Problema – nekompetencija

Šeimos pradėjo gyventi baimėje. Jei ne visi, tai bent jau dalis jautriau į tai, kas vyksta šalyje, reaguojančių tėvų. Tie, kurie "nesugeba" savo valstybėje uždirbti pakankamai, kad pildytų visus vaikų norus. Dar tie, kurie gyvena šalia perdėtai "rūpestingų" kaimynų, su kurias neranda bendros kalbos. Arba tie, kurie augina "kitokius" vaikus – jautresnius, triukšmingesnius, judresnius, turinčius antsvorio ar priešingai – nevalgius.

Šeimos gyvena, nežinodamos, kuo galima tikėti ir pasitikėti. Ar gali būti tikras, kad su vaiku panorusi pabendrauti mokyklos psichologė linki jam gero? O gal tiesiog "nusižiūrėjo" tavo vaiką, nes jis per pertraukas nenori lakstyti su kitais? Būti kitokiems, nei kažkas parašė įstatyme, negalima niekam – nei vaikams, nei tėvams. Bent jau Lietuvoje. Nes jeigu tu kitoks – esi įtartinas, ir atsakingų tarnybų atstovai, net neįspėję, gali apsilankyti tavo namuose. Tiesiog klausimyno užpildyti, jeigu pasiseks. Todėl gyvenk ir drebėk, jei vaikų nenori prarasti.

Baimė – natūrali

Žmogaus studijų centro vadovas, psichologas doc. dr. Gintaras Chomentauskas, kalbėdamas apie visuomenėje nerimą ir baimę sukėlusią situaciją, pabrėžė, kad dažnai politikai, "žaisdami savo smėlio dėžėje", priima įstatymus negalvodami apie pasekmes, kaip tai paveiks visuomenės savijautą. Ir šį kartą politikai sukūrė įstatymą, kuris per akimirką tėvus padarė potencialiais nusikaltėliais.

"Mano supratimu, tėvų baimė – tai labai natūrali reakcija, nes keli paskutiniai įstatymai, susiję su smurtu šeimoje ir smurtu prieš vaikus, įžengė į teritoriją, kuri visais laikais buvo intymaus ir asmeniško gyvenimo erdvė, kurioje nedalyvaudavo niekas, išskyrus sutuoktinius arba tėvus ir vaikus", – teigė psichologas.

Realiai, daug tėvų pasijuto prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams, asmenimis, kurie dėl aplinkinių nepalankaus vertinimo per akimirką gali prarasti savo vaikus.

Anot jo, pasaulis tampa vis jautresnis prievartos veiksmams ir atitinkamai labai daug išsivysčiusių šalių nuėjo tuo keliu, kad reglamentuotų, kas leistina, o kas neleistina. Bet absoliučioje daugumoje atvejų – gal tik išskyrus skandinavų kraštus – tas "neleistina" yra aiškiai apibūdinta kaip reikšminga prievarta prieš kitą asmenį. Tačiau Lietuvos įstatymų leidėjai žengė dar vieną papildomą žingsnį, ir padarė iš viso to baubą, kurį reikia tuoj pat pagauti ir bet kuria kaina sunaikinti.

"Užuot iš tikrųjų galvoję apie paramą šeimoms, kurios nesusitvarko su savo vaikais, nutarėme bausti ir tėvus, ir vaikus. Priėmus įstatymą, daug šeimų suprato, kad tai ne parama, o staiga atsiradusi bausmė už tai, kad elgiesi su vaikais taip, kaip visada elgdavaisi. Eiliniai tėvai neturi ir negali turėti įmantrių psichologinių ir pedagoginių poveikio instrumentų. Auklėdami vaikus jie tvarkosi su neleistinu jų elgesiu taip, kaip ir anksčiau, gal jautriai akiai grubokai, tačiau kitų priemonių jie nežino, nematė, nepatyrė. Realiai, daug tėvų pasijuto prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams, asmenimis, kurie dėl aplinkinių nepalankaus vertinimo per akimirką gali prarasti savo vaikus. Tai kaip čia nesipriešinsi tokiam veiksmui?" – svarsto G.Chomentauskas.

Einama prieš prigimtį

Negana to, pasak psichologo, žmonės, ginantys įstatymą, ignoruoja žmogiškąją prigimtį. Žmonės iš prigimties nėra vien švelnūs, nuostabūs, mylintys. Pyktis, neviltis, įvairios kitos emocijos taip pat mumyse užkoduotos per šimtus tūkstančius metų. Ir jos reiškiasi ir reikšis – juk esame ne robotai. Įsivaizdavimas, kad vienu brūkštelėjimu galime išbraukti "blogas" emocijas ir su jomis susijusius, galbūt kartais ir neracionalius, veiksmus, tėra iliuzija. Toks žmogaus įvaizdis, kurį bandoma sukurti kaip natūralų, yra fikcija, apsimetimas, realiame gyvenime jo nėra. Tad nėra vien gero, visada teisingai besielgiančio, nuolat susitvardančio žmogaus. Nėra, arba jis jau miręs...

"Sudėjus tuos du elementus – įstatymų invaziją į privatų gyvenimą atimant tas įprastas, galbūt ir blogas, priemones, o mainais duodant kriminalinio nusikaltėlio etiketę ir įsivaizdavimą žmogaus kaip kažkokios idealios būtybės, kuri turi elgtis kitaip vien dėl to, kad įstatymų leidėjas sugalvojo kažkokį naują įstatymą – gauname sprogstamąjį mišinį. Prie jo dar pridėkime aplinkybę, jog be įstatymo dar veikia jo radikalių sekėjų minia, kuri yra tiek įsiaudrinusi, kad pasiruošusi pasmaugti motiną, jei vaikui gresia įbrėžimas. Na, jei ne pasmaugti, tai bent jau ant kojų sukelti tarnybas, kai mama išneša iš prekybos centro klykiantį ir besispardantį vaiką, nes jam nenupirko norimo žaislo", – teigė G.Chomentauskas.

Jeigu kalbame apie smurto apribojimą prieš vaikus, tai pirmiausia, anot jo, reikėtų kalbėti apie smurtą prieš piliečius – psichologinį smurtą prieš tėvus, kuris de facto yra įvykęs, įrodinėjant jiems, kad jie kažkokie ne tokie, gyvena neteisingą gyvenimą, ir valstybė ar keli asmenys, kovojantys už visiškai baltą mundurą, parodys jums, kaip reikia elgtis su vaikais. Pati ši idėja savo esme yra pakankamai "kreiva".

Būtinas balansas

Negana to, psichologo manymu, susiklostė aplinkybės, kai visuomenėje bandoma užbraukti žmogiškus, sutarimu grindžiamus santykius, o vietoj jų kuriama policinė visuomenė, smerkianti, badanti pirštu į "netinkamus piliečius" ir skatinanti naujovišką "raganų medžioklę". Kai visuomenėje nebelieka kūrybinio prado sukurti kažką gero ir tikros tolerancijos žmogaus gyvenimo būdui, jos vietą užima "pagauk kaimyno šeimą darant ką nors blogai". O tas "blogai", dažnai tėra "man nepatinka". Ir nieko gero neverta tikėtis, kai tokias visuomenės susvetimėjimo nuostatas dar labiau sustiprina kategoriški įstatymai, supriešinantys žmones.

G.Chomentauskas neneigia – reikėjo įstatymų leidėjams kažkaip keisti situaciją, nes buvo per daug atvejų, kuriuose tiek vaikų teises ginančios institucijos, tiek policija neturėjo įgaliojimų apsaugoti vaiką ar smurtą šeimoje kenčiantį asmenį. Tų įgaliojimų reikėjo, tačiau ne tokių, kad galima būtų bet kada be teismo sprendimo įeiti į šeimos namus vos kaimynui pasiskundus, "kad vėl už sienos verkia vaikas". Kartais to tikrai reikia, tačiau ne tokiu mastu, kad tūkstančiai tėvų pradėtų nerimauti dėl savo šeimų.

"Noriu tikėti, kad žmonių ėjimas į gatves kažką pakeis. Manau, įstatymų leidėjams užteks proto suvokti, kad jie perlenkė lazdą kišdamiesi į šeimos gyvenimą, – sakė psichologas. – Tiesa, minėtų įstatymų iniciatoriai sako, kad protestuotojai nesusipratę, nežino, ką daro, kad jie nori legalizuoti smurtą prieš vaikus. Tačiau iš tiesų jie protestuoja prieš tai, kad nevaržomai įsikišta į jų asmeninę erdvę ir ribojama teisė būti atsakingiems už savo ir savo vaikų gyvenimą. Net tose visuomenėse, į kurias mes orientuojamės, pas tuos pačius britus ar amerikiečius, lindimas į šeimos gyvenimą yra labai reta išimtis, o ne rutininė praktika, kaip atsitiko pas mus. Kažkoks balansas turi būti atkurtas."