Vakar Kaune, "Tautos namuose", surengta fotografijų paroda "Ypatingas grožis". Nuotraukose atsispindi cerebrinio paralyžiaus sukaustytų žmonių ir juos auginančių, globojančių artimųjų neretai slepiamas grožis ir emocijos. Vienas šio renginio globėjų europarlamentaras Valentinas Mazuronis pastebi, kad meninės akcijos padeda suvienyti visus žmones ir keisti visuomenės požiūrį į tuos, kurie turi fizinę ar protinę negalią.

Nors lietuvių požiūris į neįgaliuosius keičiasi, Lietuva turi dar nemažai šios visuomenės grupės integracijos problemų. "Kauno diena" pakalbino Europos Parlamento narį V.Mazuronį apie neįgaliųjų integracijos situaciją šalyje ir su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria negalią turintys žmonės.

– Koks parodos "Ypatingas grožis" tikslas?

– Paroda yra labai svarbi visai mūsų visuomenei ir, žinoma, žmonių su negalia bendruomenei. Jos pagrindinis tikslas – pakeisti požiūrį, sulaužyti stereotipus apie neįgaliuosius ir pasiųsti signalą mūsų visuomenei, kad visi esame Dievo kūriniai ir esame vienodai gražūs ir svarbūs. Parodoje yra maždaug apie šimtas fotografijų, kurios keliaus po įvairius Lietuvos miestus.

Prie parodos prisidėjo fotografai, vizažistai, cerebrinio paralyžiaus asociacijos, žmonės, kurie padėjo neįgaliuosius aprengti, juos paruošti fotografavimui, tad tai yra savotiškas papildomų tiltų tiesimas tarp neįgaliųjų ir sveikų žmonių. Tai padeda geriau suvokti vieniems kitus ir matyti visus kaip vieną visuomenės visumą. Parodos rezultatas labai svarbus. Tai  išėjimas į visuomenę bei drąsus ir gana atviras pasakymas, kad visi žmonės yra įdomūs, gražūs ir yra bendros visuomenės dalis.

Įsivaizduokite surengtą tokią neįgaliųjų parodą prieš kelis dešimtmečius. Būtų kilę nemažai problemų.

– Kokie Lietuvoje vyrauja stereotipai apie žmones su negalia?

– Lietuvoje šiais klausimais mes neabejotinai atsiliekame nuo Vakarų Europos valstybių. Pas mus į žmogų su negalia vis dar labai dažnai yra žiūrima kaip į tą, kuris negali dalyvauti viešame gyvenime, kuris yra tarsi izoliuotas. Manau, kad visuomenei svarbu suprasti, kad yra tokia žmonių grupė ir mes turime ieškoti maksimalaus tarpusavio supratimo ir integravimosi, bendro gyvenimo ir džiaugimosi juo. Dabar jaučiama nemaža atskirtis tarp sveikų ir neįgalių žmonių, pradedant nuo įvairių techninių dalykų, kliūčių važiuojant neįgaliojo vežimėliais ir baigiant bendru visuomenės požiūriu į tuos žmones kaip į nepritapusius. Vis dar manoma, kad jie turi gyventi uždaroje bendruomenėje.

– Kaip reikėtų spręsti neįgaliųjų integracijos problemą?

– Pirmiausia reikia pradėti nuo savęs ir keisti savo nusistatymus ir suvokimą. Ši fotografijų paroda ir yra žingsnis šia linkme. Juk dažnai rengiamos įvairių modelių, sportininkų ir pan. parodos, tad juos deklaruojame kaip grožio etalonus. Ši paroda skatina neužmiršti žmonių su negalia. Jie yra ne mažiau gražūs, patrauklūs ir mylintys gyvenimą nei sveiki žmonės.

Po mąstymo pakeitimo turi būti daroma daug kitų konkrečių dalykų. Turi būti įrengti ir techniniai dalykai, sudarant galimybes neįgaliesiems aktyviai gyventi. Neabejotinai reikia ir organizacinių dalykų, tokių kaip darbas. Mes turime suvokti, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir sveiki, bet turi tam tikrų fizinių skirtumų, kuriuos mes turime paversti bendra visuomenės visuma.

– Kaip Lietuva atrodo ES neįgaliųjų integracijos kontekste?

– Lietuvoje atskirtis yra didelė. Žinoma, reikia pripažinti, kad einame teisinga linkme, bet, mano manymu, skirtumai, lyginant  su kitomis valstybėmis, dar yra per dideli. Mes integracijos tikslų dar nepasiekiame.

– Gal vis dėlto situacija gerėja? Galbūt jaunoji karta neįgaliuosius geriau priima?

– Juk buvo laikas, kai buvo stengiamasi, kad iš viso niekas nematytų neįgaliųjų, o jie sau ramiai užsidarę gyventų ir netrukdytų kitiems. Dabar požiūris labai keičiasi. Akivaizdu, kad jaunosios kartos žmonių požiūris jau gerokai kitoks, jis laisvesnis, tad jie juda tikrai gera kryptimi. Tai gera pradžia, bet toli gražu ne pabaiga. Tai ilgalaikis procesas, todėl iniciatyvos daryti išėjimus į visuomenę yra labai reikalingos. Įsivaizduokite surengtą tokią neįgaliųjų parodą prieš kelis dešimtmečius. Būtų kilę nemažai problemų pradedant nuo pačių negalią turinčių žmonių prikalbinimo dalyvauti parodoje, fotografuotis ir viešai rodytis. Kita vertus ir pati visuomenė, manau, būtų nesupratusi tokios meninės akcijos idėjos.