Net trys didžiųjų politinių partijų pirmininkai savo postuose – jau daugiau nei dešimtmetį. Ir nė vienas, nors ir pralaimėjo Seimo rinkimus, trauktis nesirengia. Kas tai – demokratijos branda ar sąstingis?

Rekordininkas – R. Paksas

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos. Šios trys politinės jėgos, turinčios savo atstovų parlamente, jau maždaug dešimtmetį nekeičia partijos veido – lyderio.

Andrius Kubilius, Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas partijos kolegų vis perrenkami naujai partijos pirmininko kadencijai. A.Kubilius vadovauja nuo 2003 m., Rolandas Paksas su pertraukomis nuo 2002 m., V. Uspaskichas, taip pat su pertrauka, nuo 2003 m.

Nesvarbu, rinkimai laimėti ar pralaimėti, šios partijos vedlių per dešimtmetį taip ir nepakeitė. Maža to, visi trys politikai savo partijoms planuoja vadovauti ir toliau. Šiuo požiūriu premjeras ir socialdemokratų partijos vedlys Algirdas Butkevičius partijos pirmininko poste – lyg naujokas.

Politikos apžvalgininkai ir politologai, kalbėdami apie partijų pirmininkų ilgalaikį vadovavimą, vienos nuomonės neturi. Vienų teigimu, tai liudija, kad partijos tvirtos, kiti sako, kad partijos lyderiams tiesiog nėra stiprių alternatyvų.

Niekada nepasitraukia

„Tai reiškia, kad šiose partijose nusistovėję tarpusavio ryšiai, vidaus politinė struktūra, stabilizavosi tam tikra hierarchija. Tai liudija, kad iš tikro politinė partijos struktūra gana stabili ir šios partijos struktūriškai yra stiprios“, – taip trijų partijų pirmininkų ilgą valdymo periodą aiškino politologas Lauras Bielinis.

Politologas pripažino, kad, kitaip nei brandžiose Vakarų demokratinėse šalyse, Lietuvoje dar neprigijusi tradicija po pralaimėtų rinkimų partijos lyderiui atsistatydinti.

„Viena priežasčių būtent ta, kad partijos skirtingai mato tą laimėjimo ar pralaimėjimo priežastį, ir ne visada ji siejama su lyderiais. Politinės tradicijos pas mus tokios, kad nekelia klausimo, kodėl nesitraukia lyderis, arba nereikalauja to. Toks lyderių nekeičiamumas šiuo požiūriu rodo mūsų kitoniškumą, palyginti su tradicinėmis Vakarų partijomis“, – aiškino L. Bielinis.

O politologas Mažvydas Jastramskis dėstė, kad lyderystė TS-LKD, Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijose skirtinga. „R. Pakso ir V. Uspaskicho atveju tai charizmatinė lyderystė. Šie politikai vadovauja partijoms iš principo dėl to, kad taip realiai visada buvo nuo partijos įkūrimo. Jie vadovauja dėl to, kad atrodo, jog jie turi kokių nors unikalių charakterio bruožų, tokio lyg ir heroizmo, kuris neatsiejamas nuo pačios partijos“, – samprotavo M. Jastramskis.

Stipriausias – V. Uspaskichas

Kol kas nė vienas iš trijų ilgiausiai partijoms vadovaujančių politikų apie pasitraukimą nekalba. A. Kubilius jau pranešė dalyvausiąs šiemet vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose. O nuo didžiosios politikos dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, draudžiančio eiti pareigas, kur reikia duoti priesaiką, nutolusiam R. Paksui konkurencijos partijoje taip pat nėra. Apie pasitraukimą nekalba ir vienvaldis partijos lyderis V. Uspaskichas.

L. Bielinio nuomone, būtent šis politikas savo partijoje stipriausiai koncentravęs valdžią. „Visa šita partija, mano galva, buvo suformuota taip, kad jis galėtų kontroliuoti jos struktūrą gana vienvaldiškai. Nesakau, kad jis tironiškai elgiasi, ten užtektinai demokratijos, diskusijų, bet V. Uspaskichas gali kontroliuoti situaciją ir partijos viršūnėje, ir partijos pakraščiuose“, – sakė politologas.

A. Kubiliaus, anot politologų, pozicijos partijoje – taip pat stiprios. Konkurenciją jam gali sudaryti nebent partijos vicepirmininkė Irena Degutienė. Ir R. Paksas konkurentų partijoje, išskyrus Valentiną Mazuronį, neturi. Taigi trijų pagrindinių partijų vedliai bent artimiausiu metu tikrai nesikeis.