Jei išmetame vieną ar du gabaliukus maisto, didelės problemos daryti nereikia, bet lietuviai sparčiai artėja prie 95–115 kg – tiek maisto per metus išmeta vienas vakarietis, sako nepriklausomas ekspertas, publicistas Vitalijus Balkus. „Be to, jau esame įpratę išmesti netgi supakuotą maistą. Kruopų ar cukraus tiek neišmetame, bet mūsų maisto pirkimo ir vartojimo įpročiai labai pasikeitė. Perkame vis daugiau pusgaminių, kurių vartojimo terminas trumpesnis, o įprotis pirkti daugiau, negu mums reikia, išliko“, – pastebi jis.

Kita problema, anot V. Balkaus, ta, kad dalis prekybos centrų gamintojams grąžinamų maisto prekių pavirsta naujomis maisto prekėmis: „Egzistuoja tokia „silkės taisyklė“ – silkę reikia pirkti su galva, nes žuvis genda nuo galvos. Iš pradžių silkė parduodama su galva, paskui – silkė be galvos, paskui – silkės filė, paskui – silkės mišrainė. Tai anekdotas, bet čia nemažai tiesos.“

– Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija nurodo, kad beprasmiškai sunaikinama apie 30 proc. pasaulyje išauginto ir pagaminto maisto. Tai sudaro daugiau nei 1 mlrd. tonų per metus. Maisto švaistymas pasaulyje įgavo tokį mastą, kad turėtų būti jau laikomas pasauline problema. Pavyzdžiui, Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos šalyse atliekos siekia 100 kg žmogui per metus. O vienas lietuvis per metus išmeta jau iki 70 kg maisto atliekų.

– Buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad žmogaus išmetamo maisto kiekis iš tikrųjų tiesiogiai priklauso nuo pajamų. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės maisto išmeta daugiau negu tie, kurių pajamos didesnės. Tačiau tie, kurie gyvena labai varganai, neturi, ko išmesti. O tie žmonės, kurie gyvena žemiau negu vidurkis, išmeta sąlygiškai daugiau maisto.

– Kokios to priežastys?

– Galima tik spėlioti. Bet gali lemti ir tai, ką vadinčiau kultūrine atmintimi, – eiliniam žmogui atrodo, kad turėti maisto atsargų yra saugumo garantas. Galbūt tokia tradicija dar išlikusi nuo tarybinių laikų.

– Bet mes nebekalbame apie tokį maistą, kaip cukrus, kruopos ar aliejus. Juk dažniausiai išmetamas jau pagamintas maistas, pavyzdžiui, silkė, balta mišrainė, šaltiena...

– Jei kalbama apie vieną ar du gabaliukus, problemos galbūt daryti nereikia. Bet mes sparčiai artėjame prie vakariečių išmetamų 95–115 kg (tiek išmetamo maisto tenka vienam namų ūkio žmogui). Be to, mes jau esame įpratę išmesti netgi supakuotą maistą. Teisingai pasakėte, kad kruopų ar cukraus tiek neišmetame, bet mūsų maisto pirkimo ir vartojimo įpročiai labai pasikeitė. Perkame vis daugiau pusgaminių, kurių vartojimo terminas trumpesnis, o įprotis pirkti daugiau, negu mums reikia, išliko.

– Bet gyventojai išmeta mažiau negu prekybos centrai ar viešojo maitinimo įstaigos?

– Vakaruose santykis – vienas ir trys. Lietuvoje tokių tyrimų niekas neatliko. Bet galima sakyti, kad prekybos vietose išmetamo maisto vienam žmogui tenka 300 kg.

– Kam paruošiama tiek daug maisto? Prekybos centrų lentynos lūžta nuo pusgaminių, salotų, nors tikrai neįmanoma tiek išpirkti. Kodėl apsimoka tiek pagaminti, nors žinoma, kad milžiniški kiekiai produktų iškeliaus į sąvartyną arba bus utilizuoti?

– Utilizavimas irgi kainuoja, tai – verslas. Be to, reikia nepamiršti, kad stambioji maisto pramonė –gana pelningas verslas. Tarkim, ūkininkai tikrai nukenčia (kai kurie net bankrutuoja), kai krinta pieno supirkimo kainos, o gamybininkai visada turi galimybių kompensuoti kitaip, gauti reikiamą pelną. Jei gamintojas turi technologijų, kurios leidžia padidinti pelną, jis gali rizikuoti ir gauti trečdalį ar net iki pusės grąžinimo. Jei jis turi pakankamą pelno maržą, kodėl jam negaminti daugiau? Klasikinė perprodukcijos krizė.

– Žmonės dažnai sako, kad, pavyzdžiui, žalios dešrelės prekybos centre gali būti pagamintos iš mėsos, kurios galiojimo laikas jau pasibaigęs, o salotos – iš daržovių, kurios netekusios prekinės išvaizdos. Patys prekybininkai visa tai neigia.

– Tikrai taip yra. Dalis grąžinamų maisto prekių pavirsta naujomis maisto prekėmis. Tai visiškai tikras faktas. Egzistuoja tokia „silkės taisyklė“ – silkę reikia pirkti su galva, nes žuvis genda nuo galvos. Iš pradžių silkė parduodama su galva, paskui – silkė be galvos, paskui – silkės filė, paskui – silkės mišrainė. Tai anekdotas, bet čia nemažai tiesos. Iš tikrųjų dalis maisto produktų grįžta pas gamintojus ir būna ne utilizuojami, o perdirbami.

– Pridedant kažkokių priedų?

– Taip. Tik joks gamintojas, net ir prispaustas prie sienos, neprisipažins.

– Ant maisto produktų pakuočių rašoma „geriausia iki“, „tinka vartoti iki“. Ar tai reiškia, kad yra rezervas?

– Sunkus klausimas, bet joks technologinis procesas nėra apskaičiuojamas visiškai tiksliai, turi būti kažkoks rezervas. Be to, jei prekė kokybiška, viskas yra gerai. Būkime sąžiningi – patys šaldytuvuose kai kuriuos produktus dažnai palaikome gerokai ilgiau, suvalgome, ir nieko. Kita vertus, jei prekė nekokybiška, tai dažnai ir galiojimo laiko neišgyvena. Gal negerai taip sakyti, bet esu linkęs siūlyti tuos maisto produktus, kurių galiojimas pasibaigęs, išdalinti visai nemokamai (žinoma, apie tai pranešus). Pas mus tai nelabai leidžiama, bet tai daug geriau, negu vežti utilizuoti, ypač žinant mūsų utilizavimo tvarką.

– Minėjote švedų atliktą tyrimą, kad kasmet išmetama 9 mln. tonų mėsos. Ką pirmiausia reikia padaryti, kad būtų jos tiek gauta?

– Išauginti, paskersti, sukapoti, supakuoti, išvežioti po parduotuves, sugrąžinti ir utilizuoti 30 tūkst. galvijų. Tai švedų išmetamas mėsos kiekis. [...] Dar paminėčiau, kiek šiltnamio efekto dujų išskiriama, pavyzdžiui,  vienai tonai maisto išeina 4,2 tonos CO2. Mėsai – daugiau, daržovėms –gerokai mažiau.

– CO2 žmogui tarsi nepačiuopiama, bet kai pamatai, kad kilogramui jautienos reikia 15 kubinių metrų vandens, kilogramui duonos – 1 300 litrų vandens, o vos vienam kilogramui obuolių derliaus reikia 700 litrų vandens...

– Iš tikrųjų taip yra. Bet vanduo, kuris panaudojamas auginant daržoves ar vaisius, yra viena, o vanduo, kuris panaudojamas gyvulininkystėje, yra kas kita. Be to, gyvulininkystė apskritai tarši pramonė, ypač kiaulių auginimas. Todėl visada reikia pagalvoti, ar, išmesdami maistą, mes elgiamės atsakingai apskritai gamtos atžvilgiu. O jei esame visiški egoistai ir mums ta gamta nerūpi, prisiminkime paprastą dalyką: jei vartosime maisto daugiau, negu mums reikia fiziologiškai, persivalgysime, trumpiau gyvensime.

Vakarų Europoje ir JAV visiškai išmetama 222 mln. tonų maisto. O visoje Centrinėje Afrikoje pagaminama 230 mln. tonų maisto. Taigi maisto išmetama tiek, kad būtų galima pamaitinti visą Afriką. [...] Maisto trūkumo problema iš tikrųjų yra globali ir mes negalime atsiriboti nuo viso likusio pasaulio.

– XXI a. žmonės skrenda į kosmosą, o tokių problemų, kaip perskirstyti produkciją pasaulyje, nesugalvota. Ar niekas nelinkęs galvoti? Kad ir Jungtinės Tautos?

– Tai visiškai natūralu, nes maistas yra verslas. Mes gyvename maisto pramonės stambinimo laikotarpiu. Iš tikrųjų jau greitai pamiršime, kas yra smulkusis ūkis, smulkusis gamintojas. Norminiai aktai dabar reikalauja, kad maisto gamintojas įvykdytų aibę reikalavimų (nuo kokybės iki ženklinimo), kurie smulkiesiems gamintojams dažniausiai neįkandami. O jeigu jie ir gali tuos reikalavimus vykdyti, dažniausiai tai būna gamintojai, užimantys gana brangias nišas, tarkim, ekologinių prekių.

Jei į maistą ir toliau žiūrėsime vien kaip į verslą, visos šios problemos niekur nedings, kai kuriuose kraštuose maisto trūks. Be kita ko, dabar pagaminamo maisto kiekis nekrinta, bet gerokai krinta kokybė. Buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad 22 proc. amerikiečių įsitikinę, jog jau neįperka kokybiško, jiems tinkamo maisto.