Po kelių transliacijų mėnesių atsirado žinių laidos, daug dėmesio pradėta skirta kultūros laidoms. 1958 metais parodyta pirmoji tiesioginė transliacija iš Valstybinės filharmonijos naudojant kilnojamąją stotį. Daugėjo filmuotų reportažų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų Lietuvos miestų ir rajonų.

1957-ųjų vasarą režisierius Anupras Lauciūnas, kartu su operatoriumi Jurgiu Čepuliu Šiauliuose parengė pirmąją visą laidą ne iš sostinės.

„Pradžioje tik du kartus per savaitę transliuodavo televizijos laidas, o paskui būdavo transliuojama kasdieną ir reikia pasakyti, kad televizija naudojosi dideliu populiarumu, nes tais laikas, pavyzdžiui, kaime, regioniniuose miesteliuose, koks laisvalaikis galėjo būti? Kultūros namai, kokia nors agitatoriaus paskaita ir tada šokiai – tai buvo visas kultūrinis gyvenimas, todėl, aišku, televizija vaidino labai didelį vaidmenį“, – tikino buvęs vyriausiasis LRT inžinierius Henrikas Juškevičius.

Televizija stipriai veikė ir ten dirbusių žmonių sveikatą. Mažytė studija, griozdiškos kameros, nuolatinė spinduliuotė iš kieme stovinčio bokšto, 40 laipsnių karštis dėl apšvietimo lempų – tokia buvo žmonių, sukūrusių televiziją Lietuvoje, kasdienybė. Neįpratę prie prožektorių svečiai kartais nualpdavo.

Reportaže sužinosite, kada pradėtos naudoti kilnojamosios televizijos stotys ir kokių vadinamųjų televizinių „kliurkų“ nepavyko išvengti.