Labdaros valgykloje į lėkštes keliauja 200 karšto maisto porcijų. Pietų metas – prie stalų jau laukia maisto stokojantys gyventojai.

„Žmonių yra padaugėję. Jeigu mes prieš kelias vasaras galvojome, kad 100 žmonių – daug, tai šiai dienai – 250-300 mums jau yra normalus skaičius“, – pasakojo Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Ingrida Radzevičė.

Pavalgyti karštos sriubos ateiti gali bet kas. Žmonių pajamos ir statusas nėra tikrinami. Tad vietos prie stalo atsiranda tiek benamiams, tiek senjorams, tiek darbingiems žmonėms, kurių pajamos yra mažos. Daugėja ir tokių, kuriems nepriklauso socialinės išmokos.

„Neretai tai yra žmonės, kurie deklaruoja savo gyvenamą vietą su kitu asmeniu. Jis gauna socialinės paskirties pajamas, pavyzdžiui, neįgalumo išmokas, šalpos išmoką, ir žmogus gyvenantis su juo negali pretenduoti į jokias kitas pajamas. Taip pat tas asmuo negali pretenduoti į kompensaciją ir pagalbą maistu“, – teigė I. Radzevičė.

Savanoriai apie tokius žmones žino, o visuomenei jie yra nepastebimi. Bendras Baltijos šalių tyrimas parodė, kad kas penktas lietuvis lieka už statistikos ribų. Negali pretenduoti į valstybės socialinę paramą, todėl vadinamas nematomu.

„Nematomais“ vadinami asmenys, kuriems būdingi socialinės ir ekonominės atskirties elementai. Jų oficialioji statistika nefiksuoja, nes jų atvejai ir gyvenimo būdas yra sudėtingesni“, – teigė Latvijos ekonomistas Valters Kaže.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Nematomų“ žmonių Baltijos šalyse – beveik milijonas. Daugiausiai jų priskaičiuojama Lietuvoje, beveik 410 tūkstančių. Estijoje tokių pažeidžiamų žmonių gyvena mažiausiai – 178 tūkstančiai.

„Apklausa buvo atliekama skaitmeniniu būdu, tai nemažai žmonių negalėjo dar jos užpildyti, nes tiesiog kompiuterinio raštingumo gebėjimų neturi. Tas skaičius, manau, tikrai yra dar didesnis, negu skelbia apklausa“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė Asta Gaigalienė.

Anot mokslininkų, vieni „nematomi“ žmonės kenčia dėl pajamų trūkumo. Žmonės turi nedidelės vertės turto, tada parama jiems nepriklauso, o pragyventi sunku. Kiti stokoja finansinio raštingumo, sutinka atlyginimą gauti grynaisiais ir dirbti šešėlyje. Treti, kenčia dėl pasenusio išsilavinimo.

„Jie įgijo išsilavinimą prieš 20 ar daugiau metų ir nebuvo perkvalifikuoti“, – sakė V. Kaže.

„Nors tokie asmenys yra apibrėžti kaip kažkokia grupė, tarkim, benamystė, mes galime suskaičiuoti tik tuos, kurie ateina gauti paslaugos. Pavyzdžiui, atvyksta į nakvynės namus, jie nakvojo ir mes žinome, kiek tokių asmenų yra. Taip pat tyrimo metu paminėta, kad kai kurie gyvena pas draugus, nemokamai glaudžiasi, tad tokių asmenų apskaičiuoti negalime“, – akcentavo Lietuvos „Carito“ direktoriaus pavaduotoja Aida Karčiauskienė.

Kiekvieno asmens situacija yra skirtinga, tad specialistai tiksliai negali pasakyti, kaip „nematomiems“ žmonėms padėti. Visgi, skubėti dalinti socialinę paramą – nepatariama.

„Pasižiūrėti, kaip galima spręsti ne tik finansines problemas, bet ir kitas socialinės atskirties problemas. Natūralu, kad finansinis sprendimas duoti pinigų labai daug kainuoja. Nors tai yra greitas sprendimas, tačiau jis daug kainuoja ir nėra pats efektyviausias sprendimas“, – sakė A. Gaigalienė.

Anot socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės, tokiems žmonėms geriausia išeitis – užimtumas. Taip pat ji ragina nebijoti kreiptis paramos į savivaldybes.

„Tiesiog reikia nebijoti kreiptis. Net jeigu kažkur girdėjo, kad nepriklauso arba negaus, vis tiek siūlau eiti asmenims ir klausti. Jeigu pagal įstatymo raidę nepriklausytų jokia parama, savivaldybė gali priimti individualų sprendimą dėl kiekvieno žmogaus situacijos“, – sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė.

„Nematomų“ žmonių tyrimas Baltijos šalyse atliktas pirmą kartą.