Skleidėsi laisvės dvasia

Nemakščiuose pokariu laisvės dvasia ypač skleidėsi tarp moksleivių. Vienas pirmųjų nemakštiškių, priklausiusių Skaudvilės gimnazijos moksleivių pogrindinei organizacijai, buvo Konstantinas Jovaiša.

Ši organizacija platino atsišaukimus prieš sovietų valdžią, taip pat Konstantinas su kitais bendraminčiais 1949 m. Vasario 16-ąją iškėlė Nepriklausomos Lietuvos vėliavą.

Po metų – 1950-ųjų vasarį – K.Jovaiša buvo areštuotas ir su kitais devyniais gimnazistais 25 metams ištremtas į Vorkutą. Laimė, 1953 m. mirė Stalinas, tad 1956 m. vyras buvo amnestuotas ir pargrįžo į Lietuvą.

Praeitis: A.Čeponis jaunystėje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tremties metais jis rašė eilėraščius, kurių rinkinį po mirties, pavadinę "Rūsčiųjų metų eilės", išleido K.Jovaišos dukra Dalia su vyru Vidu Venckumi.

Patys siuvo vėliavas

K.Jovaišos pasekėjų netrūko ir vėliau, kai Nemakščių mokykloje susibūrė patriotiškai nusiteikusių moksleivių grupelė.

Jos vienas iniciatorių Juozas Šležas rašė: "Mintis įkurti kažkokį būrelį, pasipriešinti, žinoma, ne ginklu vadinamųjų aktyvistų diktatui, kuris buvo nukreiptas prieš mūsų tautą, subrendo mano galvoje. Pasidalinau jomis su bendraklasiu Stasiu Gvazdausku, jis pritarė. Apsvarstėm, kam iš draugų dar galima tą paslaptį patikėti. Antanas Andriulis, Vincas Kinderis, Vladas Skirmantas, Alfonsas Mickus, Algimantas Čeponis, Teresė Tamulytė, Jadzė Samuilytė – mūsų ratas vis platėjo. Taip 1952 metais progimnazijos 8 klasėje įsikūrė "Laisvės draugija" – šitaip ją pavadinome. Bandėme pamėgdžioti tikrą pogrindinę organizaciją, kiekvienas turėjome savo slapyvardį – aš, pavyzdžiui, buvau Gylys. Iš medžio pasidarėm antspaudą, išrašėme bilietus, rašėm susirinkimų protokolus. Vaidindami, kad einame žaisti "iš degtukų", susirinkdavome arba duobėje prie žydkapių, arba mokyklos stadione. Gal didžiausias mūsų darbas – ranka rašytas laikraštis, kurį duodavom pasiskaityti patikimiems moksleiviams. Surinkom pinigų ir užsakėm Mišias už tai, kad neprarastume tautiškumo, kad mokslas gerai sektųsi. Netgi į komjaunimą vieną saviškių išleidom, kad geriau žinotume, iš kur pavojus gresia. O tas pavojus atėjo nelauktai – tiek mes, septyniolikamečiai, tą konspiraciją žinojom. Vieną gruodžio dieną aš atsinešiau į klasę pundelį laikraščių ir protokolų, norėjau juos perduoti Gvazdauskui. Ir tokia vaikiška mintis – perduoti tą pundelį per pamoką. Užmatė tai fizikos mokytojas Kazimieras Marcinkus, jam turbūt pasirodė, kad perduodamos špargalkos. Jis griebė už tų popierių, aš ėmiau juos draskyti. Mokytojas pradėjo belsti į sieną, už kurios buvo mokytojų kambarys. Atbėgo direktorius Urbonas, kiti mokytojai, atėmė tuos suplėšytus popierius, paskambino į Skaudvilės saugumą. Atvažiavo būrys vyrų, sušlavė net ir menkiausius popieriaus likučius. Mane tardė mokytojų kambaryje iki pat vakaro, bet nieko jiems nepasakiau. Po to lyg ir buvo ramu, nors klasės auklėtojas Vaclovas Šveikauskas per kitus mus perspėdavo, kad esame sekami, kad būtume atsargūs. Todėl savo ratą susiaurinom, likom gal šešiese, o kitiems paskelbėm, kad mūsų organizacija žlugo. Bet kur ten nurims jaunystė, juo labiau, kad artėjo vasario 16-oji. Nutarėme iškelti vėliavas Viduklėje, prie geležinkelio ir plento, kur daug žmonių, taip pat Nemakščių kapinėse, kad pagerbtume Lietuvos didvyrius. Bet pasirodė, kad iškelti vėliavą gal ne taip sunku, kaip ją pasiūti. Visų tėvai buvo aktyvistų vežimų į Sibirą tiek išgąsdinti, kad mus tiesiog už pavadžio laikė. Šiaip taip po rėželį, vogtą iš namų, susirinkom medžiagą, o vėliavas pasiuvom pas Algimantą Čeponį. Tą, kurią iškabinome Viduklėje, buvo didelė, normali vėliava, o antroji – mažesnė, kaip laikraštis, nes medžiagos trūko. Vėliavas iškėlėme naktį į Vasario 16-ąją. Kas po to buvo, nemačiau. Žmonės pasakojo, kad į geležinkelio stotį rytą suvažiavo būrys liaudies gynėjų, saugumiečių su šunimis. Ilgokai jie bijojo prieiti prie vėliavos, manydami, kad ji užminuota. Tuoj pat pradėjo suiminėti moksleivius – mūsų buvusios grupės narius."

Pomėgiai: su draugais – kelionėje motociklu po Lietuvą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tardė ir Klaipėdoje

Pasirodo, buvo pasiūta ir trečia vėliava, kurią moksleiviai ketino iškelti Nemakščiuose ant pastato tarp pašto ir mokyklos, bet jiems to sumanymo nepavyko įgyvendinti. Vėliava paliko pas A.Čeponį.

Grįžtant prie J.Šležo prisiminimų, juose atsiskleidžia žiaurūs saugumiečių tardymai Skaudvilėje, Tauragėje, Šilutėje, Klaipėdoje.

Jaunuolis buvo kaltinamas tėvynės išdavimu ir jam grėsė 25 metai tremties Sibire. Jį išgelbėjo tik Stalino mirtis, po kurios buvo paskelbta amnestija.

A.Čeponiui irgi teko būti tardomam ir daužomam Klaipėdos saugumo požemiuose, bet, mirus Stalinui, buvo paleistas. Jokiu būdu niekam neprasitarė apie trečiąją gerai paslėptą Lietuvos vėliavą.

Nemakštiškį A.Čeponį gyvenimo kelias nuvedė į uostamiestį, kur net 37 metus išdirbo "Baltijos" laivų statyklos meistru. Bet gyvenimo paradoksas – aktyvų sąjūdietį ir Nepriklausomos Lietuvos patriotą, likus ketveriems su puse metų iki pensijos atleido iš darbo.

Momentas: A.Čeponis (dešinėje) su Aštuonračio muziejaus vadovu L.Tamulevičiumi, padovanojus muziejui istorinę Trispalvę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Sąjūdietį gynė A.Vabuolas

Apie tai dienraštyje "Klaipėda" 1991 metais straipsnyje "Priverstinis pasninkas" rašė šio laikraščio korespondentas Aldas Vabuolas.

"Argi galėjo grupelė "internacionalistų" jam dovanoti už tai, kad jis viešai, padedant fotožurnalistui Bernardui Aleknavičiui, demaskavo gorbačiovinio referendumo "v sostave SSSR" klastotes "Baltijos" laivų statykloje? Argi nešnypštė jedinstvininkai, kai jis klijuodavo Sąjūdžio remiamų kandidatų rinkimines programas ir plakatus? Argi nevarstė jie jo piktais žvilgsniais ir nepašiepdavo: sa-ju-dist!" – tokius klausimus dėl tuomet neparankaus žmogaus atsikratymo straipsnyje kėlė žurnalistas.

Teisiškai prieš tokį "Baltijos" laivų statyklos vadovybės savivaliavimą A.Čeponis laimėjo, tačiau graužatis dėl parsidavėlių, pataikūnų, nesąžiningų vadovų paliko visam gyvenimui.

Dvasine atsvara jam tapo rašomi eilėraščiai, šeima, nes su šviesaus atminimo žmona, su kuria nugyventa net 60 metų ir kuri pernai per Kalėdas išėjo Anapilin, užaugino du sūnus ir dukrą. Iš jų pabiro 10 anūkų ir 2 proanūkiai.

Laisvalaikiu Algimantas mėgdavo sėsti ant motociklo. 1980 m. su draugų būreliu visą Lietuvą apvažiavo.

Taurios sielos žmogus

O koks trečiosios Lietuvos vėliavos, neiškeltos Nemakščiuose 1953-iųjų Vasario 16-ąją, likimas?

A.Čeponis ją visąlaik stropiai saugojo ir, matyt, nenorėjo atiduoti į bet kokias rankas.

Tik šiemet, Lietuvai atšventus Nepriklausomybės 30-metį, sumanė šį laisvės simbolį perduoti gimtuosiuose Nemakščiuose įsikūrusiam Aštuonračio muziejui, kuris savo eksponatų gausa stebina lankytojus.

Muziejaus įkūrėjas ir Aštuonračio važiuoklės draugijos, įkurtos Nemakščiuose, vadovas Leonas Tamulevičius su draugijos nariu ir bičiuliu Vidu Venckumi garbų kraštietį aplankė uostamiestyje jo namuose.

"Buvo labai malonu pabendrauti su taurios dvasios žmogumi, o senutėlė trispalvė, padovanota muziejui, bus savo nepakartojama istorija vienas įsimintiniausių muziejaus eksponatų", – sakė L.Tamulevičius.