Nuo užsienio valstybių iki jūsų mėgiamų politikų ir prekinių ženklų. Šiuolaikinėje informacinėje erdvėje visi naudojasi tuo pačiu ginklu – sužadinti kuo daugiau jausmų ir priversti jus impulsyviai reaguoti. A. Navys pataria: „pirmiausia sustokite ir pagalvokite“.
– Lietuva prieš propagandą ir dezinformaciją kovoja jau daugiau nei dešimtmetį – sukurta jau daugybė programų visuomenei šviesti. Jūs pats skaitote atviras paskaitas šia tema ir daug bendraujate su žmonėmis nuo sostinės iki regionų. Jūsų vertinimu, visuomenė per šiuos metus padarė pažangą?
– Iš tiesų poreikis imtis priemonių prieš Rusijos vykdomą informacinį karą suprastas jau daugiau nei prieš 20 metų ir tada pradėta ieškoti ir taikyti pasipriešinimo priemones. Šiandieninės situacijos įvertinimas yra dvejopas. Gerai tai, kad žmonės šiandien jau žino, kas yra propaganda ir melagienos, supranta, kad jų nuomonę bandoma paveikti per įvairius informacijos kanalus. Bloga žinia ta, kad lietuviai vis dėlto yra labai patiklūs – veikiausiai 2023 m. duomenimis, buvome paskutinėje vietoje ES. Jei net 90 proc. tyrimo lyderių danų tikrinosi net ir žiniasklaidoje gautą informaciją, tai daugiau nei 80 proc. lietuvių nematė reikalo tikrinti net socialiniuose tinkluose pamatytų žinių.
Taigi, situacija nelabai džiugina, bet bent jau galime sakyti, kad mažiau už kaimynus „valgome“ tiesioginę Rusijos propagandą, tai įrodė Eduardo Vaitkaus rezultatai praėjusiuose prezidento rinkimuose. Rusija pasitikrino, kiek Lietuvoje yra valstybei nelojalių piliečių ir nemanau, kad kuklus 100 tūkst. Maskvą nudžiugino.
Tačiau primenu, kad kalbame ne tik apie Rusijos propagandą. Lietuvių patiklumą melui puikiai iliustruoja tiesiog stulbinantys telefoninių ir kitokio plauko sukčių „pasiekimai“. Vertindami šią statistiką matome, kad patiklumas nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo išsilavinimo, nei kitų dalykų.
Jei informacija sukėlė jums stiprias emocijas, nesvarbu kokios jos būtų – sustokite ir užduokite sau klausimą: kodėl kas nors norėjo sukelti jums šias emocijas? Ko tokiu būdu siekiama?
– Kodėl nėra atsparumo?
– Jau nežinau kelintą kartą pakartosiu: nes nėra sisteminio valstybės požiūrio ir veiksmų. To turi būti mokoma nuo pradinių klasių. Tačiau pas mus kuriama daugybė programų, projektų, įstaigų, o sistemos nėra, tik apsimetama, kad ji yra.
Visi kartoja, kad reikia ugdyti kritinį mąstymą, bet nelabai gali sutarti, kas yra tas kritinis mąstymas, o tai ir yra sugebėjimas atpažinti melagienas ir joms atsispirti.
– Turbūt dauguma žmonių yra įsitikinę, kad jie yra tikri kritinio mąstymo „galiūnai“, tai labiausiai pasireiškia kaltinimais, kad visi, kurie su jais nesutinka yra kokie nors „vatnikai“. Taip ir sėdime visi laimingi, kritiškai mąstantys ir visi „vatnikai“.
– Juokas pro ašaras, bet taip ir yra. Taip, dauguma žmonių įsitikinę, kad gali tiesiog atskirti tiesą nuo dezinformacijos ir to pakanka. Tai per siauras požiūris. Kritinis mąstymas yra išprusimas, istorinio ir šiuolaikinio konteksto išmanymas, bent bazinės ekonomikos, geopolitikos ir dar begalės kitų sričių žinios. Visa tai, kas padeda nagrinėti informaciją, ją įvertinti, išskaidyti teiginius ir juos susieti su kontekstu.
– Tačiau šiuolaikinis informacijos srautas yra toks didelis, kad žmogaus smegenys nepajėgia jo viso aprėpti, jau nekalbant apie tikrinimą. Nuo ko patartumėte pradėti? Kokios bazinės priemonės padeda laikytis „informacinės higienos“, ypatingai soc. tinkluose?
– Pirmiausia – gebėti sustabdyti save. Jei tekstinė, garsinė ar vaizdinė informacija sukėlė jums stiprias emocijas, nesvarbu kokios jos būtų – sustokite ir užduokite sau klausimą: kodėl kas nors norėjo sukelti jums šias emocijas? Ko tokiu būdu siekiama? Atrodo, kad tai labai paprasta, bet tikrovėje emocijų paveikti žmonės dažniau puola reaguoti – „laikinti“ ir dalytis. Nusitaikius į emocijas, mūsų mąstymas išjungiamas aktyvuojant pirmapradžius instinktus, verčiančius nedelsiant veikti. Patikėkite, taip ir įvyksta daugumoje atvejų – emocija žaibiškai virsta jausmu. Taigi, sustokite ir užduokite sau klausimą. Jei gebėsite tai padaryti, jau įgysite daug stipresnį atsparumą.
– Tradiciškai, žmonės yra linkę pasitikėti autoritetais. Vienam tai – mokslininkas, kitam – mėgiamas politikas, o autoritetingomis laikomomis žiniasklaidos priemonėmis metų metais beveik niekas neabejodavo. Ar toks pasitikėjimas pagrįstas?
– Daug metų iš tiesų viskas taip ir veikė ir veikė neblogai, tačiau laikai pasikeitė. Propaganda seniai įvaldė „didžiąją trejybę“: pirma – kas praneša, antra – per ką praneša ir trečia – kiek pranešančio autoriteto vertybės atitinka vartotojo vertybes. Senoji pasitikėjimo sistema iš dalies vis dar veikia, juk daugelis suprantame skirtumą tarp „Reuters“ ir „Op TV“. Tačiau besąlyginio pasitikėjimo jau nebegali būti. Jau prieš kurį laiką Rusija išmoko įbrukti jai reikiamą žinią net į pačias patikimiausias žiniasklaidos priemones. Žiniasklaidos priemonės cituoja viena kitą ir nuo visiškai nepatikimo, atrodo niekam nežinomo šaltinio pradėjusi melagiena per virtinę kitų šaltinių gali pasiekti patikimiausius leidinius, o juos jau puls cituoti absoliučiai visi. Turėkime omenyje, kad tokiais atvejais naudojama ne tiesioginė dezinformacija, o nuomonę formuojančios konteksto detalės, kaip kad įtaigi, bet nieko bendro su žinia neturinti nuotrauka, „užaštrintas“ pavadinimas, lyg netyčia padaryta klaida garsaus žmogaus citatoje ir t. t. Galima sakyti, kad tai yra aukštesnis dezinformacijos sklaidos lygis, išnaudojantis pasitikėjimą ir autoritetą.
Lietuvoje šiuo požiūriu turime panašią problemą, kai žiniasklaidos priemonės ne tik aklai pasitiki autoritetą turinčiais leidiniais ir netikrina pirminių šaltinių, bet ir nesibodi retransliuoti soc. tinkluose nežinia kieno paskleistų gandų arba cituoja kokio nors Irano ajatolos pareiškimą, nesivargindamos pateikti konteksto ar paaiškinimo. Kartais taip pateikiama net Rusijos armijos ir saugumo tarnybų platinama informacija. Žiniasklaida turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, prisiminti, kad jos darbas ne tik pranešti, bet ir šviesti.
– Kaip vertinate nuomonių formuotojus ir jų įtaką?
– Prisiminkite mano minėtą propagandos „trejybę“. Tai štai nuomonės formuotojas yra „trys viename“. Jo santykis su informacijos vartotoju yra toks, kai vartotojas autoriaus asmenyje randa atitikimą savo paties nuomonei, įsitikinimams ir vertybėms, todėl automatiškai paverčia jį patikimu autoritetu. Tokiu patikimu, kad net jei jis skleis atvirą nesąmonę, vartotojas ją priims ir skleis pats, nes jie abu vis tiek yra gėrio pusėje ir daro tai su geru tikslu. Soc. tinklai yra ideali terpė nuomonės formuotojams, nes tai – pasilinksminimų erdvė. Į ją žmonės ateina patirti pramogą, pakutenti emocijas. To paties jie eina ir pas nuomonės formuotoją.
Problema čia ne tiek pats nuomonės formuotojas, kiek vartotojas, kuris nesupranta, kaip šis santykis veikia. Eidami į kino teatrą, žinome, kad vaidybinis filmas yra malonumą teikti skirta fantazija, o ne faktas. Turime suprasti, kad pas nuomonės formuotoją taip pat einame pirmiausia pasitenkinimo, o ne tiesos. Jei tai supranti – jokių problemų, tačiau kartais ši pramoga persikelia tiesiai į politiką, pradeda dominuoti rinkimų kampanijas, o taip politika paverčiama pramogavimo erdve.
Technologinė pažanga nuo to momento, kai urvinis žmogus pasidirbo kuoką ir ėmė visur su ja šlaistytis, nuėjo į kosminius tolius, o žmogus iš esmės taip ir liko beždžionėle su kuoka.
– Informacinės erdvės reguliavimas. Vieni sako, kad jis būtinas, įskaitant griežtas bausmes, o kiti tvirtina, kad žodžio laisvė įmanoma tik be jokių ribojimų. Kurioje pusėje esate Jūs?
Technologinė pažanga nuo to momento, kai urvinis žmogus pasidirbo kuoką ir ėmė visur su ja šlaistytis, nuėjo į kosminius tolius, o žmogus iš esmės taip ir liko beždžionėle su kuoka.
– Jei gyventume taikos ir ramybės sąlygomis, būčiau antroje stovykloje. Tačiau mes gyvename hibridinio karo sąlygomis, esame priekinėje fronto linijoje, o kitoje pusėje – už mus galingesnis priešas. Todėl be gynybinių priemonių arba reguliavimo mes tiesiog pralaimėsime. Žinoma, viskam yra ribos ir, tarkime, kuo labiau sąmoninga yra visuomenė ir žiniasklaida, tuo mažiau reguliavimo reikia. Lenkija yra geras sąmoningumo pavyzdys. Didžiausi žiniasklaidos leidiniai ir portalai pirmas pozicijas visada skiria rimtoms, visai valstybei svarbioms temoms. Dažnai teigiamoms arba bent neutralioms. O „klikbeitinis“ turinys, kuris, žinoma, taip pat publikuojamas, pateikiamas „dešimtame puslapyje“. Taip sukuriama informacinė erdvė, kuri stiprina, o ne kiršina visuomenę. Tai yra sąmoningumas.
– Kaip informacinius karus keičia dirbtinis intelektas (DI)? Dabar su juo sukurtas melagienas dar palyginti lengva atpažinti, o ką darysime, kai nebesugebėsime to padaryti?
– Jau ir dabar žmonės dažnai neatskiria tokių melagienų. Remigijaus Žemaitaičio sukeltas skandalas dėl plakato „Remyga – bybys“ pritraukė daug dėmesio ir tik žmonių, kurie nuotrauką patikrino ir įrodė, kad ji padirbta, dėka buvo išaiškintas. Žmonės masiškai dalijasi DI sugeneruotais rylsais, pavyzdžiui, kaip gražiai viščiukas draugauja su lape. Žavisi jais ir net nesusimąsto, kad tai gryna manipuliacija jų sąmonėmis. O ką darysime, kai pasipils įrašai, kuriuose mūsų vadovai skelbs, kad mus užpuolė, viskas žlugo ir jie bėga iš šalies?
Aš suprantu, kad DI yra didelis žmogaus pagalbininkas, bet kartu tai yra ir didžiulė grėsmė. DI produktas tampa nebeatskiriamas nuo fakto, o jį skleidžiantys botai tampa nebeatskiriami nuo tikrų žmonių. Be to, reikia pripažinti, kad intelektualiai jis nepalyginamai lenkia po sunkios darbo dienos į soc. tinklą užklydusį žmogų. DI pajėgumas diskutuoti, daryti įtaką ir keisti pašnekovo nuomonę jau dabar yra stulbinantis, tai patvirtina pirmieji eksperimentai. Skamba kaip siaubo filmas, ar ne? Laimei, vis dar veikia mūsų jau aptartas saugiklis – nepasiduoti emocijoms. Ką darysime, kai DI nebereikės pasitelkti emocijų ir jis formuos žmonių protus šaltais argumentais, kai sugebės mus apžaisti protų žaidime? Turėsime tikrai didelę bėdą ir jei klausiate, ką daryti, tiesiai sakau, kad nežinau. Vienintelė viltis – žmonių švietimas. Optimizmo neįkvėpsiu. Technologinė pažanga nuo to momento, kai urvinis žmogus pasidirbo kuoką ir ėmė visur su ja šlaistytis, nuėjo į kosminius tolius, o žmogus iš esmės taip ir liko beždžionėle su kuoka.
Naujausi komentarai