Tušti žemaičių šventovės vakarai

Nors vyksta didieji atlaidai, vakarais Žemaičių Kalvarijos miestelis visiškai ištuštėja, dar labiau atskleisdamas bazilikos ir kraštovaizdžio grožį.

Ketvirtadienį, pusę šešių vakaro, čia ūžė smarki liūtis su žaibais ir perkūnija. Maldininkai suskubo ieškoti prieglobsčio bažnyčios viduje. Dingo elektra, dega tik viena kita žvakė, ir tai suteikė gilaus paslaptingumo apmąstyti, kas mes tokie čia, kas ir kokie čia ėjo iki mūsų, kas ateis po mūsų.

Klausyklose – kunigai iš įvairių Lietuvos parapijų. Gali patikėti savo dvasios nešulius pasirinktai asmenybei.

Per vakaro Mišias aistringą pamokslą pasakė garsus pamokslininkas kunigas A. Svarinskas. Tik žavėtis galima šios asmenybės atsakingumu už visa, kas dedasi mūsų sielose, mūsų namuose ir visame krašte. Jo nuoširdžiuose pamokymuose – vien gili tiesa. Kalbėdamas apie būtinybę sekmadieniais lankytis bažnyčioje ir išklausyti šv. Mišių, kunigas labiausiai akcentavo pareigą šeimai. Pareiga sekmadieniais bendrauti savo šeimoje yra svarbesnė už visas kitas pareigas – kur nors suspėti, kiek nors uždirbti, ko nors nepraleisti...

Bažnyčioje krykštavo vaikučių. Jaunos šeimos iš tolimų rajonų atvyksta čia gauti dvasios malonių. Tokios šeimos dažniausiai yra ir užsimezgusios jaunimo krikščioniškuose sambūriuose.

Kadaise Žemaičių Kalvarijos miestelis visai savaitei prisipildydavo pamaldžių katalikų. Kiemai pilni vežimų, daržinės – nakvynininkų. Skubėdavo baigti šienauti, kad nakvynininkams būtų patogu. Bažnyčia būdavo atdara visą naktį, pasilikdavo ir melsdavosi daug maldininkų.

Ketvirtadienio vakarą besišypsanti močiutė Bronislava sakė iš kitos šventos vietos – Šiluvos – atkeliavusi. Ir būtinai kelias naktis čia nakvos, nes greita malda – ne malda. Jei jau „į Kalvariją susiruošei“, atsidėk jai neskubėdamas.