Jo rezultatų laukiama maždaug po mėnesio. Tačiau neseniai vyko ministro pokalbiai su policijos generaliniu komisaru ir policijos profesinių sąjungų vadove apie policijoje vykstančią reformą, kuri vertinama nevienareikšmiškai. Taigi, apie reformą ir galimybes užtikrinti ne tik pačių pareigūnų, bet ir kartu visuomenės saugumą „Savaitėje“ su buvusiu policijos generaliniu komisaru Visvaldu Račkausku.

– Tai, kas šiandien vyksta policijoje, turiu galvoje reformą, yra ydinga ar tai greičiau policininkų nenoras dirbti naujomis sąlygomis? Natūralu, kad žmogus prie naujo sunkiai pripranta ir kartais netgi priešinasi.

– Policijos reforma panaši į savitikslį interpretavimą, kuriant visiškai naują modelį gyvų darbuotojų atleidimo sąskaita. Nueita paprasčiausiu keliu, kai skelbiama reforma, įteikiami įspėjimo apie atleidimo terminą lapeliai, po keturių mėnesių jie atleidžiami. Tie, kurie nesutinka su jiems pasiūlytomis pareigomis arba tie, kuriems nepasiūlomos naujos pareigos – išeina.

– Norite pasakyti, kad daugiausia pradirbę pareigūnai, turintys ilgametę patirtį, šitos reformos metu yra lengva ranka išmetami į gatvę? Ar jiems sudarytos tokios sąlygos, kad jie išeitų?

– Aš teigiu, kad pagal turimus skaičius, žinoma, mano turimus skaičius, per paskutinius metus buvo atleista apie tūkstantis pareigūnų. Jie nesutinka su tuo, kas jų laukia. Nesutinka su būsimo universalaus policininko modelio sukūrimu.

Galiu grįžti į istoriją. Universalaus policininko modelis buvo bandomas kurti, berods, 2001 m., kai Šiaulių policijos komisariato pavyzdžiu buvo bandomas padaryti eksperimentas, panaikinant Kelių policijos padalinius ir visas viešosios policijos funkcijas delegavus universaliam patruliui. Tas eksperimentas vyko, ir, kaip pasirodė vėliau, buvo padarytos išvados, kad eksperimentas nepasiteisino.

– Kodėl?

– Per sudėtinga viešosios policijos patruliui vykdyti funkcijas ir kelių policijos srityje. Tas darbas reikalauja specialių teorinių, praktinių ir taktinių žinių. Taip pat – taktinių mokymų, kaip stabdyti automobilį, kur, kokioje vietoje, kaip elgtis, kad policijos pareigūnas būtų saugus. Šiandien rodomi siužetai kelia pasibaisėjimą, kaip neprofesionaliai kelių policijos pareigūnai stabdo pažeidėją, patys iššaukia galimas grėsmes, elgiasi visiškai priešingai, nei turėtų elgtis.

Prieš darant reformą policijos pareigūnai turėtų būti rengiami. Po to, kai jie bus parengti, galima kalbėti apie universalaus policininko modelio įvedimą. Bet dar ne viskas. Dar yra taktika – taktika stabdyti automobilį, taktika patikrinti, taktika sulaikinėti, neutralizuoti. Ir visai kita taktika – kaip tai atlikti laukuose, miške, bute, name, dirbtuvėse ir t. t. Ten taikoma visai kitokia taktika. Vėlgi, svarbu, ką daro vienas pareigūnas, ką daro jo porininkas. Tai yra visiškai kitokie mokslai, kitokios galimybės.

Norėčiau grįžti prie to universalaus policininko modelio kūrimo. Šiaulių atvejis 2001 m. nepasiteisino ir jis buvo atšauktas. Vėl buvo grįžta (nepamenu kuriais metais) prie Kelių policijos padalinių atkūrimo su tomis pačiomis funkcijomis, pavadinimu ir specializacija, nes jie yra mokomi to, ką jau vardijau. Be to, jie dar mokomi surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą. Kaip pateikti įrodymus, kad jie būtų 100 proc. objektyvūs, teisingi, teisėti ir nebūtų nuginčyti teisme.

Ar moka universalus policininkas tai panaudoti? Čia kalbu tik apie kelių policijos sritį, o administracinė teisena – kontrabandinės cigaretės, alkoholis, įvairūs viešosios tvarkos pažeidimai ir t. t. O baudžiamoji? Ar gali, universalus policijos pareigūnas, parengtas dirbti patruliu, kelių policininku, kvalifikuotai apžiūrėti nusikaltimo įvykio vietą? Manau, kad tikrai negali.

Tai atskiras mokslas, atskira taktika, atskiros žinios. Mane jaudina tai, kad jau akivaizdžiai matomos neigiamos reformos pasekmės. Kad ir nusikaltimų skaičiaus fiksavimas ir nusikaltimų ištyrimas. Pernai, 2015 m., buvo ištirta daugiau kaip 6 tūkst. nusikalstamų veikų mažiau, negu prie porą metų. Tai rodo, kad atsirado didžiulės policijos ikiteisminio tyrimo problemos.

– Bet galbūt visa tai būtų galima pateisinti – ir to universalaus policininko kūrimą, ir problemas ištiriant bylas – kad yra amžina problema – lėšų stoka?

– Visais laikais policijai pinigų trūko. Šiandien viskas suvedama tik į pinigus – mėra pinigų, nėra problemų arba nieko nedarome, bus pinigai, tada darysime. Tai ydinga praktika. Šiandien policijos pareigūnai yra demotyvuoti dėl tų priežasčių, kurias aš sakiau, – jų kolegos atleisti, likę dirbti nežino, ar jie rytoj dirbs.

– Galime daryti išvadą iš to, ką aš girdžiu iš jūsų, kad ta reforma visada užkliūna ir sulaukia nemažos kritikos ne todėl, kad trūksta pinigų, o todėl, kad trūksta užtikrintumo ir strategijos jos vykdytojų ir sumanytojų galvose?

– Manau, kad taip. Mano žiniomis, dabartiniai ir buvę vadovai paėmė britų modelį, kuris, manau, ne visiškai tinka mūsų valstybei. Reikėtų šią reformą sustabdyti ir kuo greičiau. Reikėtų padaryti policijos veiklos bei vadovavimo ir administravimo auditą, ir tada spręsti, į kokį modelį turėtų orientuotis policija.

Pavyzdžiui, Vokietijos vidaus reikalų ministras eina į visiškai priešingą pusę – į policijos etatų didinimą, į naujų policijos etatų įsteigimą su konkrečia paskirtimi, konkrečiomis funkcijomis, konkrečiomis užduotimis. Tai specializuoti padaliniai. Mes einame į priešingą pusę. Esant šiandieninei situacijai, kai artimiausiose valstybėse vyksta teroristiniai išpuoliai, sprogdinimai, žudymai, užpuolimai, kai pradeda slėgti nelegali migracija, kai jau slegia (Lietuvą ypač slegia) narkotikų verslas, mes mažiname policijos pareigūnų skaičių.

Tikrai nesutinku su tokia nuomone. Žinoma, tai yra individualus požiūris, bet, kaip jau matau iš dirbančių policininkų, jie galvoja tą patį. Keistis reikia, reikia tobulėti, bet ne gyvų, patyrusių žmonių sąskaita.

– Ačiū jums už šitą pokalbį.