– Pastaruoju metu visuomenę sukrėtė kelios nusižudžiusių ar upėse negyvų rastų paauglių istorijos. Mirtys sulaukė ir ekspertų, žinomų žmonių dėmesio.  Ar paauglių savižudybių daugėja?

– Ne, nedaugėja. Esame toje pačioje pozicijoje – kaip sustojęs vanduo. Tiksliai nepamenu, bet apie 2015 metus turėjome dvi klases nusižudžiusių nepilnamečių. Tai buvo didelė drama.

Šiandien džiaugiuosi, kad jų nedaugėja, bet norėtųsi, kad savižudybių mažėtų. Bet nemažėja.

– Viešojoje erdvėje buvo nušviesti net keli didelio atgarsio sulaukę atvejai. Ar jūs matote tendencijas, sąsajas?

– Žiūrint į pačią faktologiją, kai ištraukia žmogų iš upės, norėčiau iš pradžių sužinoti, ar tai savižudybė, ar nebuvo kas nors kita, tarkim, nelaimingas atsitikimas. Turime tai įrodyti. Viskas yra teisėsaugos rankose,  jie pasirinko tokį būdą, kuris visada yra pavojingas.

Ar tai tendencija? Kai kurie psichologai sako, kad tai yra Verterio sindromas (kai yra mėgdžiojama savižudybė, aut.past.). Galima tai įžvelgti (yra to požymių), bet aš dar taip drąsiai nesakyčiau. Galbūt yra per mažai atvejų ir laike jie išsitempę – šie atvejai yra gana toli vienas nuo kito.

Man labiau reikėtų atsakymų, ar tai yra patvirtintos savižudybės.  Aš žinau konkrečiai tik Alytaus atvejį, kai mergaitė nusižudė. Bet apie kitus atvejus negalėčiau to tvirtinti, tai – virtinė klaustukų. Jei pasakytume, kad visi šie atvejai yra savižudybės ar visi veikė panašiu principu, tada taip – tai yra ryškus Verterio sindromas.

Jei pasakytume, kad visi šie atvejai yra savižudybės ar visi veikė panašiu principu, tada taip – tai yra ryškus Verterio sindromas.

– Visuomenė labai įsitraukia į paieškas, atsiliepia į pagalbos šauksmus, socialiniuose tinkluose kuriamos paieškų grupės, kur pateikiama detali informacija. Viskas vyksta viešai. Kartais net pranešama apie mirusio paauglio laidotuves. Ar tai gali turėti neigiamos įtakos? Gal tas masiškumas ar tam tikra informacija gali prisidėti prie savižudybių romantizavimo, herojiškumo?

– Tai yra neišvengiama, kai turime tokį viešą pasireiškimą. Mes savo smegenyse turime vieną dalyką užsibrėžti (esu šioje vietoje ortodoksas vaikų psichiatras), nes kitaip kovoti neišeina. Turi sakyti, kad tai yra ne savižudybė, o tai yra žmogus, kuris nužudė save. Tai iš esmės yra žmogžudystė. Ir tada išvengtume to idealizavimo. Kai žmogus nusižudo, mes labai daug paskiriame dėmesio ir emocijos, kad štai nusižudė, labai gaila ir t.t. Taip, mano akimis, neturėtų būti. Bet taip vyksta.

Linas Slušnys. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kai nusižudo paauglys ar suaugęs žmogus to idealizavimo yra per daug. Žiniasklaida to daro gerokai mažiau, bet visuomenėje šiandien idealizavimo yra labai daug: aprašinėja, liūdi, gailisi ir visa kita. Tai gali sukelti idealizavimą – va, matai, kaip jo gailėjo, kaip juo rūpinosi dešimtys ir šimtai, ir aš norėčiau tokio efekto. Tai yra pats baisiausias dalykas, kurį galime sukelti. Dėl to ir kyla tie vadinamieji Verterio sindromai, nes atrodo, kad kažką čia labai ypatingo padarėme.

– Ar reikėtų mažiau viešinti informacijos apie savižudybes?

– Ne. Čia yra amžina dilema. Ir žiniasklaidai tai yra didelė dilema, aš puikiai tą suprantu. Nežinau, kaip su tuo tvarkytis, nes faktus ir žinias reikia skleisti. Žiniasklaida turi daryti tai, kas jiems priklauso pagal pareigą ir profesiją, paskelbti faktus be jokių emocinių potėpių. Šios situacijos – jautrios, sudėtingos. Išgyvenimų, emocijų yra labai daug, tad žiniasklaida neturėtų nieko pridėti papildomai.

O tai, kas vyksta pačioje visuomenėje, kai nariai susiduria su savižudybės faktu, tai yra nepavaldu žiniasklaidai. Ir aš nelabai tikiu, neturiu vilčių ar iliuzijų, kad tai mes visiškai išnaikinsime. Tai yra žmogaus būdas – vieni jaučiasi kalti, kad kažko nepastebėjo, kažko nepadarė, kiti jaučiasi tarsi įsibaiminę, nes turi vaikų. Baimė, kaltė, apsimetimas, užuojauta – jie provokuoja tą dalį, kuri kartais nuveda į tą idealizavimo kelią.

Žiniasklaidai reikia pateikti tik faktą ir taškas. Teisėsauga išsiaiškins, ar tai nusikaltimas, ar savižudybė. Toliau galima kalbėti apie savižudybes kaip atskirą fenomeną ir ką daryti tokiais atvejais, jeigu žmogus atsidūrė tokioje emocinėje krizėje. Ir nesieti savižudybės elemento su konkrečius atveju – tai labai sveika.

– Ant tiltų galima išvysti lenteles, ant kurių parašyti pagalbos telefonai ar užrašai, kad žmogus yra ne vienas. Ar tai padeda žmogui susimąstyti, ieškoti pagalbos?

– Jeigu iš dešimties, net gi iš šimto vienam padeda, tai jau yra gerai. Čia yra kompleksas priemonių. Ši lentelė vienas iš būdų. Toliau yra kitos prevencinės priemonės, kur mes turime susikaupti ir padaryti tuos namų darbus.

Tarkim, jei Alytuje įvyko savižudybė, tai Alytuje po tiltu galėtų atsirasti tinklai, kurie gaudo šitokius šuolininkus. Kai kur statant tiltą reikia pagalvoti apie kitokias atbrailas. Tai yra įmanoma, bet reikia apie tai galvoti. Ir tų priemonių yra daugybė, nes viena priemonė tikrai nepadės.

Turi sakyti, kad tai yra ne savižudybė, o tai yra žmogus, kuris nužudė save.

Tiesą sakant, daug kas yra daroma. Jei būtume to nedarę 30 metų, tai patikėkit. Aš atsimenu, kai buvo 42 atvejai 100 tūkst. gyventojų ir mes buvome vieni pirmųjų, nusiritome beveik du kartus žemyn –  tiek skaičius sumažėjo. Padarėm didelį darbą.

Tačiau reikia dirbti visiems pečius surėmus, ieškoti būdų, kaip tam užkirsti kelią.

– Redakcija sulaukė laiško, kuriame buvo socialinių tinklų nuoroda, vedanti į pokalbį. Buvo klausiama, kaip geriausia nusižudyti. Tai sukrečia. Tačiau dar labiau sukrėtė, kad atsirado patarėjų.

– Kiekvienais metais turime paauglių, kurie užduoda tokį klausimą. Nėra metų, kad neatsirastų patarėjų. Čia, matyt, toks laukas, kuriame nesame apsaugoti, kad tai neįvyktų. Klausimas – kas ir kaip į tai reaguoja. Ar išsigąstam šitų grupių ir klausimų? Ar pamatę tokį klausimą kažką darom ir imam veikti? Veikimas – staigiai įsikišti ir užduoti kelis klausimas, kas čia vyksta, ir pranešti apie tai tiems, kam reikia – tėvai, globėjai, visi turi žinoti, kad toks atvejis vyksta, surasti tą žmogų ir pagal galimybes netgi kviesti specialias tarnybas.

Ar galima išvengti, kad neatsiras tokių klausimų ir „geradarių“?  Netikiu tokiais dalykais, nes buvo, yra ir bus ateityje. Deja.

– Žmonės pamėgo daugybę dalykų viešinti socialiniuose tinkluose. Ar neįžvelgiate tendencijos, kad rašydami tokią informaciją lyg ir nevertina gyvybės, o gal net bando vaikytis populiarumo?

– Daugelis negalvoja, kad tai yra labai vieša, galvoja, kad jie dalijasi tam tikroje grupėje. Tai, kad jūs pamatėte, rodo kažkurio žmogaus, kuris atsiuntė nuorodą ir pasakė – žiūrėkite, kas vyksta, pilietiškumą.

Daugeliu atveju, jie yra laisvi reikštis ir tai yra tam tikra išraiška – vieni tai daro juokais, kiti lygiai tokiame pačiame skausme gyvena. Su savižudžiais yra labai panašiai kaip su žmogžudžiais. Kai gyveni tokioje aplinkoje, kur dominuoja smurtinis elgesys, agresija, žeminimas, tyčiojimasis, tu prieini iki tam tikros ribos –  dėl savo emocinės būklės gali atlikti žmogžudystę. Ir tada, kai tą veiksmą įgyvendini, tampi nusikaltėliu.

Tad ir tokiose grupėse susirenka dažnai tokie, kurie vienodai nusivylę, patyrę netektis, įvairias gyvenimo situacijas, ir jie tokiais patarimais bando savo dalį nustumti ir pažiūrėti, kaip tai veikia. Jie lygiai taip pat eksperimentuoja.

Žmogus, kuriam tai nerūpi, paprastai neina į tokius puslapius ir tokios informacijos neranda. Čia – ne atsitiktinumas. Jis susirado ir uždavė klausimą, o ten susirinkę yra tokie patys.

– Kartais žmogui susikaupia problemos, tačiau neretai vertinama ir aplinka. Nesusidarė įspūdis, kad mirę paaugliai būtų gyvenę socialinės rizikos šeimose. Neatrodė, kad būtų padidintas tas rizikos faktorius. Kai kurie specialistai sako, kad šiuolaikinis jaunimas, susidūręs su problemomis, nemoka jų spręsti, nes yra išlepęs. Kaip tai vertinate jūs?

– Aš visada į tai žiūriu su šypsena, nes dėl išlepimo, na, gal ir yra dalis tiesos, bet ne čia yra kabliukas.

Pirmiausia rizikos šeima arba rizikos grupės šeimos nebūtinai yra emociškai nepalaikančios – gali sunkiai ekonomiškai gyventi, bet labai vienas kitą palaikyti. Lygiai tai pat, gali atrodyti labai respektabili ir garbinga šeima, bet visi tarpusavio ryšiai yra visiškai nutrūkę ir ten yra keturi žmonės, kurie yra keturi pavieniai plaukiojantys laivai, neturintys tarpusavyje jokio bendro ryšio. Žiūrint į emocines kompetencijas – jų yra lygiai nulis. Ir gali būti susikaupę dalykų, į kuriuos laiku nesureagavo ir nematė. Pilna tėvų, kurie sugeba pasakyti – „tu kvailas“, „ką čia prisigalvoji“, „čia nesąmonė“ – ir turime rezultatą.

Čia susiję indai. Čia susiję su tuo, kaip žmonės moka, geba reflektuoti į krizines situacijas.

I. Gelūno / BNS nuotr.

– Tai gal paauglių tėvams turite gerų žinių – jei skirsime dėmesio, kai reikės, vaikai išmoks problemas išspręsti ir pasirinks tinkamus būdus.

– Paauglystė yra metas, kai smegenys ne visada dirba pagal tam tikrus logikos dėsnius. Tai, kas suaugusiam yra logika, paauglys vadovaujasi visai kita logika. Ir gali galvą į sieną daužyt, nieko nepakeisi. Galima tik susitaikyt ir išlaukti trumpą – trijų keturių metų periodą –, kai paauglys užaugs ir ši situacija bus išsisprendusi. Tai yra neišvengiamybė, nes smegenyse vyksta procesai tokio lygmens, kad branduolinis sprogimas lyginant su tuo, kas dedasi paauglystėje ir kokie procesai vyksta paauglio smegenyse, yra smulkmena. Branduolinis sprogimas yra smulkmena, ten vyksta n kartų didesni sprogimai ir procesai, kurie galutinai susidėlioja apie 19 metus. Čia yra fiziologija ir labai svarbu suvokti, kad to išvengti negalima. Čia ne išlepimas, tai tam tikra paauglystės būsena. Vieninteliai dalykai, ką mes galime vaikams duoti, – tai atidumą, kartais nutylėjimą (kai elgesys nepatinka, nebūtinai turi tam prieštarauti, bet pasakyti labai aiškiai, kas nepatinka ir pasakyti argumentus). Pasakyti, kad aš nesiruošiu pagal tave gyventi, bet reikalauju pagarbos man kaip žmogui. Tai reikia dėliotis ir tai yra nuolatinis darbas.

O žiūrint į sumažėjusį paauglių savižudybių skaičių, tai galima teigti, kad jaunuoliai to išmoko geriau nei prieš 20 metų, kai jaunuolių savižudybių turėjome daugiau.

– Neretai paaiškėja ir galimos savižudybių priežastys – patyčios, nelaiminga meilė. Priežastys atrodo tokios pačios, su kuriomis visi žmonės yra susidūrę. Susidaro įspūdis, kad žmonės dabar daugiau šneka apie sunkumus, įvardija savo problemas. Ar matote gerų tendencijų ir tai, kad ateityje dar labiau sumažės savižudybių?

– Manau, kad taip. Pastebėjau, kad jaunuoliai tarpusavyje apie savižudybę šnekasi tokiu rakursu – be baimės, be išgąsčio. Džiaugiuosi. Turėjau atvejų, kai jaunuoliai, išgirdę savo bičiulio signalą, labai gražiai ir labai tiesmukai pasakė – „keliauju pas psichologą ir viską pasakysiu, nes mus mokykloje taip mokė, kad jei išgirdai, reikia pasakyti“. Būna kaltinimų, kad pasakė kaip paslaptį, o jis – pas psichologą. Bet juos taip mokė. Tai iš atvirumo kartais gaunasi geros tendencijos. Kai jaunuolis sako tarsi paslaptį, manau, kad siunčia žinutę ir jauni žmonės mane žavi labiausiai tuo, kad jie nebebijo ir išgirdę nebenumoja ranka, jie žino, kaip su tuo tvarkytis.

Ar jaunuolis išsigalvojo, ar ne, tegul atsakymą pateikia profesionalas.

Kai numojama ranka, tas, kuris pranešė, jaučia dar vieną nusivylimą. Tegul jis jo nepatiria – pas specialistą gauname teisingą atsakymą ir važiuojame toliau.

– Kokių patarimų turite paaugliams ir jų tėvams, kitiems suaugusiems?

– Nebijoti kalbėtis, nebijoti ieškoti pagalbos pas psichologus. Jei tėvai nereaguoja, tegul reaguoja patys, o psichologai į tai sureaguos. Tai yra svarbiausias dalykas.

Tėvams ir suaugusiems patariu – išgirdote, tai nevertinkite tos būsenos ir kas darosi, o pirmiausia priimkite sprendimą, kad specialistas tegul atsako į klausimą, ar rizika yra, ar nėra. Štai ir viskas.