Pastaruoju metu vaikai vis sunkiau atskiria ožką nuo avies ir mano, kad pienas atsiranda iš parduotuvės, todėl labai svarbu skatinti gamtos pažinimą. Taip LRT RADIJUI sako gamtininkas Almantas Kulbis. Jo nuomone, vis dažniau Lietuvoje kuriami vaikų darželiai gamtoje – puikus būdas ugdyti vaikus taip, kad jie pažintų gamtą ir augtų sveiki.

– Pastaruoju metu Lietuvoje populiarėja vaikų darželiai gamtoje. Ar Jūs, kaip gamtininkas, pritariate tokiai idėjai?

– Be abejo. Reikėtų pritarti bet kuriai su gamta susijusiai naujai ar plėtojamai pedagogikai, nes to labai trūksta. Kitose, ypač Europos, valstybėse sukurtos metodikos, šios pedagogikos kryptys. Ir pas mus tai po truputį ateina. Tai perima daug pažangių pedagogų. Mokymo apie gamtą labai trūksta, nes mūsų vaikai kuo toliau, tuo labiau nuo gamtos atitolsta – ne tik jos nepažįsta, bet ankstyvame, jautriame amžiuje nesusiformuoja vertybių, susijusių su gamta.

– Ar aplinkui matote tokių pavyzdžių?

– Dirbu Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriuje. Pas mus ateina labai daug vaikų. Jų nežinojimas, nesuvokimas tikrai akivaizdus. Būna, kad, paauglį pastačius šalia klevo, jis labai abejoja, koks tai medis. Dar vienas pavyzdys – teko išgirsti, kaip gera mokinė pasakė, kad antys veda gyvus vaikus.

– O kaip yra su paprastesniais klausimais – ar vaikai atskiria karvę nuo avies?

– Karvę nuo avies dar atskiria, bet avį nuo ožkos atskirti sudėtingiau, kyla abejonių, kartais ir sumaišo.

– Bet sumaišo pradinukai?

– Ne, vyresni vaikai.

– Ar jie žino, kad pienas parduotuvėje atsiranda ne iš fabriko ir ne iš pakelio?

– Pieną duoda „Maxima“. Taip galvoja jaunesni vaikai, todėl ir reikia gamtos pedagogikos. Anksčiau nebuvo problemos, kad užaugęs jaunas lietuvis neatskirtų medžio – uosio, skroblo, vinkšnos, guobos. Dabar labai retas vaikas tai žino.

– Jei skaičiai teisingi, vien per praėjusius metus Lietuvoje atsirado maždaug 10 tokių darželių, kur vaikai ugdomi gamtoje, lauke.

– Iš tiesų jų daugėja. Tikėtina, kad tendencija laikysis. Vaikai tokiuose darželiuose užauga sveikesni, įgyja kitokių gebėjimų negu tie, kurie būna uždaryti patalpose kad ir su daug įdomių žaislų. Lauko, miško pedagogika leidžia vaikams įgyti daug gebėjimų, nes ji iš esmės yra kitokia. Vaikai visų pirma mokomi gamtą suvokti pojūčiais. Jie būna arti gamtos.

Žinoma, nėra taip, kad tuose darželiuose visai nėra žaislų. Jų šiek tiek yra, bet žaislą gali atstoti gyvas triušiukas, viščiukas. Vaikai išmoksta, kad tas žaislas visų pirma yra gyvas padaras, kad su juo reikia elgtis gražiai. Tai taip pat gali būti labai įdomus objektas – nereikia pliušinio žaislo.

– Sakote, kad vaikai tokiuose darželiuose sveikesni. Lietuvoje šie darželiai dar ne taip ilgai veikia, kad būtų galima spręsti. Iš kur šie duomenys?

– Tai užsienio patirtis. Pirmi tokie darželiai atsirado Skandinavijoje, Švedijoje. Išties vaikai grūdinasi, mato natūralią metų laikų kaitą. Darželio pedagogai ir tėvai, žinoma, prižiūri, kad vaikai būtų tinkamai apsirengę bet kuriuo metų laiku. [...] Vaikai labai daug juda. Lauke būnama beveik visą dieną. Darželiai nėra aptverti, todėl vaikai klaidžioja po mišką, kasdien vyksta žygiai, todėl judėjimas užgrūdina vaikus.

– O jei vaikas pasiklysta miške?

– Norvegijoje pasakojo apie tokį įvykį, kad vaikas buvo nuklydęs. Mano nuomone, vis dėlto vaikai, būdami tokiame darželyje, miške, pripranta laikytis grupėje, atsiranda grupės pojūtis. Jie labai toli gal nenueina, nebent yra koks individualistas.

– Kaip atrodo lauko darželis? Kur vaikai miega, valgo, eina į tualetą?

– Norvegijoje teko matyti miegoti skirtas vietas. Žinoma, patys mažiausi miega viduje, bet vyresniems lauke pastatytos indėniškos palapinės. Jose dega laužai, sukonstruotas dūmtraukis, todėl dūmai išeina į lauką. Vaikai ten būna ir žiemą, sėdėdami tokiose lyg kėdutėse, lyg lopšiuose gali ir miegoti. Kai būna labai šalta, jie viduje leidžia laiką, pavyzdžiui, dainuodami. Vaikai nėra ugdomi kaip laukinukai – mokosi dainuoti, kalbų ir kitų dalykų.

Žinoma, teko girdėti, kad Norvegijoje kai kur darželiai yra netgi tokie, kad vaikai mokomi gamtos reikalus atlikti miške ir duobutę užkasti, bet man teko matyti lauko tualetus. [...] Veikia ir miško mokyklos, kurias būtų galima palyginti su prailgintos dienos grupėmis Lietuvoje. Šias mokyklas lanko jaunesnių klasių mokinukai.

Tose miško mokyklose turėjome vaikus-vadovus, kurie pasakojo apie tai, kaip jiems ten įdomu, kaip vyksta ugdymas. Turėjau palydovą – antroką ar trečioką, kuris man viską pasakojo norvegiškai, o aš lietuviškai su juo kalbėjau. (Tokio amžiaus vaikai dar nelabai moka anglų kalbos.) Jis man papasakojo, kaip viskas vyksta, parodė, kad tualetuose jie turi durpių kibirus, tad viskas daroma ekologiškai.

– Jei vaikas, būdamas gamtoje, sužino, kad pienas atsiranda ne iš parduotuvės, tai iš kur, anot jo, tada atsiranda mėsa? Ar jis supažindinamas su tokiais dalykais?

– Vaikai gauna ir tokių pagrindų. [...] Žmogus pažįsta gamtą ją stebėdamas. Yra žemės ūkio gyvūnai, kurie būtent taip vadinami, nes yra naudojami žmogaus reikmėms. Norvegijoje stebėjome anksčiau paskerstos avies darinėjimą. Pedagogas, stebint vaikams, skrodė avytę.

Stebėdami avies skrodimą, galbūt tik mes, lietuviai, jautriau reagavome. Vaikai labai smalsiai žiūrėjo, kaip mokytojas aiškina, kokie yra avytės organai, kam jie naudojami, ką galima valgyti, kas galbūt senovėje buvo naudojama kaip žaislai, kaip galima panaudoti vilną.

Net Lietuvoje turime panašių pavyzdžių. Prisimenu, kaip mama skrosdavo vištą. Tai būdavo mūsų šeimos pietūs ir vakarienė. Ji taip pat papasakodavo, ką dar galima panaudoti, kas katinui liks. Iki dabar atsimenu, kad vištos trachėja yra žaislas, kuriuo senovėje vaikai Lietuvoje žaisdavo.

– Ar lauke augdami vaikai, jei galima taip pasakyti, neužaugs laukiniais? Kaip išmokti, pavyzdžiui, etiketo prie stalo?

– Viskam yra savas laikas. Mano asmeninė nuomonė tokia, kad svarbus dar ir toks veiksnys, kaip šeima. Šeimoje močiutės, tėvai taip pat turėtų įdėti savo indelį, o ne tik tas kelias minutes per dieną. Kažkas turėtų ateiti ir iš šeimos.

– Lauko darželių sritį tyrinėjate ir istorijos aspektu. Tarpukario Lietuvoje tokie darželiai irgi veikė. Koks tada buvo vaikų ugdymo procesas?

– Vienose pirmųjų vaikų darželio pedagogikos knygose, kurios vis dėlto atsirado truputį vėliau nei tarpukariu, 1939 m., [...] gamtos gana daug. Vaikai ir darželiai buvo arčiau gamtos. Vienoje knygoje esančioje nuotraukoje matyti, kaip Lietuvos vaikai mokosi sode. Daug užsiėmimų tuo metu vyko lauke. Skaitant šias knygas patiko tai, kad vaikų darželio pedagogai kasmet rinkdavosi į kursus ir gyvendavo ne kažkur patalpose, o miške, palapinėse, kad pažintų ir studijuotų gamtą. Paskui, be abejo, visa tai būdavo perduodama ugdytiniams.

–  Ar būtų galima sakyti, kad nieko naujo neišrandame, o tiesiog sugrįžtame prie to, kas buvo gera, bet pamiršta?

– Būtų galima traktuoti taip, kad pedagogika, kuria remtasi ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir Skandinavijoje ar Vokietijoje, kituose kraštuose vystėsi toliau, o pas mus buvo gana žiauriai nutraukta. Taigi praradome labai ilgą laikotarpį. Žinoma, ir sovietinėje Lietuvoje buvo gamtos, bet dabar mes ją atrandame lyg iš naujo. Iš Vakarų ateina tai, kas galbūt Lietuvoje būtų vystęsi natūraliai.