Įsigaliojus Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kreipėsi į Vyriausiąją lietuvių kalbos komisiją (VLKK) dėl moterų diskriminavimo, joms renkantis pavardės formą.
Prieš šešerius metus VLKK priėmė nutarimą, leidusį moterims pasirinkti pavardes su vyriška ir neutralia galūne. Šis nutarimas įžiebė diskusijų ugnį, kuri negęsta iki šiol. Tik šį mėnesį grupė intelektualų kreipėsi į Seimą, ragindama atšaukti minėtą nutarimą. Šis kreipimasis dar kartą užvirino aistrų katilą, kuris kaista, matyt, dar ir todėl, kad šį mėnesį VLKK grįš prie šios temos. Tad pasidomėjome, ką galvoja apie naujas moterų pavardžių formas įvairių profesijų atstovai?
Smuikininkė Kristina Domarkienė:
– Apie savo pavardę su vyriška galūne iš viso nenoriu kalbėti, o jei mano pavardė būtų Domarkė, tai būtų panašu į katę be uodegos. O jei rimtai, tai mūsų pavardžių tradicinės įvairovės unikalumu įsitikinau keliaudama su muzikantais po užsienio šalis.
Užsieniečiai, matydami sąrašą mūsų muzikantų pavardžių, klausinėjo, kodėl taip skiriasi jų galūnės, o sužinoję priežastį, klausinėdavo dar daugiau ir labai nuoširdžiai stebėdavosi, kad Europoje yra tokia šalis, kurioje pagal pavardes galima nustatyti ne tik lytį, bet ir šeiminę merginos ar moters padėtį. Tai jiems buvo nuostabus atradimas.
Kai dėl savo pavardės, tai net nešautų į galvą mintis ją trumpinti ar dar kitaip keisti. Aš už tradiciją, kuri mus išskiria Europoje, o ne suvienodina su kitomis tautomis. Todėl ir esu Domarkienė, o ne kokia nors Domarkė. Be to, gerbiu talentingą Domarkų giminę ir todėl džiaugiuosi, kad žinomą tėvų pavardę gerbia ir vertina jaunesnioji mūsų dukra Barbora – ištekėdama ji prie vyro pavardės pasiliko ir savo mergautinę. Dukra Monika mūsų pavardės atsisakė, nors man to gaila.
Aktorė Doloresa Kazragytė:
– Atvirai pasakius, man tos pavardės su galūne "-ė" tiesiog juokingos. Net jei ir būčiau tokia garsenybė, kad vaidinčiau užsienio šalyse, o užsieniečiams būtų sunku ištarti mano pavardę, vis vien likčiau jai ištikima, nes labai mylėjau savo mamą Kazragienę ir gerbiu šią pavardę. Savo pavardės nekeičiau ir ištekėjusi už Viktoro Šinkariuko – tai buvo įprasta tarp aktorių moterų. Juk visi žino Moniką Mironaitę ar Eugeniją Pleškytę būtent su šiomis pavardėmis, nors šios aktorės buvo ištekėjusios ir ne kartą. Moterys turi branginti savo pavardę, o ne darkyti jas. Nemanau, kad būtina atsisakyti savo pavardės ištekant, tačiau nevalia jos darkyti.
Poetas Kęstutis Navakas:
– Man negražu moterų pavardės su galūne "-ė", bet, pavyzdžiui, broliams latviams tai kažkodėl gražu. Jei nenorime tapti latviais, turėtume likti prie senojo pavardžių varianto, kuris man atrodo visiškai unikalus, o kas unikalu, tas yra brangu, vertinga. Todėl negalima senosios pavardžių darybos išmesti į istorijos šiukšlyną, tačiau nereikėtų drausti rinktis naująjį pavardės variantą. Tikiu, kad laikas ir žmonės įvertins senąsias pavardžių formas. Nemanau, kad naujoji pavardžių forma sugriaus Lietuvą, mūsų kalbą, tačiau ta naujovė man nėra graži.
Kaunietė Jurgita Vizbarė:
– Niekada nenorėjau pavardės su galūne "-ienė"! Iš pradžių, kai ištekėjau, galvojau pasilikti mergautinę pavardę arba abi, bet supratau, kad tai bus ilga "ceremonija". Tad apsidžiaugiau atsiradusia galimybe pasikeisti pavardę taip, kad ji man patiktų – tapau Vizbarė. Tokiu būdu išvengiau man nemalonios galūnės "-ienė". Gal tai skamba feministiškai, bet aš nenorėjau, kad pagal mano pavardę kiti žinotų, jog esu ištekėjusi. Manau, kad ateityje bus galima pavardes su galūne "-ė" suteikti ir naujagimėms. Beje, pavardės su galūne "-ienė" man asocijuojasi su sovietmečiu, su vyresnio amžiaus moterimis, paskendusiomis namų buities darbuose.
Poetė Ramutė Skučaitė:
– Atsisakydami mūsų tradicinių pavardžių ir pereidami prie jų trumpinių su galūne "-ė", skurdiname savo kalbą ir kultūrą, einame jų unifikacijos Europoje link. Ką reiškia "pavardės rašymo pasirinkimo laisvė, teisė"? O kas apgins kalbos teisę?! Kalba ir taip susinama kasdieną. Pakanka įsijungti televizorių, kad išgirstum: "Rytoj debesys pabers lietaus", o parduotuvėje sužinotum, kad galvijai turi kulnus, vištos – blauzdas. Iš žurnalų ir laikraščių beveik išnyko veiksmažodinės kalbos formos, įsivyravo pasibaisėtina žodžių tvarka. Dabar užsimota ir prieš senąją pavardžių darybos tradiciją, kuri yra tikras unikumas Europoje. Tai kodėl mes taip elgiamės su gimtąja kalba? Kodėl nepaisome jos teisių? Kodėl tyli kalbininkai ir jų komisijos? Gal pritaria?
Savo pavardės nekeičiau, nes ją labai branginu ir neturiu kompleksų dėl mergautinės pavardės formos.
Etnologė Gražina Kadžytė:
– Labiausiai gaila skurdinamos mūsų kalbos. Juk nyksta unikalūs jos niuansai – turiu galvoje mūsų tradicinę pavardžių darybą. Leisti jai sunykti – vadinasi, neginti valstybinės kalbos. Girdėjau, kad jau daugiau kaip 3 tūkst. moterų savo noru atsisakė tradicinės darybos pavardžių. Taip nežinia dėl kokių tikslų leidžiama pamažu ardyti gimtosios kalbos pamatus. Skaudžiausia, kad tai daroma labai noriai, negalvojant apie rezultatą. O aš prisimenu, kaip verkiau Sibire, kai sužinojau, kad mano gimimo dokumentuose rusai įrašė Gražina Kadžys. Kai grįžome į Lietuvą, tėvai tuoj pakeitė mano gimimo metrikus, o dabartinės merginos ir moterys savo noru atsisako savo pavardžių. Negi reikės visų senosios darybos pavardžių netekti, kad pagaliau įvertintume, kuo esame turtingi, kad išmoktume tai vertinti?
Beje, ankstesniais laikais Lietuvoje moteriška pavardė su galūne "-ė" buvo pravardė, o ne pavardė. Tad nereikia pykti, jei apie tai dabar primenama diskusijose. Be to, nereikia tvirtinti, kad kitose šalyse nėra tradicijos atskirti mergautinę pavardę nuo ištekėjusios moters pavardės. Tai netiesa.Toli dairytis nereikia – Lenkijoje ištekėjusios moters pavardės galūnė "-ova" – Ožeškova, o panelės – "-uvna" – Rodzevičiuvna.
Poetas Justinas Marcinkevičius:
– Mūsų kalbai yra įprastos tradicinės darybos pavardės. Beje, mano gimtajame kaime jau nebeliko trijų sodybų ir jų šeimininkų: Mačio, Žiobos ir Tirvos. Kad jų pavardės neišnyktų, suteikiau jas savo dramos-giesmės "Mažvydas" personažams. Dabar galvoju, kad jų žmonų pavardės šiais laikais būtų Mačė, Žiobė ir Tirvė. Anais laikais jas būtų užbadę pirštais už tokias pavardes. Tai, kas vyksta dabar, – tai siekis išplauti mums iš po kojų lietuviškumą, tautinį pagrindą. Matant visa tai, skauda širdį.
Naujausi komentarai