Neįtikėtinas scenarijus
Iš Norvegijos nacionalinės galerijos 1994 m. pavogę žymaus ekspresionisto Edvardo Muncho garsiausią paveikslą „Šauksmas“ vagys paliko raštelį „Tūkstantis ačiū už prastą muziejaus apsaugą.“ Per tris dešimtmečius nuo šio įvykio muziejų, ypač turtingiausių, kuriuose saugomos didžiausios vertybės, apsauga labai patobulėjo, tačiau, atrodo, vagys irgi galėtų palikti panašų raštelį, nes sugebama pavogti ir garsiausius šedevrus.
Ne tik Paryžius – visas pasaulis priblokštas šimtmečio vagystės, kai praėjusio sekmadienį ryte, jau šviesiu paros metu, vagys ištraukiamomis kopėčiomis pakilo iki Luvro Apolono galerijos, langą ir vitrinas atvėrė turėta pjaustymo įranga ir pavogė devynias safyrais, smaragdais, deimantais puoštas relikvines karališkąsias brangenybes. Gerai, kad bent vieną jų sprukdami pametė netoli muziejaus.
Paryžiuje gyvenanti žurnalistė Goda Klimavičiūtė pasakoja kaip tik vagystės išvakarėse, jau sutemus, su draugais vaikštinėjusi po Luvro kiemus. Į juos pateko būtent iš tos Senos pusės, per kurią kitą rytą vagys sėkmingai pateko į vidų.
„Negalėjome pagalvoti, kad gali įvykti toks dalykas. Kai kalbėjausi su savo draugais prancūzais, vieni mano, kad eilinį kartą Prancūzija prieš pasaulį pasirodė kaip visiška nevykėlė ir tai yra gėda, o Luvro apsauga – visiškai mėgėjiško lygio. Kiti daro prielaidą, kad per septynias minutes apvogti tokį muziejų neturint bendrininkų iš vidaus neįmanoma. Beje, policija irgi neatmeta tokios versijos“, – sako G. Klimavičiūtė.
Pasak jos, Prancūzijos žiniasklaida cituoja dar nepaskelbtą Valstybės kontrolės tyrimo išvadą, kad Luvro muziejus, nors ir yra lankomiausias pasaulyje (2024 m. jį aplankė 9 mln. žmonių), atsilieka diegiant saugumo sistemas, skirtas meno kūrinių apsaugai. Luvro direktorė Laurence des Cars dar šių metų sausį įspėjo kultūros ministrę Rachidą Dati apie „nerimą keliančią pasenusių sistemų būklę“, vis dažniau pasitaikančius techninius gedimus ir būtinybę imtis kapitalinio atnaujinimo. Luvro darbuotojų profesinės sąjungos atstovė Elise Muller taip pat teigė, kad darbuotojai jau daugelį metų, ypač pastaraisiais mėnesiais, perspėjo apie saugumo spragas, su kuriomis susiduria kasdienėje veikloje.
G. Klimavičiūtė pasakoja, kad keliamos įvairios versijos, kaip šviesiu paros metu ėmęsi savo kėslų vagys nesukėlė įtarimo. Buvęs Paryžiaus kriminalinės policijos vadovas Christianas Flaeschas pažymėjo, kad Luvras nebuvo pastatytas taip, kad atlaikytų šiuolaikinius saugumo iššūkius. Jis pabrėžė nuolatinį judėjimą – lankytojų, darbuotojų ir meno kūrinių – pro skirtingus įėjimus, taip pat vykstančius remonto darbus, kurie leidžia daugeliui rangovų patekti į muziejaus vidų, o kai kurie gali pasinaudoti ir silpnomis vietomis. Tuo, anot jo, galima paaiškinti, kodėl vagys sugebėjo pastatyti keltuvą prie Luvro langų ir apsimesti darbininkais nepritraukdami dėmesio.
Ch. Flaeschas taip pat priminė neseniai įvykdytas vagystes kituose Prancūzijos muziejuose ir pabrėžė būtinybę iš esmės įvertinti muziejų saugumo sistemą šalyje.
Pasak ekspertų, pavogti papuošalai yra neparduodami dabartine forma, nes jie gerai dokumentuoti. Tačiau manoma, kad vagys gali juos išardyti ir panaudoti brangakmenius naujiems papuošalams – tokiu atveju istorinės vertybės būtų prarastos visam laikui.
„Vis dėlto neprarandama vilties, kad dalis ar net visos vertybės bus sugrąžintos. Tyrimui paskirta apie 60 tyrėjų, veikia specialios policijos ir kultūros vertybių apsaugos tarnybos. Tyrimo metu aptikti įkalčiai: įrankiai, pirštinės, racija, degalai – rodo, kad nusikaltėlių komanda buvo profesionali, o tai gali padėti juos identifikuoti ir sulaikyti. Tačiau tuo pat metu reikėtų būti pasiruošus, kad dėl pavogtų brangenybių ypač didelės ir specifinės vertės ir dėl galimų perdirbimo metodų jų grąžinimo kelias gali būti sudėtingas“, – sako G. Klimavičiūtė.
Nusikaltimų virtinė
Beje, iš Luvro buvo pavogtas net ir žymiausias muziejaus eksponatas – Leonardo da Vinci Monos Lizos portretas. Tiesa, tai buvo labai seniai, 1911-aisiais. Jį pavogė italas Vincenzo Peruggia, kuris buvo pasamdytas sukurti apsauginius stiklus kai kuriems meno kūriniams. Vagis sulaikytas 1913 m., kai bandė parduoti šį šedevrą.
Tačiau prancūzus sunerimti verčia nuo rugsėjo pradžios įvykdyta visa serija muziejų apiplėšimų, kurios vyko pagal panašų modelį, o vagių taikiniu tapo įvairios vertybės, pavyzdžiui, juvelyriniai dirbiniai, monetos ar didelės istorinės vertės daiktai. Kol kas neaišku, ar šie nusikaltimai susiję tarpusavyje.
Štai naktį po vagystės Luvre iš Denis Diderot švietimo namų muziejaus Prancūzijos Landro mieste pavogta beveik 2 tūkst. auksinių ir sidabrinių monetų. Spalio viduryje Serano mieste esantis buvusio Prancūzijos prezidento Jacqueso Chiraco muziejus per 48 valandas buvo apiplėštas du kartus. Rugsėjį iš Nacionalinio Adrieno Dubouché muziejaus Limože pagrobti trys nacionalinėmis vertybėmis laikomi kiniško porceliano dirbiniai, kurių vertė siekia 6,5 mln. eurų. Po kelių dienų iš Paryžiaus gamtos istorijos muziejaus pavogti keli aukso grynuoliai, kurių vertė 1,5 mln. eurų. Suimta 24 metų Kinijos pilietė. Kol kas neaišku, ar ji veikė viena, ar su bendrininkais.
Dresdeno deimantų grobis
Prieš šešerius metus amžiaus vagystė sukrėtė Vokietiją: 2019 m. lapkritį iš Dresdeno karališkuosiuose rūmuose esančio Žaliojo skliauto pavogtas 21 deimantais puoštas XVIII a. juvelyrinis dirbinys. Šis apiplėšimas vadinamas didžiausiu Vokietijoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Naktį nusikaltėliai pateko į muziejaus pastatą perpjovę apsaugines grotas, išdaužę langą, kirviais sukapoję vitrinas.
Paaiškėjo, kad nusikaltėliai – Remmo klano, Berlyne gyvenančios kurdų ir libaniečių kilmės šeimos, nariai, kurie jau daugelį metų vykdo sunkius nusikaltimus: bankų, inkasatorių apiplėšimus, meno kūrinių vagystes. Du teisiamieji buvo teisti ir už anksčiau įvykdytą plėšimą iš muziejaus Berlyne, kurio metu buvo pagrobta 100 kg aukso moneta „Didysis klevo lapas“. Abu turėjo įžūlumo įsilaužti į Žaliojo skliauto saugyklą, nors dar nebuvo pasibaigęs dėl vagystės Berlyne vykęs teismo procesas, o ir teisti abu jau buvo ne kartą.
Dresdeno muziejus susigrąžino daugumą vertybių, tiesa, dalį jų apgadintų, tačiau garsiojo baltojo deimanto taip ir neatgauta. Mainais kaltinamieji pareikalavo mažesnės bausmės. 2023 m. pasibaigusiame teisme penkiems nusikaltėliams skirtos bausmės nuo ketverių metų ir keturių mėnesių iki šešerių metų ir trijų mėnesių.
Ne kartą pavyko susigrąžinti vertybes ir kitiems muziejams, pavyzdžiui, 1985 m. iš Claude’o Monet muziejaus Paryžiuje pavogtus devynis dailės šedevrus, 2000 m. iš Nacionalinio dailės muziejaus Švedijoje pavogtus vieną Rembrandto ir du Pierre’o-Auguste’o Renoiro paveikslus, 2008 m. iš „Bührle“ kolekcijos Ciuriche pavogtus keturis Paulo Cezanne’o, Edgaro Dega, Vincento van Gogho ir C. Monet paveikslus ir daugiausia kartų – net keturis – vogtą Rembrandto „Jokūbo de Geino III“ portretą, kuris dabar kabo Dalvičo paveikslų galerijoje Jungtinėje Karalystėje.
Tačiau 1990 m. iš Isabellos Stewart Gardner muziejaus Bostone pavogtų apie 450 mln. eurų vertės meno kūrinių, tarp jų Rembrandto, Edouard’o Manet, paveikslų rėmai tebekabo tušti.
Apsauga išskirtinė
Tarp pavogtų Dresdeno brangenybių kelios buvo neseniai, 2018-aisiais, eksponuotos Lietuvoje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykusioje parodoje.
Šio muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pasakoja, kad prieš kiekvieną parodą, kurioje eksponuojamos tokios vertybės, reikia užpildyti dokumentą su įvairių sąlygų: mikroklimato, apšvietimo, priešgaisrinės apsaugos, drėgmės, taip pat ir fizinės saugos – reikalavimais. Toks sąrašas kartais būna ir keliasdešimties lapų.
„Valdovų rūmų Parodų centre iš viso nėra langų, jie visi užblokuoti, yra ir papildomų saugumo priemonių. Jei atvežama ypatingos vertės vertybių, kurios yra mažo dydžio, todėl potencialiai gali būti piktavalių tikslas, papildomai samdome visą parą muziejuje budinčią ginkluotą apsaugą – ne tik lankytojų lankymosi metu, bet ir naktį“, – sako V. Dolinskas. Pavyzdžiui, kai buvo eksponuojami iš Dresdeno atvežti deimantai ir kitos vertybės, Valdovų rūmuose dar veikė ir Florencijos tapybos paroda, tad ginkluota apsauga muziejuje budėjo visą parą.
Pasak V. Dolinsko, dabar vagysčių tendencija, kuri matyti ir Dresdeno, ir Paryžiaus atvejais, – piktavaliai bando grobti tai, kas yra nedidelio formato, bet labai vertinga, ir ką demontavus, pavyzdžiui, brangakmenius, potencialiai galima būtų realizuoti.
Valdovų rūmų direktorius pasakoja, kad čia apsauga sustiprinta, nes saugomos ne tik didelės meno, istorijos vertybės, bet ir vyksta labai daug renginių: ir kultūros, ir valstybės reprezentacinių. Tada, žinoma, dar sustiprinamos muziejaus saugos tarnybos, dirba ir vadovybės apsaugos tarnybos, kitos struktūros.
Valdovų rūmai turi savo saugos tarnybą. Pasak direktoriaus, kadangi muziejus buvo kuriamas naujai, buvo galimybė pasiremti geriausiomis Europos praktikomis. Iš anksto numatytos ir vietos, ir įranga, kad tokia struktūra galėtų veikti. Salių konsultantai ar prižiūrėtojai dirba visuose muziejuose, tačiau Valdovų rūmuose, be to, yra postai, kur nuolat dirba apsaugos tarnybos darbuotojai, vartelių kontrolė, nuolat vykdoma stebėjimo kamerų priežiūra, taikomos kitos saugumo priemonės, greta žmogiškųjų resursų yra ir elektroninės sistemos, ir net ne viena.
„Gal visko ir neišduosiu, bet yra stebėjimas, kai kuriose vietose – sensoriai, judesio davikliai ir kitų priemonių. Stengiamės, kad būtų maksimaliai saugu. Be to, mūsų planinė struktūra, praėjimai, lankytojų judėjimas yra komplikuotas, yra įvairių barjerų, viskas sukurta taip, kad, jei piktavaliai turėtų kokių nors planų, jiems būtų kuo sudėtingiau ir jie sugaištų daugiau laiko. Visos pastangos – ne veltui: per visą Valdovų rūmų gyvavimą nebuvo jokių incidentų“, – džiaugiasi Valdovų rūmų vadovas.
Tačiau jis pripažįsta, kad ne visuomet apsaugo ir geriausios apsaugos priemonės. Štai Valdovų rūmai turbūt vieninteliai Lietuvoje turi kai kurias neperšaunamas, šarvuotas vitrinas. Tačiau Dresdene vitrinos, iš kurių buvo pavogti deimantai, irgi buvo tokios, bet prieš didelį kirvį ir žmogaus jėgą juo užsimojus neatlaiko net ir neperšaunamos vitrinos stiklai.
Saulės akmens detektyvas
Lietuvos muziejams taip pat nepavyko išvengti vagysčių. Garsiausiu lig šiol vadinamas Saulės akmens – vieno didžiausių Europoje, 3,524 kg sveriančio gintaro luito – pagrobimas iš Palangos gintaro muziejaus. Beje, tai padaryta net dukart.
1990-ųjų lapkričio 3-iosios naktį iš Gintaro muziejaus pavogta apie 42,8 kg gintaro, taip pat ir garsusis Saulės akmuo. Paaiškėjo, kad signalizacija muziejuje neveikė jau keleri metai, o sargu dirbo daugiau kaip 80 metų senolis. Vagis į muziejų atėjo kaip lankytojas, pasislėpė ir liko nakčiai. Tada atidarė langą ir įleido bendrininką. Vagys įkliuvo bandydami grobį parduoti. Teismas vienam skyrė dvylika, kitam – vienuolika metų nelaisvės, bausmių neišvengė ir jų bendrininkai.
2002 m. Saulės akmuo pavogtas antrąkart. Šįsyk įlipta per balkoną kopėčiomis. Sudaryta speciali operatyvinė darbo grupė iš visos Lietuvos kriminalistų puolė ieškoti nusikaltėlių, tačiau praėjo trys mėnesiai, o tyrėjai tebebuvo visiškoje aklavietėje.
Prie visuomenę sujaudinusios amžiaus vagystės išaiškinimo nutarė prisidėti LNK televizija, pažadėjusi 20 tūkst. litų premiją tam, kas suteiks informacijos apie vagystę. Nepavykus unikalaus gintaro luito parduoti, vagis nutarė bent jau pasipelnyti iš siūlomos premijos. Jis keliskart užėjo į muziejaus ekspoziciją, kol galiausiai vienam muziejininkui pasakė, kad, jei gaus išpirką, Saulės akmuo gali grįžti į muziejų. Muziejininkai susisiekė su anuomečiu LNK žinių tarnybos vadovu Edmundu Jakilaičiu, jis atskubėjo į Palangą. Susitikimui pasirengė ir policija. Taip vagis ir įkliuvo.
Palangos gintaro muziejuje daugiau vagysčių per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo „Tikiuosi, kad ir nebus“, – sako muziejaus direktorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė ir priduria, kad nuo anų laikų viskas labai pasikeitė, sauga ir jos technologijos patobulėjo.
Ne patys vertingiausi
Vis dėlto, pasak dr. S. Bagužaitės-Talačkienės, šiandien muziejai ne tik deda visas pastangas, kad eksponatai būtų apsaugoti, tačiau kartu siekia, kad lankytojai galėtų mėgautis ir kuo arčiau susipažinti su mūsų paveldu.
Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas, Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis taip pat pabrėžia, kad šiais laikais muziejams yra iššūkis ne užsidaryti nuo lankytojų, o ekspozicijų erdvėse kaip galima labiau priartinti muziejų lankytojus prie eksponatų, atskirais atvejais suteikti galimybę juos net paliesti. „Čia ir iškyla pagrindinis apsaugos iššūkis, kaip tai padaryti nenuskriaudžiant lankytojų, bet kartu ir užtikrinant vertybių apsaugą. Šie klausimai visą laiką aktualūs“, – sako M. Pečiulis.
Šiuolaikinių muziejų iššūkis – kaip lankytojus kuo labiau priartinti prie eksponatų, bet kartu užtikrinti vertybių apsaugą.
Lietuvos muziejų asociacija nėra atlikusi Lietuvos muziejų monitoringo apie juose įvykdytas vagystes, tad tikslios informacijos neturi. Tačiau jų pasitaiko, tiesa, smulkių, nes į aukščiausios vertės vertybių, kurių dingimas būtų didelis praradimas ir konkrečiam muziejui, o gal ir Lietuvos valstybei, apsaugą sutelkiama daugiausia dėmesio.
Tačiau ilgapirščių nepavyko išvengti ir M. Pečiulio vadovaujamam IX forto muziejui – šią vasarą pavogtos keturios artilerijos sviedinių kopijos. Pagrindinės versijos dvi: arba tai kvaila vagystė, nes išneštos nevertingos kopijos, arba muziejaus saugumo testas. Kilo ir klausimų, ar sviediniai negali būti panaudoti kaip ginklai, tačiau tai neįmanoma, nes jie – tik butaforija, neturi nei sprogimo užtaiso, nei kulkų.
„Tiek materialiniu, tiek vertybiniu požiūriu nuostolis menkavertis, tačiau tai buvo tam tikras mūsų saugos sistemų patikrinimas, tokiais atvejais pamatai, kur dar yra spragų. Buvo priimta konkrečių apsaugą stiprinančių sprendimų, padaryta finansinių investicijų“, – sako M. Pečiulis. Beje, kaltininkai nerasti, šiuo metu tyrimas sustabdytas, kol neatsirado aplinkybių, kurios leistų jį atnaujinti.
Vagysčių yra patyrę ir kiti muziejai. Pernai iš Vilniaus muziejaus ekspozicijos pavogtas apie 5 tūkst. eurų vertės XX a. pradžios sidabrinis portsigaras su monograma, priklausęs žinomam Vilniaus kunigui Gerardui Domkai. Prieš trejus metus iš Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse pavogta sidabro ir gintaro dirbinių.
Kas – ką
„Eksponatų ir vertybių apsauga visada yra svarbiausias prioritetas. Tačiau muziejai Lietuvoje neturi biudžeto pertekliaus ir jų vadovams visada yra iššūkis tinkamai paskirstyti finansus, kad būtų užlopytos skylės. Tačiau geriau jau pataupyti kitur ir skirti visą dėmesį būtent apsaugai. Šiuolaikinės technologijos leidžia tai daryti, žinoma, tai kainuoja, bet žingsnis po žingsnio nuosekliai atsinaujiname“, – sako Muziejų asociacijos valdybos pirmininkas.
Pasak jo, visi Lietuvos muziejai pagal galimybes stiprina eksponatų apsaugą. Kai kurie turi savo apsaugos komandas, kiti sudaro sutartis su apsaugos tarnybomis. Ieškoma įvairių būdų, pavyzdžiui, Nacionalinis muziejus, kai į Lietuvą buvo atvežta labai vertinga paroda, bendradarbiavo su Šaulių sąjunga.
„Eksponatų saugumu tikrai rūpinamasi. Ar to pakanka? Niekada nebus pakankama, nes žmonės, kurie linkę į bloga, irgi ieško būdų, kaip pavogti kokią vertybę. Tačiau mes savo namų darbus darome ir darysime“, – žada M. Pečiulis. Vagystė iš iš vieno pagrindinių pasaulio muziejų – Luvro, disponuojančio pačiomis naujausiomis apsaugos sistemomis, rodo, kad net ir jos neapsaugo ir būtina jas peržiūrėti.
Valdovų rūmų direktorius V. Dolinskas pasakoja, kad pasaulyje ieškoma vis naujų būdų apsaugoti muziejuose saugomas neįkainojamas vertybes. Ši tema visada buvo ir yra viena iš aktualijų ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) organizuojamuose ar nacionaliniuose forumuose, tarptautinėse mugėse, pavyzdžiui, muziejų įrangos. Tobulinamas stiklas, įvairios elektroninės perspėjimo priemonės, ne tik kameros, bet ir judesio, dūžio davikliai.
Tačiau V. Dolinskas pripažįsta: apsaugos technologijos tobulėja, tačiau ir nusikaltėliai dirba. Kad iš muziejaus Dresdene ar dabar iš Luvro dingtų tokios vertybės, tikrai reikia labai profesionaliai pasiruošti ir suplanuoti.
Vis dėlto, kaip viename garsiausių pasaulio muziejų Luvre galėjo nutikti tokia akiplėšiška vagystė? „Tai, ką mačiau ir ką skaičiau, keista ir skandalinga situacija. Matyt, budrumas buvo prislopęs, niekas nesitikėjo tokio įžūlumo. Tačiau, kaip komentavo vienas prancūzas, neperšaunamų stiklų visame Luvre neįdėsi, nes tai kainuotų milijardus. Galbūt tada ne stiklas būtų pagrindinė problema, o seni durų ar langų rėmai, kuriuos irgi nusikaltėliai galėtų išlupti. Čia toks nesibaigiantis procesas: ir viena, ir kita pusė tobulina savo veiksmus ir įnagius“, – sako V. Dolinskas.
Naujausi komentarai