Šiomis dienomis 2008 m. Tolerancijos žmogumi išrinktas žurnalistas ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas Mykolas Drunga labiausiai netoleruotų smurto.

– Kaip manote, ar mūsų visuomenę galima laikyti tolerantiška, ar mes vis dar trypčiojame vietoje? Pavyzdžiui, galėtume kalbėti apie neįgaliuosius – viešai deklaruojame, kad juos toleruojame, nors iš tikrųjų jie yra atstumtieji.

– Į klausimą, ar mes trypiame vietoje, ar einame tolyn tolerancijos srityje, negalima atsakyti apskritai. Reikia nagrinėti konkrečius atvejus. Sakykim, neįgalieji – jie mūsų visuomenėje yra tarsi nematomi, o jeigu ir matomi, dažniausiai nustumiami į antrą planą. Pavyzdžiui, kai kurie vaistai neįgaliesiems nekompensuojami. Yra toks požiūris, kad neįgalieji yra antrarūšiai ar net trečiarūšiai žmonės. Nors tarybiniais laikais Lietuvoje negyvenau, bet žinau, kad tais laikais vyravo požiūris, jog neįgalieji neturėtų rodytis visuomenėje ir neturėtų nieko veikti.

Jokios abejonės, kad tokie žmonės yra diskriminuojami. Konkretus pavyzdys – Kauno filharmonija. Nors pastatas neseniai suremontuotas, tačiau jo laiptais neįgaliesiems ir vyresnio amžiaus žmonėms sunku užlipti, nes nėra turėklų. Vakarų šalyse turėklai yra savaime suprantamas dalykas. Toks pavyzdys rodo, kaip diskriminacija egzistuoja realiame gyvenime.

– Netolerancijos pavyzdžių galima pastebėti kiekviename žingsnyje, pradedant politikais, baigiant kasdieniais žmonių santykiais.

– Labai blogai, kad priešingų stovyklų politikai nebando diskutuoti tarpusavyje. Jeigu politikai išrinkti į Seimą, tai, žinoma, kairysis turi kalbėtis su dešiniuoju ir su bet kuriuo, kuris yra išrinktas į Seimą. Juk tolerancijos esmė yra noras ir pasiryžimas kalbėtis net ir su priešininku. Kam reikia kalbėtis su priešininku? Tam, kad žinotum, ką jis mąsto. Kalbėjimas neturi būti tik iš vienos pusės, oponentas turi išgirsti ir ką priešininkas mano.

Mūsų pažiūris į tautybes, rases, seksualines mažumas ar daugumas gali labai skirtis. Pažiūras turi turėti ir gali jas reikšti, tačiau reikšdamas turi rinktis žodžius. Parinkęs žodžius racionaliai, šaltai ir net krikščioniškai gali nepatinkamus dalykus įvardyti, neprakeikdamas ar nenaudodamas vulgarių terminų, gali mandagiai pasakyti savo nuomonę. Toks nuomonės reiškimas visuomenėje turi būti leidžiamas ir toleruojamas.

– Kur tolerancijos ribos? Ar tolerantiškas žmogus turi toleruoti viską, ar tik iki tam tikros ribos?

– Reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje ar Lietuvoje, ir priimti faktus. Kitas dalykas – ar su šiais faktais tu sutinki. Turi turėti savo pažiūras, bet jas reikia paremti žiniomis. Jei nemėgsti kažkokios žmonių grupės, tai reikia turėti argumentus, kodėl nemėgsti, o ne sakyti, kad jie yra "juodašikniai", o tu esi "baltašiknis".

Kiekvienas protingas žmogus turi pasakyti, kodėl kažko nemėgsta, ir pateikti argumentus. Tuos argumentus gali kritikuoti, sutikti su jais 100 proc., o gal 80 proc., arba visai nesutikti. Kartais pats gali nežinoti, koks tavo požiūris į gėjų santuokas. Gali neturėti nuomonės, bet, susipažinęs su argumentais už ir prieš, susidarysi savo nuomonę.

Tolerantiškas žmogus leidžia sau pakeisti nuomonę. Manau, kad netradicinės lytinės orientacijos žmonėms reikėtų suteikti partnerystės teises, kurios būtų beveik prilygintos santuokai. Tačiau tokiems partneriams neturėtų būti leista įvaikinti vaikus.

Ar aš tolerantiškas žmogus, jei taip manau? Atsakyčiau, kad taip, nes netolerantišku būtų laikomas tas, kuris iš kitokio žmogaus juoktųsi ar priekabiautų. Tačiau apie tai, kokias teises ir privilegijas turi netradicinės lytinės orientacijos žmonės vien todėl, kad jie yra tokie, apsišvietusių ir inteligentiškų žmonių nuomonės gali išsiskirti.

– Tačiau dėl to, kad esą esate netolerantiškas netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, jūs pats sulaukėte kritikos.

– Atvirkščiai, manau, kad nieko netolerantiško nepasakiau, toleruoju jų teisę būti gėjais, toleruoju jų teisę gyventi pagal jų gyvenimą būdą, jų teisę įstatymiškai įtvirtinti partnerystę, bet pakartosiu: jei būčiau Seimo narys, balsuočiau prieš įstatymą, kuris leistų jiems įsivaikinti.

– Kaip manote, kokį tolerancijos lygį esame pasiekę per 19 nepriklausomybės metų?

– Esame tolerantiška visuomenė pasaulio kontekste. Esame tolerantiškesnė visuomenė nei Irano ar Egipto visuomenės. Klausimas, ar esame tolerantiška visuomenė, neturi aiškios prasmės. Pas mus yra netolerancijos bruožų, kurių turi ir kitos tautos. Susiformavę stereotipai, kad mes, lietuviai, nemėgstame žydų, bet tai tėra stereotipai, nes yra labai daug lietuvių, kuriems žydai kaip tauta patinka. Lietuvoje gyvenantys lietuviai yra daug tolerantiškesni žydams nei gyvenantieji išeivijoje. Tarp pačių žydų yra tokių, kurie nemėgsta savo tautiečių. Vengčiau tokių svarstymų, ar mes esame tolerantiška visuomenė, ar netolerantiška.

– Kaip vertinate dabartinę situaciją šalyje, kai žmonėms neužtenka pareikšti vien nuomonę ir jie išeina į gatves su akmenimis užantyje?

– Ne visur protestai tapo riaušėmis, pavyzdžiui, Klaipėdoje taip neatsitiko, kaip tai nutiko Vilniuje. Manau, kad riaušėse dalyvavo profesionalūs riaušininkai ir jų toleruoti negalima. Tokie žmonės yra arba apmokami, arba nežino, ką daro. Riaušės neišsprendžia socialinių, politinių problemų. Aš – už taikius piketus ir demonstracijas. Nors pats premjeras Andrius Kubilius pripažino, kad riaušės pažadino politikus, bet yra ir kitų, taikesnių, pažadinimo būdų. Esantiesiems valdžioje reikėjo anksčiau pradėti kalbėti su visuomenės atstovais ar patiems aiškinti. Šioje situacijoje iš dalies kalti ir žurnalistai, kurie per vėlai pradėjo klausinėti politikų, kodėl jie daro vienaip, o ne kitaip.

– Lietuvos radijuje apžvelgiate užsienio spaudą. Kodėl vengiate Lietuvos temų?

– Lietuvos radijas mane pasamdė apžvelgti užsienio spaudą. Esu vienintelis žurnalistas Lietuvoje, kuris apžvelgia užsienio spaudą taip sistemingai (du kartus per savaitę). Kai yra proga, apžvalgas susieju ir su lietuvišku kontekstu. Dažniausiai apžvelgiu vokiškus ir anglų kalba spausdinamus spaudinius. Užsienio spauda yra daug gyvesnė, joje vyrauja nuomonių įvairovė. Lietuva, deja, neturi nė vieno gero dienraščio, gal tik "Kauno diena" iš visų dienraščių yra vakarietiškiausia, tačiau sakau taip ne norėdamas įtikti – esu šią nuomonę susiformavęs seniau.

Gerame vakarietiškame laikraštyje visuomet rasi atspindėtą visą ekonominį, politinį ir kultūrinį gyvenimą. Be to, aiškiai atskirti rimti laikraščiai nuo bulvarinės žiniasklaidos. Lietuvoje to labai trūksta, žiūrėdamas į pagrindinius dienraščius negali pasakyti, ar jis rimtas, ar bulvarinis. Pozityvus poslinkis Lietuvoje yra internetinė žiniasklaida, kurioje galima rasti nuomonių ir požiūrių įvairovę. Ko nėra dienraščiuose, tą galima atrasti internetinėje žiniasklaidoje.

– Kaip reagavote, kai buvote paskelbtas 2008 m. Tolerancijos žmogumi?

– Man buvo netikėta, kad iš keturių kandidatų mane išrinko Tolerancijos žmogumi. Kadangi mano konkurentai labiau reiškėsi žiniasklaidoje, interneto portaluose, maniau, kad Tolerancijos žmogumi būsiu paskelbtas ne aš. Džiaugiuosi dvigubai: dėl to, kad apdovanojimą gavo kaunietis ir dėl to, kad VDU dėstytojas.