Sutelkę visas jėgas antrosios pandemijos bangos metu, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai tęsia misiją. Aktyviai įsitraukę į darbą didžiosiose šalies ligoninėse ir globos įstaigose, talkinantys vakcinavimo procese, nevyriausybinės organizacijos savanoriai pagalbos ranką tiesia ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC). Praėjusį savaitgalį Lietuvos oro uoste jie ėmėsi keliautojų duomenų patikros – pasitinka atvykstančius į šalį užsieniečius ir grįžtančius piliečius, patikrina jų duomenis sistemoje, atsivežamus testų rezultatus. Planuojama, kad jau netrukus savanoriai darbuosis Kauno ir Palangos oro uostuose, Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Vis dėlto daugiausia rankų reikia vakcinavimo vietose. Jau šiuo metu šalies poliklinikose ir vakcinavimo centruose dirba daugiau nei 230 Raudonojo Kryžiaus savanorių. Kauno vakcinavimo centre jų bene daugiausia – apie 60.

Dauguma šių savanorių yra iš Raudonojo Kryžiaus savanorių rezervo. Pastarajame šiuo metu jau yra daugiau nei 650 savanorių, tačiau gyventojai ir toliau kviečiami prisijungti prie jų komandos.

"Lietuvos Raudonasis Kryžius – unikali humanitarinė jėga, kurios stiprybė yra savanoriai, kasdien padedantys tūkstančiams žmonių Lietuvoje", – naujoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė K.Meidė, buvusi prekybos tinklo "Maxima" generalinė direktorė, "Kauno dienai" apie save nebuvo linkusi daugžodžiauti. Tačiau kur kas dosnesnė žodžių ji buvo kalbėdama apie savo laiką ir jėgas dalijančius savanorius ir organizacijos veiklą, jai suteikusią visišką pilnatvę.

– Į nevyriausybinę organizaciją atėjote iš verslo pasaulio. Ar pastarasis labai skiriasi nuo to, kuriame dabar esate?

– Šiandien, kai nevyriausybinę organizaciją pažinau iš vidaus, galiu drąsiai pasakyti, kad skirtumų labai nedaug. Iš esmės tai tokia pati organizacija, turinti savo strategiją, struktūrą, komandą ir savo tikslus, žinanti, ką nori nuveikti. Skiriasi gal tik galutinis rezultatas ir gavėjas. Versle siekiama uždirbti tam tikrą pinigų sumą, o čia – pinigus išleisti geriems darbams, kad galiausiai liktų nulis pinigų ir būtų padaryta kuo daugiau darbų. Kuo daugiau stengsiesi, kuo daugiau ambicijų turėsi, tuo daugiau gerų darbų padarysi, tad iš esmės didelio skirtumo tikrai nepastebiu. Tik pasitenkinimo ir prasmės jausmas gerokai didesnis toje veikloje, kurioje matai padarytus darbus ir supranti, kiek gali pakeisti kai kurių žmonių gyvenimus. Tiesa, yra dar vienas skirtumas tarp verslo pasaulio ir nevyriausybinės organizacijos. Versle vadovui reikia nuolatinės lyderystės motyvuoti žmones, kad jie matytų prasmę, savo vaidmenį toje organizacijoje. Raudonajame Kryžiuje žmonės tiek atsidavę ir taip smarkiai tiki ta veikla, kad vadovui reikia kiek mažiau stengtis, siekiant sužadinti kolektyvo meilę atliekamam darbui.

Viena pagrindinių Raudonojo Kryžiaus misijų – būti valstybės pagalbininku.

– Kiekvienas naujas vadovas atsineša savo viziją ir tikslus. Kokie jūsiškiai?

– Pirmiausia susidūriau su tam tikra krize, nes antroji pandemijos banga vertė mobilizuotis ir reaguoti į tai. Viena pagrindinių Raudonojo Kryžiaus misijų – būti valstybės pagalbininku. Tuo metu, kai atėjau, pagalbos valstybei labai reikėjo. Pirmiausia – ligoninėms ir globos namams, kur stigo personalo rankų, nes daugelis darbuotojų arba sirgo, arba buvo saviizoliacijoje. Tais momentais gelbėjo mūsų savanorių rankos. Raudonasis Kryžius kaip organizacija yra be galo stipri. Kartu su Raudonojo Pusmėnulio draugija ji veikia nuo 1919 m. ir vienija 192 nares valstybes. Turi apie 13 mln. savanorių visame pasaulyje.

Tikrai noriu, kad Raudonasis Kryžius būtų stipri organizacija ir Lietuvoje, todėl planuojame plėtrą į tuos miestus, kuriuose kol kas neveikiame. Norime turėti dar daugiau savanorių, kurie reguliariai padėtų krizių ištiktiems žmonėms, galvojame apie rezervą, kad galėtume greičiau reaguoti į ekstremalias situacijas.

Parama: bene daugiausia Raudonojo Kryžiaus savanorių rankų dabar reikia vakcinuojant gyventojus. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Vadovauti Lietuvos Raudonajam Kryžiui pradėjote sudėtingu metu, kuris jums tapo savotišku krikštu. Ar negalvojote, koks scenarijus būtų buvęs, jei ne pandemija?

Kolegoms sakau, kad dirbu čia tik tris mėnesius, bet jausmas toks, lyg dirbčiau trejus metus.

– Raudonasis Kryžius buvo pasiruošęs krizėms – galvojo, kaip jas valdyti, kaip pristabdyti savo reguliarias veiklas, jei susiklostytų ekstremali situacija ir prireiktų daugiau rankų. Tačiau pandemija parodė, kad planai gali skirtis nuo realybės. Kai buvo galvojama apie ekstremalias situacijas, buvo manoma, kad jos truks neilgai, tad planas atitraukti savanorius nuo kitų veiklų ir skirti juos pagalbai su ekstremalia situacija atrodė logiškas. Tačiau pandemija atėjo ilgam. Ir mes negalėjome reguliariai dirbančių savanorių ilgam atitraukti nuo jų tiesioginių veiklų, nes jie dirbo su vienišais seneliais – o tos pagalbos vienišiems senoliams karantino metu reikėjo dar daugiau. Tai reiškia, kad turėjome padėti ir ligoninėms, ir globos namams, ir senoliams. Reikėjo rasti naujų savanorių, juos apmokyti. Tada rasti lyderių, kurie koordinuotų procesą. Galiu pasakyti, kad pirma savaitė buvo pakankamai ekstremali ir Raudonojo Kryžiaus komandai, ir man, kaip vadovei. Pusės savo žmonių nemačiau gyvai. Mes dirbome nuotolinėje platformoje, per ekranus, procesą reikėjo sukoordinuoti ir sudėlioti. Laikas nebuvo lengvas, bet krizė dar labiau suartino. Kolegoms sakau, kad dirbu čia tik tris mėnesius, bet jausmas toks, lyg dirbčiau trejus metus.

– Ar galima sakyti, kad atėjusi į nevyriausybinę organizaciją labiau priartėjote prie žmonių, nei anksčiau?

– Man niekada nebuvo svetimas jautrumas, empatija, bandymas suvokti žmogaus situaciją. Moteriai apskritai turbūt daugiau duota atjautos ir supratimo. Tas jausmas, kurį šiandien turiu viduje sako, kad tikrai radau savo vietą gyvenime. Tai ne tik įkvepia, bet ir užkrauna atsakomybę. Kuo ambicingesnius tikslus nusistatysi, kuo daugiau energijos įdėsi, tuo daugiau padarysi.

– Bet kokiame darbe svarbu kolektyvas. Kokius žmones sutikote Lietuvos Raudonajame Kryžiuje?

– Raudonasis Kryžius turi apie 80 nuolatinių darbuotojų. Jie dirba ir centriniame ofise, ir skyriuose. Koordinuoja įvairias veiklas ir didelį būrį savanorių. Pastarųjų turime apie 1,2 tūkst. Pusė jų nuolatiniai, kiekvieną savaitę savo rankomis prisidedantys prie tam tikrų veiklų. Kita pusė – rezerviniai, bet kada pasiruošę reaguoti į mūsų skambučius. Iki metų pabaigos planuojame būti sukaupę 2 tūkst. savanorių rezervą. Kokie mūsų savanoriai? Tai ir jauni, ir vyresni žmonės. Turime ir senjorų. Kai kalbini visus juos supranti, kad didelei daliai šių žmonių savanorystė yra tarsi graži šeimos tradicija – savanoriauja tėvai, drauge ateina jų vaikai. Tikėtina, kad po kurio laiko ateis ir pastarųjų atžalos. Yra daug ir įvairių istorijų, tačiau tiek Raudonojo Kryžiaus darbuotojus, tiek savanorius vienija žodis "prasmė" ir tas vidinio pasitenkinimo jausmas, padedant kitiems.

– Tikėtina, kad perskaitę interviu, žmonės susidomės savanoryste Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Kur jie turėtų kreiptis ir ko turėtų tikėtis?

– Jei žmogus jaučia vidinį norą aukoti savo laiką, jis turėtų užpildyti savanorio anketą, kurią ras mūsų internetiniame puslapyje. Su kiekvienu bus susisiekta. Visi savanoriai supažindinami su veiklų spektru, galimybėmis, todėl net neabejoju, kad kiekvienas atėjęs ras širdžiai mielų veiklų, prie kurių norės prisidėti. Šiandien ypatingai noriu pakviesti Kauno gyventojus. Jau įsibėgėja vakcinacijos procesas, aktyviai padedame savivaldybėms. Kauno vakcinavimo centras, įkurtas Ledo rūmuose, tapo turbūt didžiausiu Lietuvos vakcinavimo centru – čia kasdien jau paskiepijama po 2-3 tūkstančius žmonių. Todėl savanorių čia reikia itin daug. Pavyzdžiui, visose Lietuvos vakcinacijos vietose šiuo metu dirba apie 230 mūsų savanorių, o iš jų net 60 dirba Kaune. Jie tikri šaunuoliai, padeda kada tik gali, tačiau vakcinacija truks dar ilgai, todėl jiems labai reikia pagalbos.

Dabar skiepijami vyresnio amžiaus žmonės, o juos reikia palydėti ilgais koridoriais, padėti pildyti dokumentus, atsakyti į klausimus, galų gale – padrąsinti. Ekstremalių situacijų metu reikia ir kitokios jėgos – skambinti, registruoti, suteikti žinių apie pirmąją pagalbą. Labai norėtųsi įtraukti tiek jaunus žmones, tiek tuos, kurie jau baigė aktyviąją karjerą ir savo patirtį gali perduoti kitiems žmonėms. Taigi, kas gali skirti laiko po savo tiesioginių darbų, kviesčiau prisijungti. Tą patį darau ir aš. Taip, atiduodi daug laiko, bet be galo daug gauni atgal! Vien tas jausmas, kad prisidėjai, kad savo rankomis padarei kažką naudingo ligoninei ar seneliui yra nuostabus.

Susitiko: Kaune apsilankęs Prezidentas Gitanas Nausėda gyrė Raudonojo kryžiaus savanorius. R. Dačkaus / Prezidentūros nuotr.

– Neseniai bendravau su samariečiais. Pastarieji pasakojo, kad nors ir rečiau, bet vis dar girdi žmonių klausimų, ar jie nėra sekta. Kaip manote, ar apie Raudonąjį Kryžių pakanka informacijos? Ar žmonės žino, kokia tai organizacija?

– Lietuvoje Raudonasis Kryžius skaičiuoja 102 metus, todėl manau, organizacija žinoma. Tačiau visko pasitaiko. Patys ne kartą esame darę apklausas, kurios parodė, kad vyresnio amžiaus žmonės vis dar prisimena anksčiau šalyje veikusias Raudonojo kryžiaus ligonines, ir su šiuo pavadinimu iki šiol sieja kai kurias didmiesčių ligonines, nors jos vadinasi kitaip. Mes ligoninių neturime, o apie Raudonojo Kryžiaus veiklą norėtume papasakoti plačiau, nes daugiau apie organizaciją žino tie, kurie iš jos gauna pagalbą. Todėl prieš tai kvietusi aukoti savo laiką žmones, kurie jo turi, noriu kreiptis ir į tuos, kurie gal negali skirti savo laiko, bet gali prisidėti prie organizacijos veiklos savo finansine parama. Jūsų ir savanorių dėka mes ne tik padėtume didesniam skaičiui žmonių, bet ir galėtume plačiau skleisti žinią apie organizacijos veiklą. Manau, kad pasakoti apie Raudonojo Kryžiaus veiklą yra prasminga, nes tokiu būdu apie tai sužinos daugiau žmonių, kuriems būtent ir reikia mūsų ir savanorių pagalbos.

– Kokiais būdais planuojate skleisti žinią apie organizaciją ir ką norite apie ją pasakyti visuomenei?

– Geriausiai apie organizaciją pasako jos nuveikti darbai. Pagrindiniai tarptautinio Raudonojo Kryžiaus uždaviniai visame pasaulyje: padėti savo valstybėms ekstremalių situacijų atvejais – karų, ginkluotų konfliktų, didelio masto stichijų, epidemijų ir panašiai. Užtikrinti humanitarinę pagalbą į šalį atvykstantiems pabėgėliams ir migrantams. Kasdien, kai nesiaučia audros ar epidemijos – ištiesti pagalbos ranką krizės paliestiems žmonėms savo šalyje. Lietuvoje esame apdovanoti sąlyginai švelniu klimatu, čia rečiau kyla audros ar uraganai, tad kaip valstybės pagalbininkas ekstremaliose situacijose Raudonasis Kryžius iki šiol neturėjo didelių iššūkių. Šiais pandeminiais metais aktyviai prisidėdami prie pandemijos suvaldymo, įgyjame patirties šioje srityje, plečiame savanorių pajėgas ir, manau, tampame ne tik reikalingi ligoninėms, poliklinikoms ar globos įstaigoms, bet ir matomi kaip tą pagalbą teikiantys. Vadinamuoju "taikos metu" teikėme ir teikiame pagalbąkrizės paliestiems žmonėms. Daugiausia čia esame nuveikę dirbdami su vienišais senoliais ir negalią turinčiais asmenimis. Esame pastebėję, kad mūsų senjorams dažniausiai trūksta ne maisto, o dėmesio ir bendravimo, taip pat pagalbos jų kasdieniuose rūpesčiuose. Senjorų vienišumas ir negalėjimas aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime – turbūt didžiausia problema. Todėl mūsų savanoriai seneliams teikia tiek emocinę, tiek fizinę paramą. Tarkim, pandemijos laikotarpiu mūsų savanorių rankų reikėjo ne tik seneliams maistą ar vaistus nešti. Reikėjo sniegą kieme nukasti ar šunį į lauką išvesti. Mums taip pat svarbu įtraukti senelius į bendruomenes savo miestuose, kad jie galėtų susitikinėti, bendrauti ir grįžti į aktyvų socialinį gyvenimą. Norėtųsi, kad tie, kurie negali palikti namų, būtų pasiekiami elektroniniais kanalais – tad stengiamės juos to išmokyti, bei vienišumą spręsti ne vienkartiniu veiksmu, o padėti vėl tapti bendruomenės dalimi ir jaustis reikalingais.

Be šių išvardintų veiklų, yra ir daugiau sričių, kuriose dirba Raudonasis Kryžius – tai ir slaugos programa, vaikų dienos centrai, pirmosios pagalbos mokymai bei mano jau minėta pagalbos programa į Lietuvą atvykstantiems užsieniečiams, pasitraukusiems nuo neramumų savose šalyse. Siekiame plėsti šias veiklas ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. O plėsdami veiklas ir aktyviai apie tai pasakodami, manau, pasieksime, kad žmonės Raudonąjį Kryžių žinotų ne tik kaip kažkada ligonines turėjusią organizaciją.

Bet koks vadovas vienas lauke ne karys. Yra komanda, žmonių grupė, kuri padaro visą tą rezultatą kartu.

– Raudonasis Kryžius ne pirma vieta, kurioje užimate vadovaujamas pareigas. Ar sutiktumėte su mintimi, kad vadovu, kaip ir geru mokytoju gimstama?

– Yra visokių teorijų. Viena jų sako, kad visko galima išmokti. Aš negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Kadangi panašaus klausimo esu ne kartą sulaukusi, turėjau progą paanalizuoti, kodėl pačiai labai aktyviai nesiekus karjeros, visada būdavau pastebėta ir kažkiek pastūmėta. Drąsiai galiu pasakyti, kad anksčiau turėjau kur kas daugiau baimių imtis kažkokio žingsnio karjeroje, tačiau vis atsirasdavo žmonių, kurie stumtelėdavo. Todėl su visomis tomis baimėmis imdavausi atsakomybės. Pradžia niekada nebūdavo lengva.

Visgi, keli, nemažai ką mano gyvenime lėmę dalykai turbūt yra įgimti. Tai – atsakomybės jausmas. Jei jau prisiimu įsipareigojimą, kažkam kažką pažadu, žinau, darysiu viską – ir ką galiu, ir ko ne. Jei pati negalėsiu, rasiu, kas galės. Kitas dalykas – atkaklumas. Tikrai būna akimirkų, kai svyra rankos, nes viskas einasi ne taip, kaip planavai. Būna, kažkas viduje kužda, kad gali sustoti, tačiau tada pasigirsta kur kas stipresnis balsas, kuris sako: sustok, pailsėk ir daryk toliau.

Trečia savybė – pozityvus požiūris į gyvenimą. Aš jį turiu. Su dažnu kolektyvu esame kalbėję, kad kuo sunkesnis etapas, tuo daugiau mes juoksimės. Patikėkite, tai padeda. Ir jei šiandien kažkas nesigavo, žinau, rytoj išauš nauja diena, kurioje mes rasime naujų kelių, naujų minčių ir naujų atsakymų arba tiesiog aplinkybės bus geros. Matyt, kad tai padeda matyti šviesiai gyvenimą, o tada ir tikslų lengviau siekti.

– Bet turbūt sutiksite, kad svarbu ne tik asmeninės savybės, bet ir šalia esantys žmonės?

– Bet koks vadovas vienas lauke ne karys. Yra komanda, žmonių grupė, kuri padaro visą tą rezultatą kartu. Todėl labai svarbu vieniems kitus įkvėpti, neišsigąsti sunkumų. Kai jie ištinka – ranką ant peties uždėti ir pasidžiaugti, kai viskas sekasi.