Valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė negaili kritikos valstybės investicinių projektų rengimo tvarkai. Interviu "Vilniaus dienai" kontrolierė atskleidė, kad daugeliui investicinių projektų iki šiol nedaroma jokia išlaidų ir naudos analizė arba ji atliekama tik formaliai. Dėl šios priežasties, pasak R.Budbergytės, niekas nežino, ar į projektą investuoti pinigai atsipirks.

– Antradienį pareiškėte, kad "dabartinėje valstybės investicijų programoje galima aptikti visokių kuriozų". Kokie, jūsų manymu, yra tie kuriozai?

– Kuriozus pirmiausia suprantu kaip nuostabą keliančius dalykus. Jų yra ne tik Valstybės investicijų programoje, bet ir valstybės biudžeto programose.

Iki šiol Lietuvoje neturime įdiegto normalaus programinio finansavimo. Neturime ir normalios valstybės investicijų rengimo tvarkos. Tai yra kuriozas ir nuostabą keliantis dalykas. Per tiek metų mes jau turėjome šias sistemas sukurti, jeigu norime negalvoti apie tai, kad reikia visus atleisti iš darbo.

Kita kuriozinė situacija, kad įvairios įstaigos ir įvairios programos finansuojamos iš kelių šaltinių. Tai yra ydingos mūsų sistemos dalis.

Štai Švietimo ir mokslo ministerija dalija kompiuterius visoms mokykloms, kurios yra jos žinioje. Pavyzdžiui, šių metų investicijų programoje yra numatyti 9 mln. litų pirkti kompiuteriams mokytojų darbo vietoms kompiuterizuoti.

Kalbu apie tas mokyklas, kurios priklauso savivaldybėms. Priimti tuos kompiuterius reikia savivaldybės tarybos sutikimo.

Mes jau ne pirmus metus nustatome faktus, kad Švietimo aprūpinimo centre, kuris yra prie Švietimo ir mokslo ministerijos, užsiguli kompiuteriai, jie sensta. Taip yra dėl tos ydingos tvarkos – dėl biurokratinių užtvarų ir reikalingo savivaldybės tarybos pritarimo. Kompiuteriai guli, o mes vis perkam naujus ir brangesnius. Kurioziškesnio atvejo turbūt negalime įsivaizduoti. Kodėl Švietimo ir mokslo ministerija turi būti valdytoja tokios programos ir pirkti tokius kompiuterius?

Noriu pabrėžti, kad ministerijos neturi užsiimti nei pirkimu, nei dalijimu. Ir tegul niekas nekuria kokių nors istorijų, kad toks centralizuotas pirkimas gali užtikrinti, kad kas nors bus nupirkta mažesnėmis kainomis.

Neseniai darėme auditą ir matėme, kaip Sveikatos apsaugos ministerija, pirkdama centralizuotai, greitosios pagalbos automobilius nupirko daug brangiau negu greitosios pagalbos centrai.

Yra ir dar vienas kuriozas. Labai daug investicinių projektų yra susiję su informacinių sistemų, programinės įrangos kūrimu, techninės įrangos įsigijimu. Tam skiriami milžiniški pinigai.

Mūsų daromi auditai rodo, kad visi tie projektai, visos informacinės sistemos turi gana žemą brandos lygį, kad mes galėtume pasakyti, jog asignavimų valdytojai yra pajėgūs už tokias didžiules lėšas nusipirkti tą programinę įrangą ir kurti sistemas.

– Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti tinkama Lietuvos valstybės investicijų politika?

– Ir 2005-aisiais, ir 2007-aisiais esame darę valstybės investicijų programos auditus ir matėme, kad metų metus kartojasi tos pačios klaidos ir netaisomi trūkumai.

Kalbant apie trūkumus, pažymėtina, kad nedaroma jokia reali išlaidų ir naudos analizė. Bet kokio investicinio projekto. Kai teikėme savo išvadą dėl biudžeto projekto, kuris buvo ruoštas dar buvusios Vyriausybės (Gedimino Kirkilo Vyriausybės – red. past.), nustatėme, kad apie 42 mln. litų, kurie buvo įtraukti į projektą, neturėjo jokios atliktos išlaidų ir naudos analizės, nors toks reikalavimas yra.

Daugeliui projektų tokia išlaidų naudos analizė daroma tik formaliai ir iš tiesų niekas nežino, ar tos įdėtos sąnaudos atsipirks. Tai tikras kuriozas. Nieko šiuo klausimu nedaroma, nes tai nerūpi nei biudžetinių asignavimų valdytojui, nei kokiai nors kitai institucijai – Finansų ministerijai ar Vyriausybei.

Nemanau, kad teisinga, jog Finansų ministerija priima kai kuriuos investicinius projektus, kurie neatitinka nustatytų reikalavimų.

Kai Seime svarstomas Biudžetinių rodiklių įstatymo projektas, kartu eina Valstybės investicijų programa, politikai turi turėti galimybę įsitikinti, ar investicinis projektas reikalingas ar ne. Tačiau nėra institucijos, kuri labai griežtai pasakytų, kad, pavyzdžiui, kokio nors ministro pateiktame investiciniame projekte neatlikta nei išlaidų naudos analizė, nei projektas atitinka reikalavimus.

Mes labai ilgai siekėme, kad Finansų ministerija prisiimtų tokią atsakomybę, tačiau mums nepavyko.

Tikimės, kad atlikę auditą, kurį planuojame baigti trečiame šių metų ketvirtyje, pateiksime siūlymus, kuriais vadovaujantis būtų naujai formuojama ta kitų metų biudžeto dalis, kuri vadinasi Valstybės investicijų programa.

– Teigiate, kad dabar neturime aiškios valstybės politikos investicijų srityje. Iš kokių šalių Lietuva galėtų pasimokyti?

– Kai darėme finansinio programavimo auditą, rėmėmės Kanados, Naujosios Zelandijos pavyzdžiais. Tos šalys labai racionaliai tvarko šiuos dalykus.

Jeigu kalbėtume ne apie investicijų programą, geras būtų Jungtinių Valstijų pavyzdys. Čia, mano nuomone, yra labai gera priežiūros institucija, kuri vertina, kaip įgyvendinamos visos biudžetinės programos ir kaip pasiekiami užsibrėžti tikslai.

Jeigu amerikiečiai mato, kad užsibrėžti tikslai nepasiekti, teikiamas siūlymas, ar finansuoti tos programos įgyvendinimą, ar ne. Ir šį darbą atlieka ne kontrolieriai, o speciali įstaiga.

Lietuvoje didelė problema ta, kad darydami auditus dažnai nerandame kriterijų, pagal kuriuos galėtume įvertinti, ar yra pasiektas koks nors rezultatas, kam išleisti milijonai litų.