Išgyvenimo pamokos

Kai karas Ukrainoje sugriovė mūsų amžinos taikos iliuziją, susivokėme, kad visuomenė nepasirengusi, jei neduokdie ateitų toji diena X. Tačiau per pastaruosius metus įvyko žymių pokyčių siekiant įgyvendinti visuotinę gynybą.

Gerai, kad tam nuo šiol palaipsniui rengsis ir visi moksleiviai. Nuo šių mokslo metų devintokams tapo privalomas Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas. Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) šauliai visus 31 196 devintų klasių moksleivius moko išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, supažindina su piliečių vaidmeniu valstybės gynyboje. Pirmuosius tokius mokymus mokyklose šauliai pradėjo prieš dvejus metus, bet jie vyko ne visose mokyklose.

Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys kapitonas Arvydas Savickas pasakoja, kad dabar kiekvienoje mokykloje tam skirtos trys dienos: pirma – teorinė, o antrą ir trečią vyksta praktiniai užsiėmimai. Mokomasi, kaip elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei ir sveikatai ekstremalių situacijų atveju, išgyvenimo lauko sąlygomis pagrindų. Tiek berniukams, tiek ir mergaitėms ypač patinka šaudymas iš pneumatinio šautuvo, mokymasis surišti virvę ir ją įtvirtinti, jei reikėtų įveikti kokią nors kliūtį, vaikai noriai mokosi suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Pamokos: šauliai visus devintokus mokys ne tik saugiai naudoti ginklus, bet ir suteikti pirmąją medicinos pagalbą, pasigaminti maisto gamtos sąlygomis, susikurti laužą. (Lietuvos šaulių sąjungos nuotr.)

Žygiuose parke ar miškelyje vaikai mokomi išgyventi gamtoje. Aiškinama, ką susidėti į kuprinę, kaip susirasti vandens, pasigaminti maisto. Ne taip paprasta įžiebti ugnį be degtukų – tik su titnagėliu ir pagalbinėmis priemonėmis. Vaikai mokosi pasidaryti užuovėją – palapinėlę pernakvoti. Jiems paaiškinama, ko negalima daryti žaibuojant, kaip elgtis kilus potvyniui.

Kai kas vaikams visiškai nauja: be mobiliojo telefono šiuolaikiniam vaikui, o ir suaugusiajam sunku orientuotis. „Telefono programėlės gali nuvesti bet kur, tačiau jei telefonas būtų išsikrovęs ir vietovėje reikėtų orientuotis pagal azimutą, pavyzdžiui, 20° kryptimi nueiti 100 m, nelabai kas anksčiau yra su tuo susidūręs. Vaikams rodome, kaip naudotis kompasu, kaip paklydus rasti kelią nustatant pasaulio šalis pagal medžius, skruzdėlynus, cerkvės kryžius ar sniego nutirpimą. Pavyzdžiui, cerkvių kryžiaus apatinė dalis visuomet nukreipta į šiaurę, medžių šakos iš pietų pusės būna didesnės“, – aiškina A. Savickas.

Kada mokyti šaudyti

Šaulių vedamos išgyvenimo pamokos panašios kaip skautų, bet, pasakoja A. Savickas, vaikams aiškinama, kad tai ne tik pasirengimas nuotykiams gamtoje – to gali prireikti ir mūsų valstybę užpuolus priešui, nes kariauja ne tik kariuomenė. Užnugaryje labai svarbus kiekvienas,  pagelbėti gali ir vaikas. Devintokams – penkiolika šešiolika metų, tad jie galėtų prisidėti prie bendro tikslo pasirūpindami mažesniais vaikais ir seneliais, pagelbėti ką nors stebint.

„Pratybų pabaigoje kalbamės, kad jose vaikai išmoko tik abėcėlės A, gal dar Ą raideles, čia tik pradžiamokslis, o ateityje reikia to mokytis toliau. Pagal Konstitucijos 139 straipsnį, ginti tėvynę – kiekvieno piliečio pareiga, žinoma, nebūtinai kariaujant, yra daug kitų galimybių tai daryti“, – primena A. Savickas.

Po užsiėmimų kai kurie devintokai papasakoja svarstantys apie mokymąsi Karo akademijoje, klausia, ko tam reikėtų, domisi Šaulių sąjungos veikla, nemažai prisijungia prie jaunųjų šaulių.

Vis dėlto ar devintokai noriai eina į šaulių pamokas, ar jiems tai tik dar viena prievolė? A. Savickas pripažįsta: „Yra sakančių – kam man to reikia? Aiškinu, kad geriau žinoti, kaip suteikti pagalbą ir to nepanaudoti, nei, jei prireiktų, nemokėti padėti, nes, pavyzdžiui, miške gali nebūti ryšio ir neįmanoma prisišaukti pagalbos. Kartais jaunuoliai abejingi, sako: vis tiek kas nors manimi pasirūpins. Tačiau nuo tavęs gali priklausyti ir tavo, ir kito likimas. Stengiamės ugdyti ir atsakomybės jausmą. Po trijų dienų pamokų keičiasi požiūris. Žinoma, būtų geriau, jei išgyvenimo pamokos vyktų su nakvyne, tada vaikai išmoktų kitokios disciplinos.“

A. Savicko įsitikinimu, mokyklose daugiau dėmesio reikėtų skirti pilietiškumui ugdyti, nes, kaip įsitikino dirbdamas su vaikais, jie neturi daug žinių apie mūsų valstybę, jos simbolius, nesupranta, kuo reikšmingos Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Kai kas geriau žino Valentino dieną, nei ką mums reiškia Liepos 6-oji ar kokių mūšių esame laimėję, o ir protėvių žygiai, jei apie juos daugiau žinotų, didintų užsidegimą ginti tėvynę.

Ar reikėtų pasekti kaimynų lenkų pavyzdžiu, kurie nuo šių mokslo metų įvedė privalomas šaudymo (dėl saugumo – lazeriniais, o ne tikrais ginklais su koviniais šoviniais) pamokas 14–16 metų moksleiviams? Lenkijoje saugumo ugdymo mokymo programa pradėta nuo 2022 m. rugsėjo, anksčiau nebuvo privaloma.

A. Savicko nuomone, šaudymo pamokos turėtų vykti ne jaunesniems nei šešiolikos metų. „Nemanau, kad reikėtų pradėti dirbti su jaunesniais. Kuo tuomet skirtumės nuo Afrikos šalių, kuriose penkerių ar šešerių metų vaikai jau laksto su ginklais? Nuo šešiolikos turėtų būti įvestos pilietiškumo, rikiuotės, saugaus elgesio su ginklu pamokos“, – mano A. Savickas.

Atgyja komendantūros

Pernai pirmieji 162 civiliai baigė ir dešimties dienų komendantūrų bazinius karinius mokymus. Šiemet planuojama apmokyti dar per 1 tūkst. Registruoti norinčius prisijungti prie atgaivinamų komendantūrų pradėta pernai gegužės pabaigoje ir tokių atsirado per 6,3 tūkst. Karo atveju įtraukti į komendantūrų sąrašus ir įgiję karinių įgūdžių civiliai padės ginti savo miestą ar rajoną, saugos gyvenamojoje aplinkoje esančius svarbius objektus, kontrolės postus, užtikrins komendanto valandos laikymąsi, stebės aplinką, kovos su nelegaliomis ginkluotomis grupėmis, atliks kitas kariuomenės pavestas užduotis.

„Reikia parengtų žmonių, kurie išgirdę pirmą švilpuką ateitų ir iš karto pradėtų veikti. Jei pradėtume komendantūrų darbą organizuoti jau prasidėjus karui, būtų per vėlu“, – pabrėžia Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo projekto vadovas pulkininkas Danas Mockūnas.

Jis pasakoja, kad į komendantūrų kursus žmonės ateina tikrai ne iš neturėjimo ką veikti, o nusiteikę prireikus prisidėti prie šalies gynybos. Į pirmuosius mokymus susirinko įvairių profesijų asmenų, buvo nemažai verslininkų, kurių verslai – ir labai sėkmingi. Mokėsi įvairaus amžiaus žmonės, vienas net per 60-ies, bet daugiausia – per 35-erius, nes į karo komendantūras neimama iš aktyviojo rezervo, o jis po tarnybos trunka penkiolika metų. Buvo ir jaunesnių, kurie netarnavę kariuomenėje. Daugiausia – vyrai, buvo ir kelios moterys.

Mokymai trunka dešimt dienų, bet Seimui pateiktas projektas pratęsti juos iki keturiolikos. „Pradedame nuo bendrų dalykų apie kariuomenę, supažindiname su ginklais: kaip juos surinkti, išardyti, kokie saugumo reikalavimai. Paskui – šaudymas, taktikos klausimai, kaip pasiruošti ekipuotę, judėti mūšio lauke, reaguoti į priešo ugnį. Teorijos nedaug, daugiausia orientuojamės į praktiką“, – pasakoja D. Mockūnas. Būtinas dalykas – karo medicina: kaip suteikti pirmąją pagalbą, evakuoti iš mūšio lauko. Šiek tiek mokoma topografijos, kaip orientuotis vietovėje, šiek tiek – karo inžinerijos, kaip įsirengti pozicijas.

Civilius moko Krašto apsaugos pajėgų savanoriai. Kai kurioms temoms pasitelkiama ir Karo policija, pavyzdžiui, komendantūros karo atveju turėtų užtikrinti komendanto valandos laikymąsi, tad Karo policijos atstovai aiškina apie žmonių patikrinimą, kontrolės posto įrengimą ir darbo organizavimą, transporto priemonių patikrą, jo eismo reguliavimą.

Kalbantis su kursantais, jie sakė, kad įdomiausi taktiniai dalykai, šaudymas, pirmoji medicinos pagalba, nes ji labai pritaikoma ir šiaip gyvenime. Pageidavo, kad daugiau būtų taktikos dalykų, norėtų, kad kursas būtų ilgesnis. „Po kursų visi pildė anketas ir nebuvo nė vieno, kuriam jie būtų nepatikę. Norėtų daugiau pratybų, konkrečių situacijų, kur jie patys veiktų, pavyzdžiui, kontrolės poste tikrintų sunkvežimius, o instruktoriai tik iš šalies stebėtų ir vertintų“, – pasakoja D. Mockūnas.

Baigę bazinius kursus asmenys paskui savo regioninėse ar savivaldybių komendantūrose bus šaukiami į mokymus vienai ar dviem dienoms, iš viso iki dešimties per metus. Programos sudarytos maždaug dvejų metų ciklui. Be to, ko jau mokėsi, bus ir papildomų, daugiau karinio pobūdžio temų.

Didžioji dalis gyventojų gali prisidėti prie gynybos neginkluotomis priemonėmis, kad ir tokiais, atrodytų, paprastais dalykais kaip apkasų žvakių lydymas, maskuojamųjų tinklų pynimas.

Kai kam privalomi

Pernai startavo ir nauja interneto platforma svarbiospamokos.lt, kurioje pateikiama informacijos apie galimybes įgyti neginkluoto pilietinio pasipriešinimo įgūdžių, čia galima užsiregistruoti į visuomenei skirtus pilietinio pasipriešinimo, bepiločių orlaivių valdymo mokymus.

Pilietinio pasipriešinimo kursai – dviejų krypčių: viena – kaip didinti visuomenės atsparumą dezinformacijai, propagandai, hibridinėms ir kibernetinėms grėsmėms, kitoje suteikiama žinių ir praktinių įgūdžių, kaip teikti pirmąją pagalbą, pinti maskuojančius tinklus, gaminti apkasų žvakes, pasirengti krizinėms situacijoms ir kt. „Pagrindines kryptis identifikavome Ukrainos karo pamokų pavyzdžiu. Didžioji dalis gyventojų gali prisidėti prie gynybos neginkluotomis priemonėmis, kad ir tokiais, atrodytų, paprastais dalykais kaip apkasų žvakių lydymas, maskuojamųjų tinklų pynimas. Jų reikia šimtų tūkstančių ir jie padeda išgyventi“, – pasakoja Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis.

Kad ir toks pavyzdys: LŠS paramos Ukrainai grupės projekto „Vilniaus vorai“ savanoriai pernai lapkritį nupynė jau 1 000-ąjį maskuojamąjį tinklą, kuris iškeliavo į Ukrainą. Nuo 2022 m. balandžio, kai startavo ši iniciatyva, kasdien vakarais Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje darbuojasi 20–30, o kartais net iki 50 savanorių. Jie jau nupynė 76 400 kv. m tinklo.

V. V. Vilkelis pasakoja, kad mokymai orientuojami į praktinius dalykus: „Norintys užsiregistruoja įvairiuose miestuose, atvykstame ir aštuonias valandas vedame mokymus, dažniausiai savaitgaliais. Rengiami pirmosios medicinės pagalbos mokymai, daugiausia susiję su traumatologija. Mokome, kaip uždėti turniketą. Nupirkome išmaniųjų manekenų, kurie indikuoja, ar gerai daromas dirbtinis kvėpavimas. Turniketai gelbėja gyvybes: apie 70 proc. Ukrainos kare sužeistų karių gyvybių išgelbėta dėl laiku sustabdyto kraujavimo. Labai svarbu, kad dauguma civilių mokėtų apsaugoti save, artimą ar šalia esantį sužeistą žmogų.“

Nuo pernai sausio pilietinio pasipriešinimo kursą privalomai turi išklausyti ir visi ginklų savininkai prasitęsdami leidimą ar jį įsigydami. Jį išklausę Mobilizacijos mokykloje, per metus sertifikatą gavo apie 40 tūkst. asmenų.

Iškilus grėsmei valstybei, itin svarbus vaidmuo tektų valstybės tarnautojams, kritinėse struktūrose: vandentiekio, elektros tiekimo ir panašiose institucijose – dirbantiems asmenims. „Jų fronto linija būtų jų darbo vieta. Viešojo sektoriaus darbuotojams šie mokymai nuo šių metų taip pat privalomi“, – sako V. V. Vilkelis.

Nauja: pernai pirmieji 162 civiliai baigė atgimstančių komendantūrų bazinius karinius mokymus. Šiemet planuojama apmokyti dar per 1 tūkst. Krašto apsaugos ministerijos nuotr.

Dronai tampa svarbūs

Didžiulio susidomėjimo sulaukė pernai rugsėjį Vilniuje atidarytas Bepiločių orlaivių kompetencijos centras. Į mokymus čia skubama registruotis kiekvieno mėnesio (išskyrus sausį ir vasarį – dėl oro sąlygų) pirmą dieną, nes vėliau nebelieka vietų. Mokytis čia gali ne jaunesni nei aštuoniolikos metų Lietuvos pilietybę turintys asmenys, išklausę bazinį pilietinio pasipriešinimo kursą. Uždavinys – per kalendorinius metus ne mažiau kaip 1 tūkst. asmenų parengti valdyti civilinės paskirties dronus. Kursai nemokami.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas bendradarbiavimui atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas pasakoja, kad viena diena skirta teorijai apie duomenų apsaugą, dronų naudojimo saugumą, nes ir paprastas skraidantis įrenginys krisdamas gali sužeisti, oro erdvės ir kitus reguliavimus. Antrą dieną mažose grupėse apmokoma praktinių dalykų: kaip pakelti droną į orą, nuskraidinti, susigrąžinti, praskristi pro kokius nors vartus, sekti važiuojantį automobilį. Jokių specifinių karinių dalykų nedėstoma, nes šių kursų dalyviai nerengiami tarnauti kariuomenėje.

Mokytis daugiausia ateina jaunesni asmenys, įvairių profesijų, nemažai šaulių. Kursai jau vyko Vilniuje, Varėnoje, Alytuje, Ukmergėje, Birštone, Elektrėnuose, Kaišiadoryse, Širvintose. Kaip Lietuva ugdo savo pilietinę visuomenę, domina ir kitas šalis: dronų valdymo pamokas filmavo Vokietijos, Japonijos televizijos.

Po kursų Transporto kompetencijų agentūra išduoda licenciją, nes be jos dronų naudoti negalima, o Karo akademija – pažymėjimą, kad asmuo įgijo ir praktinių įgūdžių.

Kuo tai naudinga mūsų gynybai, saugumui? „Užsiregistravę į kursus savanoriškai sutinka, kad jų duomenys bus užregistruoti KAM pavaldžiose už pasirengimą gynybai atsakingose institucijose. Aktyvavus komendantūras būtų žinoma, kad toje ar kitoje vietovėje yra žmonių, kurie geba naudotis dronais ir gali padėti kariuomenei ar vietos karinei administracijai vykdyti žvalgybą, stebėjimą ar kitus uždavinius. Tokios kompetencijos, be kitų, labai reikalingos įgyvendinant visuotinę gynybą“, – pabrėžia G. Bagdonas.

Karo akademija organizuoja ir įvairius kitokius kursus, pavyzdžiui, atsparumo hibridinėms grėsmėms, populiarūs nacionalinio saugumo ir gynybos kursai valstybinių institucijų aukštesniems vadovams, jie rengiami ir nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Saugumas yra visa ko pagrindas, o saugu nebus, kol tik maža dalis visuomenės bus už tai atsakinga. Atsakingi turėtų būti visi, tik kiekvieno indėlis skirtingas.

Valia ir pasirengimas

V. V. Vilkelis pabrėžia, kad prieš pradėdami bet kuriuos mokymus visuomet aiškina, jog nereikia panikuoti, kad tuoj mus puls. Jokios išankstinio perspėjimo sistemos to neindikuoja, nes, kad užpultų, puolantysis turi sugeneruoti ir karinius, ir logistinius pajėgumus, o tokie dalykai nebūna nematomi. Kaip rodo Ukrainos karo atvejis, jie koncentruojami metais. Tačiau labai svarbi komunikacija, informacijos teikimas laiku ir ypač svarbus visų piliečių pasirengimas.

Ar užtenka, ką darome, ir ar tai efektyvu? Buvęs krašto apsaugos ministras konservatorius Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad komendantūros yra geriausia visuotinės gynybos principą įgyvendinanti priemonė, o naujoji ministrė socialdemokratė Dovilė Šakalienė žada įvertinti, ar šis modelis veiksmingas.

Jau pernai pradėta įgyvendinti iš tiesų nemažai naujų iniciatyvų. V. V. Vilkelio vertinimu, proveržis įvyko.

G. Bagdonas pabrėžia: „Saugumas yra visa ko pagrindas, o saugu nebus, kol tik maža dalis visuomenės bus už tai atsakinga. Atsakingi turėtų būti visi, tik kiekvieno indėlis skirtingas, todėl visi turime žinoti savo vietą visuotinėje gynyboje, kuo galime prisidėti užtikrinant saugumą.“

Jis pabrėžia, kad svarbiausia yra valia – priešintis, gintis, kariauti ir laimėti. Jei to nėra, galime mokėti daug dalykų, turėti visko daug, bet nelaimėsime. Bet kuriuo istoriniu laikotarpiu bet kuriame kare pergalę ar pralaimėjimą lemdavo, pirma, valia kariauti, antra, ištekliai: turimos lėšos, karinė technika, įvairios priemonės.

Žinoma, tiesmukai lyginti šios dienos situacijos su 1991 m. sausio 13-ąja negalima. Skiriasi daugybė aplinkybių, be to, dabar Lietuva, kaip ir mūsų kaimyninės šalys, yra NATO narė. Tačiau tikrai iš 1991-ųjų laisvės gynėjų verta pasimokyti valios ginti savo tėvynę ir rengtis, jei neduokdie ateitų diena X.