavaduotojui Ksaverui Kairiui. Atvilkome tą maketą, Kairys apėjo, pasižiūrėjo, pasakė: „Gražu, bet, vyrai, pasakykit, kiek iš tikro kainuos? Mane jau du kartus apgavo. Vieną kartą su Operos ir baleto teatru, kuris kainavo dvigubai, kitą kartą su tiltu prie pedagoginio instituto, kuris irgi vos ne dukart daugiau kainavo“. Obidovas ramiai išėjo ir pasakė: „Laisvai sutilpsime į 8,2 mln“. Taip projektas buvo patvirtintas“, – prisimena E. Ramonas.

Pirmas betono kubas į bokšto pamatus supiltas 1974 m. gegužės 31 d., bokštas pradėjo veikti 1981-ųjų sausio 1 dieną. Jo aukštis – 326 metrai, bokštas įtrauktas į pasaulio aukščiausių pastatų sąrašą. Vilniaus televizijos bokšto pastatymas buvo esminis lūžis televizijos ir radijo retransliacijoje. Vis dėlto neišvengta nelaimingų atsitikimų.

„Gaisrai bokšte buvo trys. Vienas įvyko statybos metu, nes nelabai atsakingai pasielgė suvirintojas. Buvo toks [brezento] kupolas, kažkur nuotraukose matyti. Tas kupolas užsidegė ir įsiplieskė gaisras, bet greitai buvo užgesintas. Antras gaisras įvyko bare. Kavinukai nebuvo tokie modernūs, o barmenas, virdamas kavą, paliko vieną jų įjungtą. Tas kaito, kaito ir paryčiais užsidegė. Pradėjo degti baro medinė dalis. Šioks toks gaisrelis įvyko. Trečias gaisras kilo, kai degė trečio aukšto stogas. Buvo efektinga. Dūmų daug – baisu. Bet gaisrininkai atvažiavo ir reikalą sutvarkė“, – pasakoja E. Ramonas.

„Iš senosios televizijos nieko nebelikę“, – sako A. Ramanauskas. Technologiniai pokyčiai, pasak pašnekovų, pakeitė dabartinės televizijos veidą, tačiau abu pripažįsta, kad grįžti čia labai malonu.